Pasak jo, ne lobistinė veikla yra rizikinga, ne interesų grupių dalyvavimas teisėkūros procese, o patys politiniai sprendimai ir teisinė sistema, tad reikėtų vadovautis europiniu suvokimu, jog abi pusės privalo kažką duoti.
Per daug painus teisinis reglamentavimas
„Tai, kad interesų grupės dalyvauja teisėkūroje, nėra rizikos šaltinis. Politikai, valdininkai turi būti atviri, klausytis, leistis į dialogą, kurti erdvę diskusijai mainais į verslo, nevyriausybinių organizacijų deklaravimąsi bendrame skaidrumo registre. Niekam neuždedama etiketė – tik bendras skaidrumo registras“, – sprendimus iškart siūlė jis.
Kaip sako Šarūnas Frolenko, šiandien teisinis lobizmo reguliavimas yra labai painus, o problema – pačiame lobizmo įstatyme. Jo teigimu, šio dokumento išvis neturėtų būti.
„Jis – nereikalingas. Tai, kas yra susiję su interesų grupėmis, jų dalyvavimas teisės aktų kūrime turėti būti teisėkūros pagrindų įstatyme. Jei mes viską sudėtume į šį įstatymą, ir visus dalyvaujančius teisėkūroje vadintume interesų grupėmis, turėtume aiškius būdus atsekti, kas ką veikia ir nevadintume žmonių lobistais – viskas išsispręstų“, – diskusijoje kalbėjo pašnekovas.
Jam pritarė ir diskusijoje taip pat dalyvavęs Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis teigdamas, kad teisinis lobizmo reguliavimas – itin painus.
„Reikia nubrėžti aiškias ribas, jog kaskart nereiktų aiškintis, ar riba buvo peržengta. Lietuvoje esantis reguliavimas – spąstai, iš kurių gali būtų sunku išeiti“, – pridūrė jis.
Pašnekovas paaiškino ir lobistų vaidmenį Lietuvą – jie atstovauja skirtingus sektorius, o juos arba darbo sritis pagal įstatymą privalo deklaruoti.
„Lobisto veiklos apibrėžtis siaura – poveikis tik teisėkūrai. Ne visi mano klientai yra lobistinės veiklos užsakovai, kaip tik, dauguma jais nėra, tačiau sektoriai apima gėrimus, finansų rinkas, reguliuojamas industrijas ir pan. Šių paslaugų tiekėjų – lobistų – nėra daug, todėl jie bando aprėpti visas veiklos sritis“, – teigė jis.
Neigiamas požiūris atkeliavo iš sovietmečio
Vis dėlto, lobizmas nėra vien tarpininkavimas tarp suinteresuotų grupių ir valdžios. Šarūno Frolenko teigimu, lobistai, kaip ir kiekvieno sektoriaus darbuotojai, yra savo srities profesionalai – tiek teisėkūrą, tiek politiką supranta kaip procesą. Nors Lietuvoje lobistai dažnai minimi negatyviame kontekste, pašnekovo manymu, tokie profesionalai pasaulyje – itin reikalingi.
„Kodėl reikalingi? Dažnai verslo bendrovės, vadovai – orientuoti į verslo procesus. Teisėkūra ir politika dažnai jiems yra tamsus miškas ir jie nesidomi šia sritimi taip, kaip verslo klausimais. Tam ir reikalingi konsultantai – mes – kurie savo žiniomis, kompetencija ir patirtimi gali paaiškinti, kas vyksta, kaip vyksta, kodėl vyksta, pateikti įžvalgas bei padėti orientuotis besikeičiančioje, dinamiškoje politinėje aplinkoje. Mes visi suprantame, jog vieni sektoriai yra praktiškai nereguliuojami – jiems svarbu tik bendriniai įstatymai, tačiau yra daugybė kitų sektorių, kurie – stipriai reguliuojami, pavyzdžiui, žiniasklaidos atstovai. Jie taip pat seka teisėkūrą, jiems irgi rūpi visuomenės informavimo įstatymai, pakitimai juose, nes nuo to priklauso, ar žurnalistai turės daugiau laisvės, ar ji bus apribota“, – aiškino jis.
Abu pašnekovai – sertifikuoti lobistai, o jų veikla apima konsultacijas, tarpininkavimą, žinių įnešimą į teisėkūros procesą, pagalbą suinteresuotoms grupėms, stokojančios žinių šiuose procesuose. Užsienio valstybėse lobizmo sąvoka – suprantama ir teigiamai priimama, tuo tarpu, Lietuvoje – viskas atvirkščiai. Andriaus Romanovskio teigimu, problemos šaknų reikėtų ieškoti istorijos vadovėliuose.
„Tai iš sovietmečio atėjęs lobisto įvaizdis, susijęs su amerikietiška sistema, o tuo laikotarpiu mums įskiepijo, jog amerikietiška sistema – supuvęs kapitalizmas, kuriame lobistai ´ aptekę pinigais. Ir, staiga, šią sąvoką ir modelį įdiegėme Lietuvoje – žmonės net nežino, ką šis žodis reiškia.
Svarbiausia – nepapirkinėti politikų, mat už sprendimų priėmimą negali būti atlyginama. To negali daryti niekas. Visi turime žinoti, kas dalyvauja teisėkūroje – valstybinės institucijos, nevyriausybinės, religinės, verslo organizacijos, fiziniai asmenys. Fizinių asmenų yra daug ir pagal įstatymą jie nėra lobistai, neturi nieko deklaruoti, bet, išties, mes nežinome, kam jie atstovauja – ar save, ar kažkas jo paprašė“, – aiškino jis.
Viskas turi vykti viešai
Diskusijos metu, kalbėdamas apie minėtąjį lobizmo įstatymą, Šarūnas Frolenko užsiminė ir apie pokyčius, kuriuos įgyvendinti – būtina.
„Šio įstatymo reikia atsisakyti ir taisyti teisėkūros pagrindų įstatymą. Koreguojant jį, reikia turėti du esminius tikslus. Pirmasis: teisėkūros procesą padaryti atvirą. Tai yra – užtikrinti, kad visi turintys nuomonę, pasiūlymus ir argumentus galėtų juos pateikti, jog procesas nebūtų per greitas, uždaras, be sutrumpinimo kelių, kad galėtų dalyvauti visuomenė. Antras tikslas – užtikrinti, kad galėtume žinoti, kas dalyvavo teisėkūros procese – kas teikė pasiūlymus, pastabas, kas domėjosi, kam tai rūpėjo“, – laidos metu pasiūlymais dalijosi pašnekovas.
Įgyvendinti šiuos du dalykus – nėra sudėtinga. Juk, Š. Frolenko teigimui, mes turime puikų technologinį įrankį – teisės aktų registrą, kuriame matosi visas ministerijų susirašinėjimas.
„Viena pateikia projektą, kita – pažymą. Tačiau ten nematome piliečių, nevyriausybinių organizacijų, asociacijų ir verslo raštų. Užtikrinkime, kad ten būtų visi. Kad ir kaip būtų mistifikuotas lobistų darbas, jį visada lydi raštas, dokumentas, visada atsiranda konkretūs argumentai, yra viešumo veiksmas, kurį galima atsekti. Tokiu būdu tai matys ir visuomenė, ir žurnalistai“, – pridūrė jis.
Visiškas viešumas bei skaidrumas turėtų ir kitų privalumų. Diskusijos metu ne kartą šalia lobizmo sąvokos paminėtas ir korupcijos klausimas taip pat galėtų būti lengvai atsakomas – kai atskleidžiamos visos suinteresuotos grupės, lieka mažiau vietos papirkinėjimams, nešvariai priimamiems sprendimams. Vis tik, nors kyšininkavimo ir lobizmo ryšys dažnai eskaluojamas, Andriaus Romanovskio teigimu, šių dviejų procesų nereikėtų sugretinti.
„Negirdėjau nė vieno lobisto, nuteisto už korupcinius nusikaltimus. Paskutinis korupcijos skandalas taip pat buvo pavadintas lobistų korupcijos skandalu, nors nė vieno registruoto lobisto ten nėra. Ir seniai su politikais ginčijomės, sakydami, jog srityse, kur kalbama apie lobistus, jie net neveikia. Siekiant paaiškinti situaciją, šis gero ir blogo supriešinimui labai tinka lobisto etiketė, nes daug kas net nežino, ką tai reiškia“, – sakė pašnekovas.
