O ką jis turėjo sakyti? „Et, žinote, tapęs prezidentu, pirmiausia grąžinčiau Krymą Ukrainai, o Kurilų salas – Japonijai. Karaliaučiaus kraštą pasiūlyčiau Lietuvai. Ir dar įspirkite man, prašau, į kepenis už tai, kad esu Rusijos pilietis. Ačiū.“ Panašu, kad būtent tokio pasisakymo tikėjosi Chodorkovskį sukritikavę Lietuvos intelektualai ir politikai.
Dvi mąstymo problemos
Jei šitaip užsisvajoję Chodorkovskį būtų užsipuolę iš mokyklinio amžiaus tik ką išsiritę dvidešimtmečiai idealistai, įsivaizduojantys save su blogiu kovojančios gėrio armijos priešakyje, stebėtis reikėtų kur kas mažiau. Deja, keistą nesiorientavimą politikos ir retorikos dalykuose šįkart pademonstravo žmonės, jau ne pirmą dešimtmetį dirbantys politinės praktikos ir analizės srityse.
Apskritai paėmus, nemažai daliai Lietuvos viešosios erdvės veikėjų yra būdingos dvi mąstymo problemos. Pirma – tai nuo tikrovės atitrūkęs politinis idealizmas, kai pritariama ne nuosaikiai ir praktiškai išmintingai laikysenai, o šauniai pozai, kuri politiškai gali būti absoliučiai neveiksminga, bet gražiai atrodo ir kelia ūpą.
Antra problema – tai menkas gebėjimas interpretuoti politinį tekstą: matyti visumą, vadovautis autoriaus, o ne nuosavu kontekstu, girdėti išlygas ir niuansus, suvokti prieštarų prasmę, neužmiršti, kad kalbama gali būti skirtingoms auditorijoms ir skirtingais tikslais.
Politinė bohema
Šios dvi problemos buvo akivaizdžios ir per Vilniaus intelektualų forumą, kai daliai jo dalyvių ir komentatorių labai nepatiko Chodorkovskio nuosaikumas ir praktinė išmintis, bet užtat sužavėjo nuo tikrovės atitrūkusių Rusijos liberalų fantazijos. Tokiems „analitikams“ daug smagiau yra dešimt metų klausytis kalbų apie tai, kad „Putino režimo dienos yra suskaičiuotos“ nesusimąstant, kad ši prognozė senų seniausiai nepasitvirtino.
Tai bent sąlyga! Ir kas gi turėtų patiesti jam šį raudoną kilimą, vedantį į Rusijos valdžią? Viešpats Dievas? Deus ex machina? Minėtas liberalizmo grynuolis į šį klausimą neatsako. Susidaro įspūdis, kad jo tikslas yra dalyvauti ne tiek Rusijos politinėje tikrovėje, kiek užstalės pokalbiuose su Vakarų intelektualais ir politikais. Štai ir Vilniuje juo tik džiaugiasi, o Chodorkovskį, kuriam rūpi ne tiek graži poza, kiek veiksmų ir kalbėjimo praktinė išmintis, užsipuola.
Tie Lietuvos intelektualai, kuriems maga tiesiog pasigerinti ūpą, susileidus optimizmu ir greitos pergalės nuojauta trykštančių kalbų dozę, užuot protu, ne jausmais gilinusis į sudėtingą ir dažniausiai apyjuodę tikrovę, yra savotiška politikos pasaulio bohema. Jie – kaip naujieji hipiai, gėlių vaikai, pamiršę senąsias idėjas, bet išlaikę politinį naivumą ir polinkį svaigintis.
Tuo jie artimi Rusijos opozicijos liberaliesiems kalbėtojams, kurių mąstyseną kiek pakrapščius, atsiveria ne tiek politikos žinovas, kiek menininkas. Toks, kaip Andrejus Zubovas, istorikas, arba Artiomas Troickis, kuris ir yra menininkas. Arba Michailas Kasjanovas, kuris nėra menininkas, bet tinka pozos „vakarietiška Rusija“ trokštančiai Lietuvos politinei bohemai kaip gražus meno kūrinys.
Vargani politinio teksto interpretatoriai
Antroji minėta mąstymo problema, susijusi, kaip ir pirmoji, su neadekvačia reakcija į Chodorkovskio pasisakymus Vilniuje, yra kerėpliškas santykis su politiniu tekstu. Chodorkovskio kritikai dorai neišgirdo, neįsigilino ir nė nepasistengė suvokti, kas, kaip ir kokiais tikslais buvo pasakyta.
Jie, kaip įprasta politinei bohemai, matyt, tikėjosi vien optimistinių, ūpą gerinančių atsakymų ir supaprastinto idealistinio požiūrio į esamas problemas: „mes nugalėsime“, „Putinas - ...uilo“, „laimėsime rinkimus su šūkiu „Крым-не-наш“ (Krymas-ne mūsų). Bet išgirdo santūrius žodžius žmogaus, kuris, kitaip nei politikos bohema ir jos herojai, neturintys nei praktinės išminties, nei atsakomybės jausmo, gyvena tikrame, o ne žaisliniame, vien Vakarų intelektualus linksminti skirtame pasaulyje.
Pats Chodorkovskis Vilniuje, atsakydamas į priešiškus klausimus, probėgšmais parodė idealistinės politikos menininkams, kuo iš tiesų grindžiama jų mąstysena: „Suprantu, kad žmonės norėtų paprastesnių atsakymų, bet jų nėra. Kas sako, kad sudėtingą situaciją galima spręsti paprastai, neatsako už savo žodžius.“
Tikras politikas, kitaip nei didelė dalis radikaliai klegančių Rusijos liberalų, pirmiausiai jaučia atsakomybę ir, kitaip nei paprastas vadybininkas, nemano, kad politinis gyvenimas yra grindžiamas „kur aiški problema, ten paprastas sprendimas“ algoritmu. Maža to, jis kalba skirtingoms auditorijoms, į ką teisingai atkreipė dėmesį Nerijus Maliukevičius.
Kalbėdamas apie Vakarų sankcijas, Chodorkovskis pabrėžė, kad svarbus yra ne tiek gan menkas jų poveikis Rusijos ekonomikai (jo žodžiais – ne daugiau kaip 2 proc. šalies konsoliduoto biudžeto), kiek retorinis pateikimas. Pasak jo, būtina sulaužyti stereotipą, esą tai – sankcijos prieš Rusiją, o ne prieš Putino režimą, nes toks stereotipas kaip tik telkia paramą Putinui. Vakarai, pabrėždami, kad sankcijos yra nukreiptos prieš režimą, turi tai demonstruoti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais.
Ar Chodorkovskis, tai sakydamas, neteisus? Ar sankcijos išties tiesiogiai ir skaudžiai palietė ir patį Putiną, ir visą jo artimiausią aplinką? Ar visų Kremliaus oligarchų sąskaitos Vakaruose įšaldytos? Ar jiems visiems ir jų šeimų nariams uždarytos durys į Vakarus? Ar tikrieji Putino turtai paviešinti ir ar apie juos stengiamasi pranešti Rusijos rinkėjams?
Tai, ką apie sankcijas kalbėjo Chodorkovskis, yra toli gražu ne tas pat, ką, atstovaudama daugumos ES valstybių pozicijai, šiandien mėgina „prastumti“ ES diplomatijos vadovė Federica Mogherini. Bet kažkodėl dalis mūsų politikų ir komentatorių, užuot atvirai piktinęsi Mogherini politine prostitucija, užsipuola Chodorkovskį, kurio pozicija, kitaip nei italų politikės, beveik sutampa su Lietuvos interesais.
Tiesa, per Vilniaus intelektualų forumą ne ką geriau už mūsų pasipiktinusius interpretatorius pasirodė ir kai kurie rusų ekspertai. Antai Andrejaus Illarionovo pastaba Chodorkovskiui, kad šis sako „Ukrainos krizė“, užuot vadinęs ją „Rusijos agresija“, yra pritempta už ausų.
Chodorkovskis juk neneigia Rusijos agresijos. Tiesiog Kremliaus agresija savaime nepaneigia fakto, kad Ukraina išgyvena krizę, ypač – Rytuose. Viktorą Janukovičių į valdžią juk išrinko ne kokie nors ateiviai, o patys ukrainiečiai. Ir priežodžiu tapusi ukrainietiška korupcija, ir gūdus įšaldytas sovietmetis be reformų yra būtent Ukrainos krizės požymiai.
Tad kodėl kabinėjasi Illarionovas? Galbūt todėl, kad tikisi Vakarų politinės bohemos susižavėjimo aplodismentų? Tai jo reikalas. Bet Lietuva atrodytų solidžiau, jei mūsų kritikai, nusitaikę į Chodorkovskį, pirma gerai įsiklausytų ir apmąstytų, o tik tada kalbėtų.