Knietėtų Šiurpilį vadinti senovės jotvingių sostine, jeigu nebūtų žinoma, kad jie buvo fanatiški individualistai, nepripažino jokios centrinės valdžios ir gyveno nepriklausomomis kiltimis. Lenkų mokslininkai sutinka – baltų gentys ten apsigyveno daug anksčiau už lenkus. Regis, jotvingiai bus seniausiai žinoma baltų gentis. Graikų geografas ir astronomas Ptolemajas, gyvenęs ir dirbęs Aleksandrijoje, Egipte, dar II a. savo žemėlapyje, viename pirmųjų pasaulyje, būtent toje vietoje mini tautą soudinoi. Panašu, kad tai tie patys jotvingiai, nes vokiečiai juos vadino sudauen, iš čia kilęs vardas sūduviai. Jeigu taip yra iš tikrųjų, lietuvių gentis su savo tūkstantmečiu gali pasislėpti.
Pavadinimas jotvingiai šaltiniuose atsirado tik X amžiuje. Senlietuviai juos vadindavo dainuviais arba deinuviais. Gražūs žodžiai. Sūduvių vardu juos savo kronikoje vadina Petras Dusburgietis, o rusų kronikos dar 983 m. – jau kaip jotvingius (Jacvingi, Jacva). Kunigaikštis Vladimiras Didysis ėjo jų užkariauti. Tai daryti bandė visi kaimynai. Lenkų istorikas Janas Długoszas, pasakodamas apie lenkų didžiojo kunigaikščio Boleslovo Droviojo žygį į jotvingių kraštą, rašo: „Tai laukiniai žmonės, karingi ir tiek godūs garbės, taip trokštantys būti atminti, kad jų dešimt stodavo į mūšį prieš šimtą priešų, turėdami tik vieną viltį ir vieną norą: po mirties, kai jie žus, kraštiečiai dainomis garbins drąsius jų žygius.“
Ir ką jūs manote? Jie pasiekė savo. Ką jūs šią akimirką darote? Skaitote apie juos. Mūsų sąmonėje, mūsų vaizduotėje jie atgimsta. Ir dar ilgai bus gyvi.
Progų kovoti ginant savo kraštą jie turėjo labai daug, nes buvo toliausiai į rytus išsikišusi baltų tauta, be to, pusiaukelėje beveik visiems: vikingams – per Nemuną aukštyn į Dniepro aukštupį, o paskui į Juodąją jūrą ir Bizantiją, kryžiuočiams – į Rusią, rusams – į Prūsus, stiprėjantiems lenkams – irgi stambi rakštis. Jotvingių žemės siekė Bugo upę, šiauriau Bresto – kaip tik skersai kelio visiems, kol XIII a. pabaigoje prisijungė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Tada jungtinės lietuvių ir jotvingių kariuomenės atkovojo beveik visas slavų užimtas baltiškas žemes. Pamoka ateičiai.
Indijos atgarsiai
Jotvingiai tikėjo, kad mirusio žmogaus siela persikelia į kitą – tuo jie panašūs į indus ir brahmanistus. Toks tikėjimas dar labiau stiprino tai, kad jie nebijojo mirties. Tai iš dalies buvo jų išnykimo priežastis. Jotvingiai ne tik gynė savo žemę, bet ir noriai padėdavo kitiems baltams. Pavyzdžiui, prūsams per jų Didįjį sukilimą. Keršydami kryžiuočiai penkerius metus siaubė jotvingių žemes, pusantro tūkstančio belaisvių perkėlė į savo valdas Semboje, Prūsijos vakaruose. Viena pirmųjų deportacijų mūsų žemėse.
Nuo kryžiuočių jotvingiai traukėsi į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gilumą, į Gardino apylinkes. Iki šiol ten yra kaimų, kurie vadinasi Dainava, Dainavėlė arba Jacviez. Dėl dygaus charakterio gudai jotvingius lygindavo su ežiais. Kiti jotvingiai, kurie patraukė į dabartinių dzūkų žemes, su jais susiliejo, bet retus jų pėdsakus galima įskaityti Dzūkijos vietovardžiuose, o specialistai atpažįsta net dainose.
Gražūs jotvingių kunigaikščių vardai: Komotas, Gedėtas, Kantigirdas... Jų kalba artimesnė lietuvių kalbai negu bet kuri kita baltiškoji. Ji išnyko apie XVII a., bet atkampesnėse Belovežo girios vietose, tiek Lenkijos dalyje, tiek ir gudiškoje, buvo gyva dar iki XX a. vidurio. Išnyko, nes niekas nepasirūpino. Aplinkiniams slavams jie buvo neparankūs keistuoliai. Vienintelis rašytinis jotvingių kalbos paminklas – visai neseniai, 1978 m., Belovežo girios sodyboje rastas rankraštinis lenkų–jotvingių žodynėlis. Tik yra abejonių, ar tas žodynėlis tikras, ar kokio nors entuziasto mistifikacija.
Panašu, kad paskutinis jotvingių vadas Skomantas būtent Šiurpilyje 1283 m. gynėsi nuo kryžiuočių.
Ten gražu, bičiuliai. Nuo Pilies kalno matyti trys ežerai (jie buvo sujungti iškastais kanalais), miškai, miškingos kalvos. Vieta parinkta puikiai – ežerai gina, arti esanti Šešupė ir Juodoji Ančia leidžia judėti, keliauti, pasiekti Nemuną, kuris tada buvo kaip vieškelis.
IX a. Šiurpilyje buvo pastatyta vikingų tipo gynybinių įrenginių. Tai dvigubas statmenai į žemę įkastų rąstų žiedas, tarpas pripildytas akmenų ir suplūkto molio. Galbūt vikingų architektus kvietė į pagalbą – taip buvo dažnai daroma. O galbūt jie atvyko užkuriomis? Irgi dažnas reiškinys, ypač tarp vikingų, kurie keliaudavo be moterų, visi skelbėsi esą viengungiai ir keliaudami su vietos gyventojais kontaktuodavo įvairiais būdais: jeigu užtikdavo mažą kaimą arba viensėdį – apiplėšdavo, jei didesnį – prekiaudavo arba likdavo jame gyventi, vesdavo vietos merginas. Tuo pat metu, IX a., kitas normanų būrys įsikūrė ten, kur dabar yra Kijevas, ir padėjo rusų valstybės pagrindus. Jie buvo blondinai, slavų kalbomis rusyje, iš čia ir rusų tautos vardas atsirado.
Skandinavų kunigaikščio Riuriko kariai, įsikūrę šiauriau ir pradėję Naugardą, irgi buvo blondinai. Karingi normanai (jūrininkai, pirkliai, plėšikai, avantiūristai) tokių savo buvimo pėdsakų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir net Amerikoje paliko nemažai. Iš jų stovyklų dabartinėje Prancūzijoje atsirado didelės provincijos – Normandijos – vardas. Šiaurės Italijoje atsirado Lombardija – „Ilgabarzdžių žemė“, mat vietinių barzdos buvo trumpos ir apvalios. Vikingai iš dabartinės Danijos (sakoma, kad jie buvo patys žiauriausi) ne tik užkariavo dabartinę Angliją, bet ir sugebėjo ją suvienyti, įsteigti pirmąją Anglijos karalių dinastiją ir duoti germaniškąjį („saksiškąjį“) pagrindą vėliau susilipinusiai anglų kalbai.
Gal kartais verta į tolimus kraštus vykti be moterų ir lagaminų?
Nenugalėtieji
Kijevo normanai IX a. konkuravo su Šiurpilio normanais. Ir net pešėsi su jais. Abi kolonijos buvo apylygės, o tautiniai sentimentai tais rūsčiais laikais buvo nežinomas dalykas. Maištingas ir tarpusavyje nelabai sutariančias jotvingių gentis supo labiau centralizuotos valstybės: kryžiuočiai, lenkai, mozūrai, rusai ir lietuviai. Kronikų apie jų kovas su jotvingiais yra nemažai.
Bet nė vienoje kronikoje neparašyta, kad Šiurpilį kas nors būtų nugalėjęs ir užėmęs. Jokių įrašų. Kronikininkai tokios progos pasigirti nebūtų praleidę. Juk jie buvo tų laikų žurnalistai.