Žiūrime tik į savo bambą?

Natūralu, kad žmonėms aktualiau tai, kas vyksta artimiausioje jų aplinkoje. Nenuostabu ir tai, kad tokioms naujienoms pirmenybė teikiama žiniasklaidoje. Mat vienas iš pagrindinių naujienų atrankos kriterijų yra artimumas. Vis dėlto užsienio šalių laikraščių pirmuosiuose puslapiuose dažnai publikuojamos pasaulio naujienos.

Statistinis lietuvis apie pasaulį galbūt išmano daugiau nei statistinis anglas ar prancūzas – tą lemia Lietuvos, kaip mažos valstybės, specifika. Vis dėlto lietuviai, kuriems sekti ir analizuoti pasaulio įvykius yra darbo dalis, atkreipia dėmesį, kad tautiečių domėjimasis pasaulio reikalais yra paviršutiniškas.

Pasak tarptautinės politikos apžvalgininko Algimanto Čekuolio, mūsų žmonės dažnai mano, kad esame provincija ir visų pasaulio sudėtingumų, problemų nesuprasime. „Mūsų žmonėms būdingas tam tikras fatalizmas. Be to, sunkoka ekonominė padėtis, maišatis dėl Prezidentūros skandalo, naujos partijos kūrimosi nukreipia dėmesį į savą bambą”, – teigia žurnalistas.

Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Rytis Martikonis mano, kad negalima sakyti, kad mes ypač tuo domimės ar ypač nesidomime: „Domimės pagal išgales. Kad dar nesame labai įtraukti į Europos gyvenimą ar į pasaulinius procesus, yra mūsų ilgos izoliacijos pasekmė. Kita vertus, atsirastų tokių, kurie pasakytų, kad tais laikais, kai buvome izoliuoti, galbūt daugiau dairėmės po pasaulį – daugiau klausėmės žinių, daugiau skaitėme, bet pasyviai, sau patiems. Dabar, kada žinias būtina suoperatyvinti, reikia dalyvauti įvairiuose procesuose, matome, kad intelektinių, kultūrinių, administracinių pajėgumų nėra tiek daug. Vis dėlto, ačiū Dievui, kad bent vienas žurnalistas A.Baricco paklausė apie globalizaciją ir kitus pasaulyje vykstančius procesus. Aš esu iš tų, kurie sakytų, kad jei vienas klausia, tai jau gerai, tai geriau nei nė vieno”.

Palyginti su kitomis šalimis, labai mažai Lietuvos leidinių ar kitų informavimo priemonių turi savo korespondentų užsienyje. Pasak URM sekretoriaus, tai sena ir skausminga tema. Bet ar to nenulemia finansinės galimybės?

R.Martikonis su tokiu teiginiu nėra linkęs sutikti. „Nejaugi latviai, estai ar lenkai yra jau tiek daug už mus turtingesni? Prieš porą metų buvau Rygoje ir nuėjęs į kavinę pasiėmiau laikraščių. Pirmajame puslapyje pamačiau žinią iš Briuselio, kad Europos Komisija priėmė sprendimus dėl Europos Sąjungos sienų apsaugos. O Lietuvoje radijo žiniose ta žinutė paskelbta prieš orą. Čia ieškočiau žmonių, kurie už tai atsakingi, įžvalgumo. Mūsų redaktoriai, matyt, nemano, kad Europos, pasaulio naujienos yra labai svarbios mūsų visuomenei. Patenkame tarsi į užburtą ratą: redaktoriai sako, kad tokio pobūdžio naujienos žmonėms neįdomios, tuomet jos neatsiranda žiniasklaidoje, ir todėl visuomenė tais klausimais nėra sudominama”, – sako R.Martikonis.

Lietuva buvo bene paskutinė šalis, pasiuntusi televizijos žurnalistus dirbti į Briuselį iš visų stojančių šalių. Ir dabar mūsų žurnalistų atstovavimas tenai yra vienas mažiausių.

Vis dėlto Latvija ar Estija išgyveno tuos pačius procesus kaip ir mes. Tad kodėl estų ar latvių redaktoriams tarptautiniai reikalai rūpi labiau nei mūsiškiams? Aiškaus atsakymo į šį klausimą R.Martikonis neturi. „Matyt, nuo tų žmonių, kurie dalyvauja visuomeninėje diskusijoje, ar tų, kurie formuluoja visuomenės tikslus, priklauso labai daug. Tai, kad nėra mūsų žurnalistų ar verslininkų atstovavimo Briuselyje, yra mūsų visuomenės atspindys”, – sako Užsienio reikalų ministerijos sekretorius.

Kol kas Lietuvoje dar nėra aiškaus suvokimo, kad, stodami į ES ir NATO, tampame priklausomi nuo to, kas vyksta Ispanijoje, Vokietijoje ar Graikijoje. „Tai, kad Europos naujienos mūsų žiniasklaidoje paprastai būna prie užsienio ir pasaulio naujienų, irgi dar atspindi vis to paties vadybinio sluoksnio mąstymą, kuris savo ruožtu atspindi visuomeninį mąstymą. Bet mes jau esame Europos dalis ir artimesnė dalis, negu kad mums kartais atrodo”, – teigia R.Martikonis.

Vis dėlto galima sutikti užsieniečių, kurie apie lietuvių domėjimąsi aplinkiniu pasauliu yra kitokios nuomonės nei rašytojas A.Baricco.

Ispanas Alfonso Rascon Caballero jau aštuonerius metus gyvena Lietuvoje ir Vilniaus universitete dėsto ispanų kalbą. „Kartais man susidaro įspūdis, kad jau nebeturiu visiško supratimo apie tai, kokie yra ispanai ar lietuviai, nes seniai negyvenu Ispanijoje ir jau pripratau prie lietuviško būdo”,– sako A.Rascon Caballero. Ispanas apskritai nemėgsta apibendrinimų, todėl, anot jo, negalima teigti, kad lietuviai ar ispanai yra provincialūs: „Aš laikausi nuomonės, kad visi esame vienodi ir skirtingi. Pavydūs yra ir lietuviai, ir ispanai, provincialūs yra ir ispanai, ir lietuviai”. Tačiau A.Rascon Caballero prisimena, kad kai atvyko į Lietuvą, jam tuomet pasirodė, jog lietuviai labai domisi geografija, mėgsta keliauti naudodamiesi bet kokia proga, daug žino apie tolimus kraštus, nors kartais ir klaidingai, kaip kad apie Amerikos kolonizaciją.

„Faktas, kad bet kuris lietuvis išmoksta mažiausiai dvi užsienio kalbas, rodo, kad jei lygintume ispanus ir lietuvius, pastarieji būtų geras pavyzdys ispanams. Mano gimtojoje šalyje tik dabar jaunimas pradeda kalbėti bent jau viena užsienio kalba. Ispanų kalbos kursuose, kuriuos vedu, man tenka susitikti su daugeliu žmonių, kurie, lankydamiesi Ispanijoje, neranda su kuo pasikalbėti net angliškai, nors reikia pripažinti, kad ispaniška šiluma ir svetingumas visada įveikia kalbos barjerą”, – sako A.Rascon Caballero. Jis teigia lietuvių kalbą išmokęs per stebuklą, nes kalbų atžvilgiu yra tikras „ispanas”.

Kalbėdamas apie savo tautiečių domėjimąsi tarptautiniais reikalais, A.Rascon Caballero sako, kad ispanai, prieš šaliai tampant Europos Sąjungos nare, buvo užsidarę savoje šalyje, tačiau dabar daug keliauja, dalyvauja tarptautinėse organizacijose, studentai mokosi svetur. „Ispanija savo geografija ir istorija ilgais amžiais buvo izoliuota, bet dabar, sakyčiau, kad, nepaisant ispanų trūkumų, esame lygiaverčiai partneriai tarptautinėse organizacijose”,– sako A.Rascon Caballero. Ispanijos gyventojus pastaruoju metu aktyviai domėtis pasaulio įvykiais privertė ir vyriausybės sprendimas siųsti karius į Iraką. Ypač dabar, kai ispanai savo kailiu patyrė tokio sprendimo padarinius.