aA
Su knygų „Likvidi meilė“, „Vartojamas gyvenimas“, „Modernybė ir Holokaustas“ autoriumi, VDU garbės daktaru Zygmuntu Baumanu, kuris vadinamas gyvu sociologijos klasiku, kalbasi Tomas Kavaliauskas.
Zygmuntas Baumanas
Zygmuntas Baumanas
© Reuters/Scanpix

- Kadangi mudviejų pokalbio tema yra Vidurio Rytų Europa (Rytų Europą traktuojant kaip šalis, nepriklausančias ES, o Vidurio Europą – kaip išplėstą Milano Kunderos konceptą Central Europe, apimantį Baltijos valstybes Europos Šiaurėje ir Kroatiją, Slovėniją Pietuose), norėčiau pradėti nuo klausimo, kas yra disidentas šiame regione?
Ar sutiktumėte su Václavo Havelo teiginiais, išdėstytais knygoje „Begalių galia“, kad ideologinės priespaudos sąlygomis disidentas kalba tiesą, nes negali gyventi mele? Ar tai reiškia, kad asmenų, prieštaraujančių oficialiajai politinei ideologijai, Vidurio Europos šalyse, tokiose kaip Lenkija ar buvusi Čekoslovakija, būta tik iki 1989-ųjų, kol demokratija visiems suteikė žodžio laisvę? Gal disidentai – tai tokia „žmonių rūšis“, kuri gali reikštis tik Rytų Europoje, kur Lukašenka ir Putinas toliau smaugia pliuralizmą?
Ar totalitarinis režimas yra privaloma disidentizmo sąlyga? To klausiu, turėdamas omenyje „raudonąją baimę“ McCarthy’o eroje, kai „demokratinėse“ JAV žmonės buvo persekiojami už komunistines pažiūras... Ar tai išimtis iš taisyklės?

- Plaukti prieš srovę, ypač tą, kuri labai stipri, visada yra sunku – tai priverčia griežti dantimis, mankštinti raumenis, demonstruojant tvirtą charakterį ir geležinius nervus. „Ideologinė priespauda“ nėra reiškinys, būdingas vien Lukašenkos ar Putino šalims. Skiriasi tik bausmės, taikomos už atkaklų teigimą to, ką žmogus laiko tiesa. Vienu atveju rizikuojama išnykti gulage, kitu sulaukiama niekingo priekabiavimo iš daugiau ar mažiau slaptų valstybės tarnybų, o trečiu sužlugdoma karjera arba prasideda nešvarūs žygiai prieš nepaklusnų asmenį, pasipila vieši įžeidimai. Visada žmonės, ginantys tiesą, kuriai nepritaria valdžios struktūros ar „daugumos nuomonė“, rizikuoja netekti ko nors vertingo ir gyvybiškai svarbaus: gyvybės, garbingo vardo, socialinės padėties… Ryžtis tokiai netekčiai reikia drąsos.

Kas Martino Lutherio stiliumi sako: Ich kann nicht ánders, tas turi būti pasirengęs paaukoti save. Nuklydimas nuo viešpataujančios nuomonės (nesvarbu, ar ji viešpatauja taikydama prievartą, ar įtikinėjimus, grasindama ginklais ar pasitelkdama protą) nėra ramaus gyvenimo receptas. Visi priklausome homo eligens rūšiai, ir jokios nepalankios aplinkybės negali atimti iš mūsų pasirinkimo teisės arba atleisti nuo asmeninės atsakomybės už tai, ką pasirinkome. Vienomis aplinkybėmis pasirinkimas atrodo lengvesnis, reikalauja mažiau sąnaudų, o kiti pasirinkimai atima daug ir nežada jokio atlygio. Pirmuoju atveju plaukiama pasroviui, antruoju – prieš srovę. Štai kodėl disidentizmas pagal apibrėžimą yra mažumos dalykas... Dauguma žmonių daugeliu atvejų pasirinktų mažiau rizikos ir pavojų keliantį gyvenimą – negalintys meluoti, tiesiog tylės. Išsiskirs iš „tylinčios minios“, ryždamiesi pasakyti, ką galvoja, vos keletas žmonių (juk manipuliavimas pasirinkimo galimybe vadinamas „socialine tvarka“)...

Visoms visuomenėms visais laikais reikia savų disidentų. Ir kiekviena dauguma prasidėjo nuo mažumos... Jei nebūtų žmonių, kurie išdrįsta plaukti prieš srovę, nebijodami, kad bus „suskaičiuoti“, iki šiol gyventume urvuose...

- Pasak Vladimiro Tismaneanu, „Solidarność“ retorika ir Lecho Wałęsos autoritetas iki 1989-ųjų buvo nekvestionuojami, bet po pirmosios Wałęsos prezidentavimo kadencijos lenkai jau vėl norėjo permainų ir balsavo už buvusį komunistą. Ar universalus politikos dėsnis, kad tai, kas gerai iki revoliucijos – net aksominės, – nebeveikia po jos? Ar ši problema veda mus prie filosofinio dualizmo, kurį apibrėžė Machiavelli’s: politinius idealus būtina atskirti nuo kasdienybės realpolitik. Net Platonas abejojo, ar įmanoma sukurti tobulą valstybę.
Ką Jūs manote apie antikomunistų intelektualų (ar aktyvistų) ir buvusių komunistų tiek Lenkijoje, tiek visoje Vidurio Rytų Europoje tarpusavio santykius?

- Revoliucijos dažnai kaltinamos, kad žudo savo vaikus, bet šis kaltinimas nėra teisingas, be to, ir nerealus: juk be perstojo auga skaičius save vadinančių vaikais ir reikalaujančių gimimo liudijimo atgaline data... Iš tikrųjų revoliucijos praktikuoja ne ką kita, o tėvažudystę (patys save pripažinusieji revoliucijos vaikais, neturėdami tėvų autoriteto, išplėšia teisę tikruosius paveldėtojus atskirti nuo atseit netikrų).

Visada žmonės, ginantys tiesą, kuriai nepritaria valdžios struktūros ar „daugumos nuomonė“, rizikuoja netekti ko nors vertingo ir gyvybiškai svarbaus: gyvybės, garbingo vardo, socialinės padėties… Ryžtis tokiai netekčiai reikia drąsos.
Zygmuntas Baumanas

Bet yra ir kita be galo svarbi priežastis, kodėl po revoliucijos sugriūna koalicijos, kurias vienijo bendras tikslas. Šiandien policentrinių ir individualizuotų visuomenių koalicijos tendencingai jungiasi ad hoc ir tik „vieno klausimo“ dėlei. Taip yra todėl, kad apsiribojant vienui vienu klausimu lengviau pasiekti sutarimo tarp visų ar daugumos visuomenės grupių. Skirtingi interesai, sukrečiantys konfliktai nuslepiami, kad koalicija galėtų išlikti tol, kol pasieks deklaruojamą tikslą. Kai tas tikslas (dažniausiai nutraukiant susitarimus, kuriuos dauguma visuomenės grupių, nors dėl labai skirtingų priežasčių, laiko įžeidžiamais, arba atsikratant „netinkamų“ asmenų) pasiekiamas, jau nebėra priežasties būti kartu ir bendradarbiauti. Tada išryškėja interesų kaktomuša...

Štai kodėl dauguma revoliucijų visuomenę taip dažnai nuvilia – nusivylimas tuo didesnis, kuo labiau „porevoliucinė praktika“ skiriasi nuo prieš tai buvusios vizijos. Juk po to, kai dingsta pradinė casus belli, tolesnę įvykių eigą lemia jau visai kiti galių santykiai. Tai, kas po regimo triumfo nutiko devyniems milijonams „Solidarność“ narių arba masėms, per aksominę revoliuciją užėmusioms Vaclavske Namesti, nusistebėtinai nuosekliai atsikartoja visose mūsų laikų Tahriro aikštėse... [Tahriro, arab. Išsivadavimo, aikštė buvo pagrindinė Egipto revoliucijos įvykių 2011 m. arena, – red.]

- Tranzitologai magiškuosius 1989-uosius laiko perėjimo iš komunizmo į demokratiją ir laisvąją rinką metais. Parašyta aibė knygų apie postkomunistines transformacijas. O ar galima šiame kontekste aptarti buvusių disidentų virsmą viešaisiais intelektualais? Nei Václavas Havelas, nei Lechas Wałęsa po Berlyno sienos griuvimo nebebuvo disidentai. Be to, abu įgijo aukščiausią politinę galią. Kas įvyksta, kai diktatūros laikų disidentas tampa viešuoju mąstytoju ar kalbėtoju demokratijos sąlygomis, t. y. kai jo tapatybė ir statusas taip smarkiai pasikeičia? Ką šie didieji disidentai prarado ir ką laimėjo, tapę oficialiais politiniais lyderiais? O gal geriausia tiesiog sustoti tinkamu metu?

- Apibendrinimai čia nepadės... Buvusių disidentų antikomunistų likimas susiklostė skirtingai: kai kurie iš jų įsitaisė galios koridoriuose, kiti toliau prekiauja tuo, kas kritiškam jų protui ir nepriklausomam charakteriui geriausiai tinka. Nueita ir kitais keliais – šie dažniausiai yra anų dviejų komponentų mišinys. Kai kurie buvę disidentai negalėjo rasti sau vietos naujojoje realybėje ir tiesiog išnyko iš viešumos – jie prisimenami vis rečiau, tik per sukaktis ir šventes, jei apskritai kas nors juos prisimena.

„Sustoti tinkamu metu“, kaip Jūs siūlote, žinoma, yra protingas patarimas, tačiau sunku nuspręsti, ar jau atėjo tas „tinkamas metas“. Tikiuosi, man pritarsite, kad tai esminis ir neišsprendžiamas klausimas, skirtingai vertinamas skirtingų teisėjų! Problemą apsunkina tai, kad išvados dėl „tinkamo meto“ arba dėl to, kas atrodo „pernelyg anksti“ ar „pernelyg uždelsta“, dažniausiai daromos jau po įvykių. Paskui jos keletą kartų revizuojamos, vykstant jau naujiems įvykiams, o tada galbūt atrandama tai, ko niekas nelaukė, nesitikėjo ir net nenumatė. Taip yra įkliuvę keletas karštakošių vertintojų, o skuboti jų vertinimai apvirto aukštyn kojomis...

- Adamas Michnikas yra vienas iš intelektualų, kurie remia atlaidumo idėją praeities atžvilgiu. Erazmus kalboje jis sakė:
„Mąstau apie savo tėvą. Jo vardas Ozjaszas Szechteris. Jis buvo žydas komunistas, o aš esu lenkas antikomunistas. Jis buvo išmintingas ir sąžiningas žmogus, tačiau pasirinko klaidingą gyvenimo kelią, nes komunizmas – tai klaidingas kelias. Dėl komunistinių pažiūrų jis buvo įkalintas ir kankinamas prieškarinėje Lenkijoje. Jam teko praleisti aštuonerius metus kalėjime dėl komunizmo. Aš kalėjau šešerius metus dėl antikomunizmo. Tačiau svarstau, ar teisingą kelią pasirinko tie, kurie įkalino mano tėvą ir jį kankino.“
Anot Michniko, kaltinimai dėl praeities neturi pabaigos, tad turėtume paprasčiausiai liautis kaltinę. Žinodamas, kokia sudėtinga buvo Vidurio Rytų Europos istorija, manau, kad šis angeliškas atlaidumas yra svarbus ne tik individualiems žmonėms, bet ir tautoms, antraip vėl teks grįžti prie teritorinių ginčų.
Tačiau žmogaus prigimtis nėra angeliška. Skirtingos šalys turi skirtingas nuostatas, susijusias su istorine jų praeitimi, su atminties politika. Kaip manote, ar Michniko pozicija yra pernelyg utopinė, kad būtų įgyvendinta realybėje? Ar įmanoma sukurti tokią sėkmingą transkultūrinę paneuropietišką atminties politiką, kad galėtume baigti tarpusavio ginčus dėl praeities traumų?

- Ar Michniko vizija yra „pernelyg utopinė“, kad galėtų būti įgyvendinta? Nebūtinai. Šen bei ten ji buvo puikiai pritaikyta ir pasirodė esanti nuostabiai vaisinga (tik palyginkite Nelsono Mandelos ir Roberto Gabrielio Mugabe’s praktikas...). Be to, kaip atrodytų mūsų gyvenimas, jo moralinė kokybė ir svetingumas žmonijai, jei visa tai nebūtų nuolat kritiškai peržiūrima? Tai išjudina iš snaudulio, kuris apima dėl pasitenkinimo savimi, ir užkerta kelią naujiems paklydimams arba sugrąžina prie sveiko proto, pasitelkiant utopijas…

Atmintis būna tik selektyvi. Protu atliekamą atranką, kokias nuodėmes atsiminsime, o kokias ištrinsime iš atminties, lemia naudos lūkesčiai. Dažnai toji nauda apskaičiuojama trumparegiškai arba pasirodo esanti kontroversiška, ginčytina.
Zygmuntas Baumanas

Atmintis ir užmarštis yra siamo dvynės. Jų negalima atskirti... Visų atmintis linkusi atsirinkti, ji negali būti kitokia – jei tuo abejojame, pasvarstykime apie tragišką atminties stebuklą – istoriją, aprašytą didžiojo Jorge’s Luiso Borgeso (Funes the Memorious). Atmintis būna tik selektyvi. Protu atliekamą atranką, kokias nuodėmes atsiminsime, o kokias ištrinsime iš atminties, lemia naudos lūkesčiai. Dažnai toji nauda apskaičiuojama trumparegiškai arba pasirodo esanti kontroversiška, ginčytina. Trumpai tariant, atmintis turi ir gerų, ir blogų savybių. Nešdami šios dviprasmės dovanos naštą, esame pasmerkti nuolatos pasirinkti, o kartu prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimo pasekmes. Esame priversti dėti pastangas, kad pasirinktume teisingai ir deramai, deja, negalime pasiremti eindeutig [aiškiomis, nedviprasmiškomis, – red.] algoritmų taisyklėmis. Vadovautis tokiomis taisyklėmis būtų gal kur kas blogiau, negu ieškoti pagalbos utopinių idealų šviesoje.

- Transkultūrinė paneuropietiška atminties politika – tai blogos naujienos nacionalistiškai nusiteikusiems politikams ir istorikams, kurie tautinę tapatybę grindžia praeities neteisybėmis arba buvusiais imperiniais užmojais. Jei šalies ar tautos tapatybė nėra fiksuota, ji yra verčiau hermeneutinė interpretacija, nesiorientuoja į galutinę tiesą (pavyzdžiui, Gianni’s Vattimo net vieną savo knygos skyrių pavadino „Nihilistinis hermeneutikos pašaukimas“). Vadinasi, Lietuvos arba Lenkijos tapatybė gali būti konstruojama ir rekonstruojama, atsižvelgiant į vis naujas interpretacijas?
Kita vertus, šmėsčioja likvidžios, takios tapatybės, neturinčios nugarkaulio, pavojus. Poreikis priklausyti tam tikrai etninei grupei ir kultūrai yra nenuneigiamas. Europoje šiandien tvyro didelė įtampa tarp multikultūralizmo projekto ir nacionalistinių nuostatų, dėl to jau kyla net riaušės.
Tad ar įmanoma rasti aristotelišką aukso vidurį tarp interpretacinės tautinės tapatybės, vengiant iš anksto nustatytų bei fiksuotų prasmių, ir žmonių poreikio priklausyti tam tikrai valstybei ar tautai?

- Kaip rašiau naujojo „Likvidžios modernybės“ leidimo įvade, atėjo metas kolektyvinei mūsų atminčiai priminti faktą, kad bekonfliktis, abipusiai naudingas skirtingų kultūrų koegzistavimas buvo laikomas norma ištisus šimtmečius, iki visai nesenų laikų taip buvo ir daugelyje vadinamosios Vidurio Europos geografinių vietų. Prisiminus Titą Livijų, istoriką, knygos „Ab Urbe Condita“ autorių, Romos imperijos iškilimas nuo kuklios pradžios iki ekumeninio statuso ir šešių šimtmečių viešpatavimo buvo siejamas su pavergtiems užkariautų žemių žmonėms suteiktomis piliečių teisėmis ir galimybe užimti aukščiausius postus besiplečiančioje šalyje, kartu leidžiant jiems garbinti savo dievus, kuriems buvo suteiktos lygios teisės Romos panteone. Romos tradicija gerbti skirtingas kultūras ir konvencijas, palaikant gyvenimo formų įvairovę, o ne vienovę (solidarumo siekiant ne todėl, kad, deja, yra skirtumų, o būtent todėl, kad skirtumų yra), leido imperijai klestėti. 

Romos tradicija gerbti skirtingas kultūras ir konvencijas, palaikant gyvenimo formų įvairovę, o ne vienovę (solidarumo siekiant ne todėl, kad, deja, yra skirtumų, o būtent todėl, kad skirtumų yra), leido imperijai klestėti.
Zygmuntas Baumanas

Kai Vakarų Europa pasinėrė į kruviną ir destruktyvų religinį karą, sėdama neapykantos sėklą, reikšminga Europos dalis į Rytus nuo Elbės sugebėjo atsiriboti nuo brolžudiškų žudynių, saugodama religinės tolerancijos (iš čia kyla avant la lettre kultūra ir bendruomenė) paveldą. Nuostabi alternatyva vestfalinei sistemai – Lenkijos ir Lietuvos sandrauga, Lenkijos ir Lietuvos valstybė, garsėjusi savo dosnumu kalbinėms, religinėms, etninėms mažumoms, užtikrinusi jų savivaldą, kultūrinę tapatybę visoje savo teritorijoje ir išvengusi kraujo praliejimo, ištikusio kitą Europos dalį – Vakarus, kur žaizdoms išgydyti prireikė ilgų amžių.

Deja, padalijimai, įvykdyti išbadėjusių kaimynų – kalbu apie dinastines monarchijas, pritvinkusias atvirų ir užslėptų tautinių ambicijų, – sudavė mirtiną smūgį šiai unikaliai Lenkijos ir Lietuvos sandraugai. Kultūrinės autonomijos, laimingos daugumos ir nelaimingos mažumos buvo priverstinai rusifikuotos Rytuose, gal netgi dar negailestingiau germanizuotos Vakaruose, tą lydėjo nuolat įsiplieskiantys religiniai karai, kaip antai antikatalikiški ortodoksų ir liuteronų išpuoliai. Tik Pietų regionai, aneksuoti monarchijos, kuri laikėsi panašių principų kaip Lenkijos ir Lietuvos sandrauga, išvengė tokio skaudaus likimo.

Istorijos knygos vertina modernią istoriją, ex post facto rėmusią tolerancijos principus, tačiau nėra abejonės, kad kultūrinė netolerancija neatsiejama nuo dviejų pagrindinių, glaudžiai tarpusavyje susipynusių fenomenų – tai tautos prabudimas ir valstybės kūrimas. Tautinės kalbos stengėsi uždusinti, pripažinti neteisėtais lokalius dialektus, valstybinė bažnyčia reikalavo suvaržyti religines „sektas“, o „tautinė atmintis“ kvietė išstumti lokalią ir kolektyvinę atmintį. Tik viena didi Europos monarchija, esanti arti geografinio Europos centro, priešinosi šiai populiariai tendencijai iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

Tai buvo etninis ir kultūrinis židinys, vadovaujamas iš Vienos, to meto Europai padovanojęs žavinčių ir toli siekiančių filosofijos, psichologijos, literatūros, muzikos ir dramos kūrinių. Neatsitiktinai būtent čia atsirado teorija, tiksliau sakant, politinės integracijos programa, paremta tautinės ir asmeninės autonomijos postulatu (persönlich Prinzip, kaip pasakytų Otto Baueris, žymus to principo skleidėjas). Remdamasis Karlo Rennerio esė/manifestu „Staat und Nation“, marksistinis rašytojas Otto Baueris knygoje „Die Nationaliatenfrage und die Sozialdemokratie“, išleistoje po aštuonerių metų, minėtą postulatą vadina būdu organizuoti tautas ne kaip teritorinius kūnus, bet kaip laisvas individų asociacijas, t. y. atskirti arba išlaisvinti tautos egzistenciją nuo išankstinių teritorinių reikalavimų, o politinę integraciją atsieti nuo tautinės tapatybės. Panašų principą suformulavo ir skleidė Bundo narys Vladimiras Medemas, savo esė „Socialdemokratija ir tautinis klausimas“, publikuotoje jidiš kalba 1904 m., primindamas Lenkijos ir Lietuvos sandraugą. Be kitų dalykų, Medemas siūlė, kad „esamų tautų piliečiai susivienytų į kultūrines organizacijas kiekviename šalies regione“, teigė, kad „kiekvienas valstybės pilietis priklauso tautinei grupei, kurios pasirinkimas būtų paliktas asmeninei preferencijai, o ne kontroliuojančiam administraciniam kūnui.“

Šie postulatai ir viltys tapo vienomis iš Pirmojo pasaulinio karo aukų. Per nugalėtojų susitikimą Versalyje, Woodrow Wilsonas, atnaujindamas Vestfalijos 1648-ųjų sutartį ir jos idėjas iškeldamas iki bendrų taisyklių, paskelbė nedalomą tautos suverenitetą jos teritorijoje, remiantis universaliu žmogiškumo principu (tai kėlė nerimą Hannah’i Arendt, suvokusiai, kad „maišytų populiacijų būriai“, tokie įprasti Balkanuose, tačiau išsibarstę po visą Vidurio Rytų Europą, visiškai nedera su tokiu principu kaip ein Volk, ein Reich). Bet netgi Wilsono neišmanymas arba jo arogancija negalėjo sustabdyti kitos lengvabūdiškos ir trumpalaikės koegzistavimo formos, kuri vis dėlto tiko tokiai tikrovei, kai etnokultūrinių diasporų archipelagai suartėja ir susikryžiuoja, – tai Jugoslavijos forma.

Bet ir šios pastangos nesulaukė didesnės sėkmės. Apsibrėžiant Bosnijos parametrais, – tai regionas, turintis ilgalaikę taikaus sugyvenimo tarp įvairių etninių ir religinių grupių patirtį, o tokia margaspalvė aplinka vis dėlto buvo labai reikalinga, norint išlikti. Ši aplinka buvo sugriauta, įnirtingai vykdant etninį valymą, ir čia esama aukščiausių Europos pareigūnų kaltės. Juk būtent Helmutas Kohlis neapdairumo akimirką pražūtingai leptelėjo, kad Slovėnija verta nepriklausomybės, nes ji yra etniškai homogeniška. Šis teiginys interpretuotas (be abejo, Kohlio intencija buvo ne tokia) kaip oficialus leidimas išstumti kitus, juos išžudyti...

Atrodė, kad europiečių gyvenimas juda nesustabdomos diasporizacijos link, didėjo tikimybė, kad visi Europos regionai taps „maišytų populiacijų būriais“. Aptariant naujausius demografinius pokyčius, spėjama, kad Europos Sąjungos gyventojų skaičius (šiuo metu apie 400 milijonų) mažės ir per ateinančius penkiasdešimt metų nusmuks iki 240 milijonų, todėl bus nebeįmanoma gyventi taip, kaip norime ir mėgstame gyventi dabar.
Zygmuntas Baumanas

Atrodė, kad europiečių gyvenimas juda nesustabdomos diasporizacijos link, didėjo tikimybė, kad visi Europos regionai taps „maišytų populiacijų būriais“. Aptariant naujausius demografinius pokyčius, spėjama, kad Europos Sąjungos gyventojų skaičius (šiuo metu apie 400 milijonų) mažės ir per ateinančius penkiasdešimt metų nusmuks iki 240 milijonų, todėl bus nebeįmanoma gyventi taip, kaip norime ir mėgstame gyventi dabar.

Demografų teigimu, jei ES šalyse neapsistos bent 30 milijonų svetimšalių, Europos sistema nebegalės išlikti. Jei tame yra nors kiek tiesos, privalome pasirengti tokiam galimam scenarijui (visa ta košė su tragiškomis pasekmėmis užvirė dėl piktnaudžiavimo principu ein Volk, ein Reich), nes jis gali paveikti visą žemyną. Pasikartosiu: mes visi nenumaldomai, tiesa, skirtingu greičiu, virstame tuo, ką Hannah Arendt pavadino „maišytų populiacijų būriais“.

Neseniai duotame interviu vienam Irano doktorantui teigiau, kad šiuo metu vos kelios valstybės, nepaisydamos to, kad jų ištekliai nepakankami, gali pačios apginti ar skatinti tenykštę kultūrą ir savo tapatybę globaliame kontekste, susidurdamos su informacijos greitkeliais, apjuosusiais planetą. Ši užduotis tampa kiek lengvesnė, surėmus pečius – Europos Sąjunga yra tas šarvas, po kuriuo kiekvieno jos nario tautinė tapatybė turi didesnes galimybes išlikti negu tuo atveju, jeigu šalys būtų paliktos pavieniui kontempliuoti save.

Galėčiau pridurti, kad, judėdami iš vienos Europos valstybės į kitą, migrantai nebepatiria kančių dėl lojalumo ar priverstinės asimiliacijos, – tai jau nėra iššūkis tautinei jų tapatybei. Būti lenku Londone ar Lidse galima taip pat lengvai kaip Varšuvoje ar Poznanėje... Esu tikras, kad tas pats galioja ir lietuviams! Kaip europiečiai, mes jau gyvename tokiomis sąlygomis, kokias įsivaizdavo Ritteris, Baueris ir Medemas, net jeigu, skendėdami 1648-ųjų Vestfalijos sutarties šešėliuose, vis dar nepriimame jų teorijos...

- Mano paskutinis klausimas yra ankstesniojo pratęsimas – vienas iš didžiausių iššūkių, kuriant bendrą daugianaratyvinę Europos istoriją, yra tai, kad politinė ir kultūrinė Vidurio Rytų Europos valstybių tapatybė yra susijusi su tam tikromis politinėmis datomis, kurių nauja interpretacija dekonstruotų stabilų, fiksuotą, patogų, tradicinį savęs suvokimą. Pavyzdžiui, Baltijos šalys vis dar ginčijasi su Rusija dėl 1945-ųjų gegužės 9-osios – ar ši data reiškia išvadavimą, ar okupaciją.
Ar sutiktumėte, kad dabarties simbolinį mąstymą persekioja praeities šmėkla, trukdydama laisvai narplioti nacionalistiškai sumegztus atminties mazgus?

- Šis klausimas iš tikrųjų yra ankstesniojo tęsinys, tiksliau pasakius, jo performulavimas. Vadinasi, atsakymą galima numanyti iš ankstesnio atsakymo.

Kadangi visų atmintis yra selektyvi, įvykių iš to paties telkinio atranka gali smarkiai skirtis – tą lemia nesuderinami atsirenkančiųjų interesai, todėl tokių interpretacinių susidūrimų, kaip vertinant Gegužės 9-ąją, neįmanoma išvengti. Vienintelis kelias iš šios kontroversijos, regis, bus Hanso-Georgo Gadamerio „susiliejančių horizontų“ perceptas: verčiau praktika, kildinama iš naujos aplinkos, negu teorinis argumentas, einantis pirma jos.

Šiaip ar taip, turime ilgalaikę perspektyvą, kurią kontroliuoja greičiau socialiniai ir politiniai įvykiai negu filosofinė analizė ir disputai. Kol kas reikia pripažinti: iš tikrųjų stinga sprendimų, kurie tenkintų abi puses, tačiau tai nereiškia, kad turime liautis ginčijęsi. Dar mažiau tai reiškia, kad taip ir padarysime...

- Dėkoju už pokalbį.

Žurnalas „Kultūros barai“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Dovilė Jablonskaitė | D+

Instagramo guru Monika Ra: imkit sėkmės instrukciją – net mažos paskyros gali uždirbti tūkstančius

InstaGuru – taip be jokio apsimestinio kuklumo Instagramo profilyje save pristato marketingo...

Regione įsitraukė į verslą: pirmame aukšte – bokso klubas, antrame – grožio salonas (15)

Pirmame aukšte – bokso klubas, antrame – grožio salonas, – tokiomis skirtingomis veiklomis...

Ligoninės žaibiškai pildosi sunkiais COVID-19 pacientais: teko imtis skubių sprendimų, kai kurie skyriai – uždaromi (226)

Ligoninės toliau žaibiškai pildosi sunkiais kovido pacientais, todėl gydymo įstaigos priverstos...

Nėštumas moters kūnui negailestingas: paaiškino, kodėl sugrįžti į ankstesnes formas pavyksta ne visoms ir kokioms procedūroms ryžtasi

Koks malonus bebūtų kūdikio laukimas, ne visi nėštumo padariniai tokie pat malonūs. Vienas iš...

Vokiečių politologas nepagailėjo kritikos savo šaliai: priekaištai iš Rytų Europos – ne be pagrindo (75)

„Vokietijoje įsigalėjo netolerantiško liberalizmo dvasia. Nebegalioja tradiciniai gyvenimo...

„Žalgirio“ lyderis nusprendė gultis ant operacinės stalo (43)

Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėjas Joffrey Lauvergne'as pranešė, kad kitą savaitę jam bus...

Frakcijose tvyro įtarimai: dar keli perbėgimai pas Skvernelį gali būti lemtingi (212)

Atsirandant stipriam konkurentui opozicijoje, regionų frakcijos narys Remigijus Žemaitaitis siūlo...

Eugenija Grižibauskienė | D+

Kauno Šančiams gerą vardą sugrąžinęs Mamedovas, kuriam niekada neteko dirbti samdomo darbo (7)

Edvinas Mamedovas , galima sakyti tas žmogus, kuris Kauno Žemiesiems Šančiams suteikė...

Kauniečius nustebino iškritusi kruša (12)

Permainingas oras šeštadienio popietę virš Kauno atskraidino netikėtų meteorologinių...