V.Vileita. Danijos politinių debatų temas diktuoja imigrantai

Šis pagarbos vertas faktas, kaip ir tai, kad Danija praktiškai yra Lietuvos kaimynė, turėtų paskatinti mus labiau domėtis įvykiais šioje demokratinėje karalystėje. Jei iš tikrųjų žinosime, kas vyksta Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, tik tada galėsime sakyti, kad mūsų politikų deklaruojamas siekis pamažu panašėti į Šiaurės Europos šalis turi šansų išsipildyti.

Rinkimai Danijoje įdomūs tuo, kad juose dominuoja ne ekonominiai, ne piniginiai klausimai. Per praeitus Parlamento rinkimus skirtumų tarp ekonominių partijų programų beveik išvis nebuvo. Šįkart takoskyrų esama daugiau, tačiau ekonominė – vėl ne pagrindinė. Dėl ko daugiausia ginčijosi Danijos politinės partijos šioje rinkimų kampanijoje, kuri truko tris savaites ir kurios rezultatai paaiškės šiandien?

„Danai per rinkimus nesutaria dėl migrantų“ – šitaip vadinasi BBC korespondento Kopenhagoje Thomo Bucho-Anderseno straipsnis. Jame rašoma: „Imigracija tapo pagrindiniu kovos lauku Danijos Parlamento rinkimuose. Danijos santykiai su musulmonų pasauliu išgyveno krizę 2005 m., kai Danijos laikraštis išspausdino pranašo Mahometo karikatūrą.

Opozicinių socialdemokratų lyderė Helle Thorning-Schmidt siūlo sušvelninti prieglobsčio suteikimo migrantams sąlygas. Tuo metu centro dešinės deleguotas ministras pirmininkas Andersas Foghas Rasmussenas perspėja, kad toks žingsnis gali paversti Daniją „magnetu pabėgėliams“.

Ministro pirmininko vykdomos politikos esmė nuo pat 2001 m. buvo imigracijos politikos griežtinimas. Socialdemokratė H. Thorning-Schmidt priešingai – ji nori suteikti maždaug penkiems šimtams prieglobsčio siekiančių pabėgėlių iš Irako leidimą gyventi ir dirbti Danijoje. Tol, kol Irakas taps saugi vieta, kad jie ten galėtų grįžti. Jos teigimu, kas jau kas, o Danija tikrai neturinti moralinės teisės nesuteikti jiems prieglobsčio – dėl to, kad pati aktyviai dalyvavo Irako konflikte.

Apklausų duomenimis, dauguma danų palankiai žiūri į tai, kad prieblosčio siekiantiems asmenims būtų taikomos švelnesnės sąlygos. Vis dėlto šiandien vykstančiuose rinkimuose socialdemokratai vargu ar laimės. H. Thorning-Schmidt vadovaujamai partijai, kaip ir dabartinio ministro pirmininko A. F. Rasmusseno, norint formuoti vyriausybę, būtina užsitikrinti centro dešinės Naujosios sąjungos paramą. Šios partijos lyderis, nors pats yra imigrantas, Sirijoje gimęs Naseras Khaderas, linkęs palaikyti dabartinę vyriausybę“, – rašo BBC korespondentas Kopenhagoje.

Šioje vietoje siūlau atsitraukti nuo BBC teksto ir prisiminti, kad Danijoje gyvena daug imigrantų ne tik iš arabų pasaulio, bet ir iš daug artimesnio užsienio – taip pat ir iš Lietuvos. Įdomu būtų sužinoti, kaip balsuoja lietuvių kilmės Danijos piliečiai – ar jie, kaip dalis danų, yra išsigandę musulmonų antplūdžio ir balsuoja už dešiniuosius, ar, patys būdami atvykėliai, jie linkę solidarizuotis su kitais atvykėliais? Šį klausimą adresuojame Danijoje gyvenančiai iš Lietuvos kilusiai politologei Laurynai Zaleckaitei.

„Mes, aišku, matome pliusų ir minusų kiekvienoje politikoje. Žinoma, jų politika yra griežta. Mūsų atžvilgiu galbūt ji yra šiek tiek švelnesnė, nes mes jau tapome ES nariais, todėl mums lengiau ir darbą gauti, ir pašalpas, ir studentų pašalpas. Jie turi 24 m. taisyklę, kad danai negali vesti arba ištekėti už užsieniečio, kuris yra jaunesnis nei 24 m. Jeigu danai yra jaunesni nei 24 m., jie negali vesti ar ištekėti už užsieniečio. Danai tai argumentuoja tuo, kad užsieniečiai nedirba, o tik gyvena iš danų mokesčių, kad jie gauna pašalpas, bet niekuo neprisideda prie danų visuomenės. Čia galima skirti du dalykus. Aišku, vienas dalykas yra lietuviai, kurie dirba ir moka mokesčius, tie studentai, kurie dirba studentiškus darbus, ir yra, aišku, galbūt dauguma tų migrantų iš Vidurio Rytų, kurie tikrai gyvena iš pašalpų ir, jeigu dirba, dirba nemokėdami mokesčių, kadangi dirba, kaip jie sako, juodą darbą. Pagrindiniai klausimai – integracijos į visuomenę. Danų argumentas yra tas, kad mažumos nebando integruotis į visuomenę, jos gyvena mažuose getuose ir nesistengia priimti danų kultūros. O migrantai kaltina danus, kad jie nesistengia pripažinti kitų kultūrų. Jeigu jie gyvena šalia kitų kultūrų, jie turi būti atviri tai pačiai, tarkim, turkų ar lietuvių kultūrai. Taigi daugelis diskutuoja, kad yra uždaras ratas: danai nepriima užsieniečių, o užsieniečiai, kadangi jaučia kai kurių danų priešiškumą, jie užsisklendžia ir nebando patys atsiverti“, – teigia L. Zaleckaitė.

Danijoje vykstančių rinkimų debatuose musulmonai ir imigrantai – ne tik objektas, bet ir subjektas. Net ir tarp kandidatų yra islamiškos kilmės asmenų. Tai ir susikūrusios Naujosios sąjungos pirmininkas N. Khaderas, kurio dešinę ranką puošia tatuiruotė – „Demokratija“. Būdamas demokratas, jis lieka musulmonas, per vadinamąjį karikatūrų skandalą jis aktyviai rėmė tolerancijos ir sutarimo pozicijas. Ekonominės šio musulmono pažiūros yra labiau dešiniosios. Jis linkęs sumažinti mokestinę naštą: šiuo metu danai moka kone daugiausia mokesčių iš visų pasaulio tautų – apie 68 proc. Tuo pat metu šis politikas siekia imigrantams palankesnės politikos. Dėl jo palankumo varžosi ir kairieji, ir dešinieji, nes jo vadovaujama partija, nors tikriausiai šiandien tesurinks 3–4 proc. rinkėjų balsų, greičiausiai turės lemiamą įtaką formuojant vyriausybę.

N. Khaderas yra nuosaikus centristas, kuris tikriausiai po rinkimų parems dabar valdžioje esančius dešiniuosius. Kita rinkimuose dalyvaujanti musulmonė – Asmaa Abdol-Hamid – priešingai – yra kairiųjų pusėje. Ji ryši skarą ir stebina daugelį danų tuo, kad religiniais sumetimais atsisako viešai spausti ranką savo varžovams vyrams.

Priešrinkiminėje kampanijoje šios kairiosios musulmonės įsitikinimai susikirto su ultradešiniosios Danijos liaudies partijos viešųjų ryšių akcijomis. Imigrantams priešiškų dešiniųjų lyderė Pia Kjaersgaard Daniją sugrąžino į karikatūrų karo laikus, pristatydama priešrinkiminį plakatą vėlgi su pranašo Mahometo atvaizdu ir užrašu „Išraiškos laisvė yra daniška, cenzūra – nėra“. Plakato apačioje taip pat puikavosi užrašas „Mes giname danų vertybes“.

Kairiosios Vienybės sąjungos atstovė musulmonė A. Abdol-Hamid šį radikalių dešiniųjų žingsnį pavadino provokacija, tačiau pati pasidavė provokuojama ir išleido plakatą su pačios dešiniųjų lyderės atvaizdu. Plakate buvo parašyta: „Išraiškos laisvė yra daniška, bet kvailumas – ne“.

Kairieji perspėjo, kad bandydami vėl įžiebti konfliktą su musulmonais, nacionalistai rizikuoja užsitraukti viso islamiškojo pasaulio nemalonę. Jie priminė, kad per prieš 2 m. vykusį „karikatūrų karą“, kai islamiškas pasaulis protestavo prieš pranašo atvaizdus Danijos spaudoje, įvairiose pasaulio šalyse žuvo apie šimtą žmonių. Tačiau dešinieji atrėžė, kad užsienio musulmonai neturi teisės daryti įtakos Danijos politiniam gyvenimui. „Jokiu būdu mes nesilankstysime teroristų organizacijoms. Mes turime teisę pavaizduoti plakate bet ką – nejaugi tai uždrausta? Savicenzūra yra blogai“, – sakė ultradešiniųjų lyderė interviu Danijos savaitraščiui anglų kalba „The Copenhagen Post“ ir britų laikraščiui The Guardian.

„Aš iš tiesų palaikau užsieniečius, kadangi manau, jog nereikia erzinti žmonių. Jeigu danai žino, kad tai visuomenei, kuri gyvena tarp danų, religija yra svarbi, ją reikia tiesiog priimti. Jeigu yra būtent jų kultūra pažeidžiama, jie žodžio laisvę bando kitaip interpretuoti. Aš manau, kad tos karikatūros yra ne žodžio laisvės išreiškimas, o kitų tautų erzinimas, vėl iškėlimas klausimo, kad jūs nesiintegruojate į mūsų visuomenę, todėl mes šį klausimą taip ir paryškiname“, – mano iš Lietuvos kilusi Aarhuso universiteto politologijos magistrė L. Zaleckaitė.

Klausimas išties rimtas – ar elementarų padorumą ir pagarbą kitoms tautoms galima pavadinti savicenzūra, ar tiesiog – branda. Juk net jeigu laisvas pilietis iš pagarbos kitiems pasirenka nesinaudoti savo žodžio laisve, tai nereiškia, kad ši laisvė yra panaikinama. Tačiau kai kuriems žmonėms, netgi politikams pilietiškai gana brandžioje Danijoje, kirba piktnaudžiauti savo turimomis laisvėmis – be draudimų jų nesustabdysi.

Taigi šiandien Folketingo rinkimuose Danijos gyventojams reikės išties labai rimtai apsispręsti. Šalies ekonomika, kaip teigia ekspertai, yra kaip niekad stipri ir klestinti. Prieš prasidedant rinkimų kampanijai, daugelis pranašavo, esą danų politikai varžysis, kuris pažadės dar didesnę gerovę. Analitikai netgi būgštavo, kad dėl populizmo protrūkių Danijai grės ekonomikos perkaitimas. Vis dėlto, kaip matome, pagrindinis klausimas, kurį danai sprendžia šiuose rinkimuose, nėra – „kaip didinti ir taip didelį šalies ekonomikos pyragą“. Pagrindinė takoskyra tarp kandidatų programų – ar verta tuo pyragu dalytis su kitais ir ar dalytis dosniau ar šykščiau.

Šis klausimas – vienas pagrindinių ne tik Danijos rinkėjams, bet ir visai senajai Europai. Kadangi esame pasiryžę pagal gerovės lygį šią Europą pasivyti, anksčiau ar vėliau šie klausimai iškils ir mums.

„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).