V.Mainelytė: jaučiuosi tarsi įstojusi į aukštąją

Taip niekada nemaniau. Mintis gimė pernai, kai važinėdavau su profesore Kazimira Danute Prunskiene ir jos komanda. Ji vis klausdavo, o kodėl jūs pati nekandidatuojate? Atsakydavau – esu aktorė, tą pačią misiją atlieku, tik kitaip – transliuoju žinutes iš scenos, palaikau žmonių viltį, padedu.

Na, šiemet man labai sunkūs metai – palaidojau tėvelį... Po jo išėjimo atsirado laisvo laiko, kurį skirdavau jo slaugymui. Paskambino man profesorė ir pasakė, kad labai norėtume tave matyti greta su tokia didele scenos, gyvenimiška patirtimi bei žmogiškomis savybėmis.

Kodėl nusprendėte, kad jūs tinkama kandidatė, kokios jūsų savybės?

Apsilankiau keliuose seminaruose, kuriuose buvo anketos, su kokiomis savybėmis žmonės norėtų matyti politikus Seime. Jų noras – kad būtų doras, sąžiningas, nepaperkamas, tarnaujantis žmonėms, klausantis jų balso. Aš taip nekukliai pagalvojau – aš tikrai turiu visus tuos bruožus.

Turiu tokią savybę – nemoku rūpintis savo gerove ar kovoti pečiais, bet už kitą – visada galiu, kaip tankas. Tai žino mano artimieji ir draugai. Už save juk visą laiką nepatogu...

Kartais gatvėje, troleibuse sustabdo moterys, žinodamos mano biografiją, ir klausia, kaip išgyventi, kaip nesusmukti. Aš tikrai nė pro vieną nepraeinu. Tikrai galiu padėti.

Kodėl nusprendėte kandidatuoti su Valstiečių liaudininkų sąjunga? Ar kitos jūsų nesudomino?

Tikriausiai viskas priklauso nuo lyderių. Kaip teatre – nuo režisieriaus, spektaklyje – nuo vaidmens atliekamo aktoriaus... Aš susižavėjau K. D. Prunskiene, kai ji buvo premjere ir aplėkė visą pasaulį, susitiko su didžiaisiais vadovais per vieną savaitę.

Žavėjausi šia moterimi, kad ji taip mūsų giminę palaiko – tokia stipri, tokia išmintinga. Galbūt, daug vyrų negali jai atleisti už jos profesionalumą, išmanymą ir diplomatiją. Tai labai natūralu, kaip ir šeimoje - nė vienas vyras neatleidžia žmonai, jeigu ji nors vienu laipteliu aukščiau... Gal kiti turi kitą nuomonę...

Aš nesu partinė. Nepriklausau tai partijai, tiesiog remiu ją. Gal dėl to, kad aš pati kaime augau, man viskas labai artima. Gimiau Rokiškyje, paskui buvo Trakai, Širvintos. Man labai artimi tie žmonės, kuriuos sutinku susitikimų metu. O jeigu yra galimybė kapstytis sode ir rankas panerti į žemę, aš pamirštu viską pasaulyje (nusišypso).

Kokioje srityje, jūsų manymu, jūsų patirtis ir darbas būtų efektyviausi?

Aišku, man trūksta patirties ir žinių tokiose srityse kaip ekonomika, bet man ir nereikia. Seimas susideda iš įvairiausių profesijų. Aš galiu atstovauti menui, savo socialinei sričiai, kuri man taip pažįstama.

Jeigu kažko labai noriu ir kryptingai sieksiu – pasieksiu. Ir Dievas mane laimino. Davė viską gyvenime – nuo aukščiausių viršukalnių, liaupsių, gerų vaidmenų, festivalių ir pripažinimo iki būvio be darbo.

Vadinasi, kultūros srityje?

Be abejonės, man labai skaudu, kad mano kolegos yra nepakankamai įvertinti, daugelis skursta, kiek netekome dainininkų, baleto artistų ir aktorių, kurie privalo užsiimti kažkokiais papildomais darbais, kad išgyventų.

Vietoj to, kad kultūros ministras surastų alternatyvą, paskatintų, paremtų ar apgintų, pasako – važiuokite pomidorų skinti į Ispaniją...

Juk mus išgarsino krepšinis ir kinas. Pagalvokite, kas tokią mažą Lietuvėlę sovietmečiu žinojo? Viską greitai pamirštame... Atsimenu, kai mane siųsdavo į kino festivalius, pavyzdžiui, kad ir Afrikoje, kariaudavau, kad užraše būtų Lithuania-SSR, jog žinotų - yra dar tokia Lietuva.

Galima sakyti, kad dalyvavote politikoje - buvote neoficialia Lietuvos ambasadore?

Kažkuria prasme taip, mes visi, tiek Banionis, tiek Adomaitis, tiek Budraitis, kurie daugiausiai važinėjome, atstovavome kinui ir Lietuvai.

Kaip manote, kokia bėda ištinka kultūros ministrus, kad kultūros situacija Lietuvoje ilgą laiką nesikeičia?

Gavę minkštesnę, geresnę kėdę, jie pamiršta savo kolegas. Juk tai – žmogiška savybė... Yra tokia pasakėčia „Savų šunyčiai nebepažįsta“. Viskas priklauso nuo žmogaus pasirengimo, noro, tikslo...

Kokią didžiausią problemą matote kultūros srityje?

Menininkai niekada taip nekovoja, kaip sugeba gydytojai ar pedagogai streikuoti. Pavyzdžiui, kai kažkada buvo daromos mūsų Akademinio dramos teatro reformos... Jeigu mes būtume padavę į teismą... Nebuvo jokio juridinio pagrindo atleisti 33 aktorius iš teatro. Mes šito nepadarėme, nes nepatogu kažkaip buvo... Na, kaip čia? Žiūrovas mus myli, kaip mes prasidėsime su teismais... Turime tokį jausmą, kaip minėjau, nemokame už save pakovoti...

Vadinasi, reikėjo kovoti?

Labai reikėjo! Nes Kauno aktoriams grėsė toks pats likimas, bet jie visi išliko. Visi galvoja, kad menininkams nesvarbu, nei ką jie valgo, nei kaip jų šeima, elektra, buitis. Ir daugelis valdžios vyrų taip galvoja – jie sotūs savo menu, o reikalavimai – labai dideli.

Kokią matote išeitį? Ar valdžioje trūksta tikrų menininkų?

Aš manau, kad nekenktų, gal nebūtų taip, kad kažką paskyrė ir jis atstovauja. Turi būti suinteresuotas žmogus, kuris ne vieną knygą skaitęs, pažįsta vidinę virtuvę. Nesakau, kad menininkas turi vadovauti ekonominiams procesams, būtų siaubas! Todėl būkime savo vietoje.

Kaip šią mintį pritaikytumėte sau?

Kai manęs kažkas paklausė, ar aš laiminga, atsakiau – aš labai laiminga, nes nuo pat vaikystės puoselėjau viltį, kad kada nors tapsiu aktore. Nors buvo visokių peripetijų, nors ir neturėjau to Didžiojo teatro, bet juo buvo mano žiūrovas, pas kurį važiavau, skaičiau, vaidinau ir vis tiek aš teatre.

Ar dėl politikos galėtumėte atsisakyti vaidybos?

Šito, ko gero, negalėčiau (nusišypso). Aš viską išsiaiškinau – galiu dirbti kūrybinį darbą, nes niekam nevadovauju. Kol dar turiu jėgų, kol sako, kad prie gero apšvietimo visai neblogai atrodau, dar vaidinsiu (nusijuokia).

Kaip manote, kokios aktorės savybės jums gali padėti politikoje

Pasakysiu jums, jeigu tapsiu (nusišypso)... Aš tik mokausi kaip Mažasis Princas. Pirmieji žingsneliai (nusijuokia). Dar tik studijuoju programas, datas, į kurias mažiau kreipdavau dėmesio. Na, bus, nebus, bet tokia mano prigimtis. Tai visai kita sritis, didelė atsakomybė, daugybė žinių. Jaučiuosi kaip antrą kartą įstojusi į aukštąją mokyklą (nusijuokia). Bet diplomo, ko gero, negausiu...