V.Jukna. Nevykusių sprendimų pasekmės žemės ūkiui

2011 m. žemės ūkio produkcijos buvo pagaminta už 7,86 mlrd. Lt., o žemės ūkio ir maisto produktų buvo eksportuota už 11,56 mlrd. Lt., tai sudarė nemažą dalį viso eksporto.

Žemės ūkis ekonomistų įvardijamas kaip vienas iš svarbiausių ūkio sektorių, vedantis iš krizės visą Lietuvos ekonomiką. Tačiau dėl neracionalių ir neatsakingų reformų šioje srityje susidarė daug problemų — nuo pirminės gamybos iki žemės ūkio specialistų ir mokslininkų rengimo.

Žemės ūkio sektoriuje, skatinant kooperaciją reikia siekti, kad būtų išvežama mažiau žaliavų, o orientuotis jau į pagamintų gaminių eksportą. Žemės ūkio produkcijos perdirbimas vietoje sukuria didesnę pridedamąją vertę, kuri ir išsaugo esamas darbo vietas ir stiprina šalies ekonomiką.

Viena iš prioritetinių žemės ūkio veiklos šakų yra gyvulininkystė. Gyvulininkystė sukuria daugiausiai darbo vietų, o dėl padidėjusio užimtumo mažėja emigracija ir bedarbystė. Lietuvoje tradiciškai svarbiausią vaidmenį vaidina pieninė-mėsinė galvijininkystė ir kiaulininkystė. Dėl nenuoseklaus selekcinio darbo labai sutrumpėjo karvių amžius, pablogėjo reprodukcinės savybės, išaugo karvių išauginimo kaštai, nuolat brangstantis kuras, energetika, pašarų priedai ir kt. didina išlaidas pieno gamybai. Dėl to didėja pieno savikaina, o pieno perdirbėjų ir prekybos įmonių noras turėti didesnius pelnus mažina superkamo pieno kainas.

Visa ekonominė našta gula ant pieno gamintojų. Pieno gamyba tampa nerentabili, todėl drastiškai mažėja galvijų skaičius. 2012 metų pradžioje šalyje buvo likę 675 tūkst. galvijų, iš jų apie 320 tūkst. karvių. Palyginimui, 1941 metais Lietuvoje buvo laikoma daugiau kaip milijonas galvijų, o karvių buvo 780 tūkst., 1991 metais buvo beveik 2,5 milijonai galvijų, iš jų karvių 870 tūkst. Važinėjant po kaimus ir kalbant su žmonėmis dažnai tenka išgirsti, kad jau visame kaime beliko viena ar dvi karvės. Apie pusė visų gimusių veršelių išvežama auginimui į užsienį: Izraelį, Olandiją, Belgiją. Kodėl pas mus neapsimoka auginti, o ten apsimoka? Jeigu ūkininkams būtų sudarytos tinkamos ekonominės sąlygos, tie veršeliai būtų auginami pas mus, jiems reikėtų pašarų, pašarams ruošti perkamas kuras, kuriasi darbo vietos, mokami mokesčiai į valstybės biudžetą ir taip „sukasi“ visa ekonomika. Dėl to šalis neišnaudoja turimų pievų ir ganyklų potencialo.

Išaugusios grūdų kainos, nesutarimai vykdant kiaulių selekciją, noras orientuotis tik į importuotą veislinę medžiagą labai sumažino kiaulių skaičių. Jeigu Lietuva nuo seno garsėjo geros kokybės kiaulienos eksportu, tai dabar tesugebama pasigaminti tik apie pusę suvartojamos kiaulienos kiekio. Kiauliena įvežama iš Lenkijos, Vokietijos ir kt.

Reikėtų artimiausiu metu aktyvinti mėsinės galvijininkystės plėtrą. Tarptautinėse rinkose aiškiai matoma kokybiškos jautienos poreikio didėjimas.

Žemės ūkio specialistų trūkumas – kliūtis žemės ūkio modernizavimui

Taip pat dėl neapgalvotų ir neatsakingų reformų atsirado problemų su aukštos kvalifikacijos žemės ūkio specialistų rengimu — gyvulininkystės specialistais, agronomais ir t. t. 2009 m. pradėtas įgyvendinti konkurencinis priėmimo į aukštąsias mokyklas modelis, kai abiturientai pagal surinktą balų skaičių gauna ar negauna valstybės finansavimą — krepšelius, neigiamai paveikė įstojusiųjų į žemės ūkio specialybes pirmakursių skaičių.

Darbo partijos Kaimo reikalų komitetas dar 2010 metais, įvertinęs susidariusią situaciją dėl žemės ūkio specialistų rengimo ir Žemės ūkio mokslų būklės, siekdamas atkreipti visuomenės ir atsakingų valdžios institucijų dėmesį į galimas skaudžias pasekmes, kartu su LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariu Vydu Gedvilu LR Seime organizavo diskusiją - konferenciją ir parengė kreipimąsi į aukščiausius šalies vadovus: LR Prezidentę D. Grybauskaitę, Seimo Pirmininkę I. Degutienę, Ministrą Pirmininką A. Kubilių dėl susiklosčiusios padėties ruošiant aukštos kvalifikacijos žemės ūkio specialistus. Deja išsakytos problemos ir galimos pasekmės nebuvo tinkamai išgirstos ir įvertintos. Artimiausioje ateityje žemės ūkio specialistų stygius bus didelė kliūtis žemės ūkio modernizavimui, racionaliam lėšų įsisavinimui ir šakos konkurencingumui užtikrinti. Todėl būtina įvertinus atskirų specialistų poreikius užtikrinti jų rengimą.

Ydinga mokslininkų vertinimo sistema

Kita problema — mokslininkų, dirbančių žemės ūkio srityje, vertinimo sistema. Jau šiandien daugelis ūkininkų kalba, kad mokslininkai savo darbais tolsta nuo šaliai aktualių problemų sprendimo, kad mokslininkai tyrimų duomenis skelbia kaimo žmonėms neprieinamuose žurnaluose. Tačiau tai nėra mokslininkų nenoras spręsti savo šaliai aktualių klausimų. Tai daryti juos verčia mokslininkų vertinimo sistema.

Galiojanti mokslininkų vertinimo sistema lemia tai, kad jeigu mokslininkas spręs tik šalies ūkiui aktualias problemas ir šiuos duomenis skelbs mūsų žemdirbiams prieinamuose žurnaluose valstybine kalba, tai jis per atestaciją, kuri organizuojama kas penkeri metai, bus neatestuotas ir praras darbą. Todėl mokslininkai, gaudami finansavimą iš Lietuvos Respublikos biudžeto, privalo „dirbti“ užsienio valstybėms ir atlikti tokius bandymus ar tyrimus, kurių duomenis galima būtų paskelbti „magiškame“ žurnale, įtrauktame į ISI duomenų bazę. Ir visiškai nesvarbu, kad tas žurnalas leidžiamas, pvz., Indijoje, bet jis yra įtrauktas į „magišką“ duomenų bazę ir dar turi citavimo indeksą. Mokslininkas, paskelbęs straipsnius tokiuose žurnaluose anglų kalba, tampa aukštai vertinamas, gali vadovauti ir ruošti doktorantus, būti peratestuotas. Nors sprendžiant šalies ūkio problemas tokio mokslininko indėlis yra minimalus arba mažai reikšmingas ir nesusijęs su šalies problemomis.

Štai ir paaiškinimas, kodėl daugelis mokslininkų, kaip pasakė vienas ūkininkas, mato „lauką ir gyvulį tik per žiūronus“. Todėl Darbo partijos programoje labai aiškiai pasisakoma, kad pirmiausia būtina skatinti mokslininkus dirbti sprendžiant savo valstybės žemės ūkiui aktualias problemas. Būtina numatyti skirtingus reikalavimus atskirų sričių mokslininkams, pirmiausiai atsižvelgiant į šalies poreikius. Jokiu būdu negalima ignoruoti mokslininko tarptautinės kompetencijos. Kiekvienam mokslininkui turi būti žinomos naujausios pasaulinės jo atstovaujamo mokslo tendencijos ir tarptautinė patirtis. Bet taikant šią patirtį ir naujausias metodikas sukurti mokslo rezultatai turi būti pirmiausia skirti savo šaliai ir tarnauti jos pažangai.

Lietuvos kaimas ir žemės ūkis laukia racionalių permainų, aiškios ilgalaikės kaimo ir žemės ūkio vystymo strategijos, pagalbos sureguliuojant ekonominius santykius ir kt. Turi būti aktyviai siekiama, kad būtų suvienodintos paramos ir ūkininkavimo sąlygos visose ES šalyse. Tik kompetentingų ir profesionalių valdžios sprendimų dėka mes galėsime pakeisti esamą situaciją ir puoselėti savo krašto tradicijas. Ir mes žinome, kaip tai padaryti.