Vienuolika metų - dvylika premjerų

Remiantis įvairiomis apklausomis, jaunesni, labiau išsilavinę piliečiai bei smulkaus verslo atstovai ne tik, kad nesieja jokių savo lūkesčių pagerėjimo su šiuo politiku, bet ir jaučia tam tikrų antipatijų kairiųjų lyderiui.

Galiausiai, visų nuo 1990-2001 m. veikusių Vyriausybių patirtis liudija, kad jų veiklos sėkmės negarantuoja aukšti reitingai. Pastarosiomis dienomis įvairių baimių būta ir dėl Lietuvos integracijos į ES ir NATO.

Ar nenutols šie tikslai, žinant kai kurių socialdemokratų priešiškumą amerikiečių investuotojams į Lietuvos naftos ūkį? Tuo tarpu keliai į šias organizacijas aiškiai eina per “Williams”. JAV prezidentas Georgas Bushas ir valstybės sekretorius Colinas Powellas prieš keletą dienų atsiuntė laiškus Lietuvos vadovui, kuriuose giriamas “Williams International” ir Rusijos kompanijos “Jukos” susitarimas.

Panašu, kad nerimo varpus muša ir kiti potencialūs investuotojai ar tarptautinės finansinės institucijos. Štai Tarptautinis valiutos fondas pranešė kol kas nesirengiąs tvirtinti nuo šio mėnesio turinčio įsigalioti Lietuvos ekonominės politikos memorandumo.

Kita vertus, ar galima pasitikėti lyderiu, kuris meluoja?

A.Brazauskas nuslėpė nuo visuomenės tikruosius savo kelionės į Maskvą tikslus. Beje, amerikiečiai per savo prezidento Billo Clintono sekso skandalą labiausiai jį kaltino ne dėl ko kito - o melavimo.

Prezidentas V.Adamkus prieš keletą dienų apkaltino būsimąjį premjerą veikimu prieš valstybę, kai šis primygtinai ragino laikinąjį premjerą Eugenijų Gentvilą nepalaiminti Rusijos kompanijos “Jukos” ir Mažeikių naftos susitarimo.

Vis dėlto net buvę kadenciją baigusio prezidento A.Brazausko apsupties žmonės daugiau keiksnoja jį sugrįžus į didžiąją politiką nei džiaugiasi. Esą jis gali visiškai susikompromituoti. Laikas, žinoma, parodys, kas buvo teisus.

Tuo tarpu šaltiniai Prezidentūroje teigia, kad Prezidentas V.Adamkus labai griežtai apibrėžęs naujojo premjero vietą. “Veidas” primena ankstenių 11-os premjerų gerus ir blogus darbus.

“Tai buvo kažkokio keisto komunizmo laikotarpis, - pirmosios Vyriausybės, kuriai vadovavo Kazimiera Prunskienė valdymo laikus prisiminė politologas Vytautas Dumbliauskas. - Parduotuvės, idiotiškai pavadintos komercinėmis, kuriose prekės kainavo 4-5 kartus brangiau ir kuriose pirkdavo tik išrinktieji, tarp jų ir Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Maisto produktų ir muilo talonai. Gerai pamenu, kad muilo normos man niekaip neužtekdavo”.

Lietuva buvo ką tik išnirusi iš sovietmečio liūno, ir tai pirmiau teisiniu, o ne ekonominiu požiūriu. Tebebuvome “bendro TSRS liaudies ūkio komplekso” dalis, naudojomės tais pačiais rubliais, be to, dar Kremlius pradėjo vykdyti ekonominę blokadą, pirmiausia nutraukdamas naftos ir jos produktų tiekimą.

Tiesa, 1990 m. kovo 17 d. pradėjusi savo darbą ir 1991 m. sausio 10 d. netekusi įgaliojimų pirmoji Vyriausybė nevykdė jokių reformų - tam tiesiog nespėjo subręsti tinkamos išorės sąlygos. Priešiškos nepriklausomybei jėgos pačioje Lietuvoje, ką jau kalbėti apie imperijos centrą, atvirai galando peilius.

Pasinaudojęs kaip dingstimi smarkiu maisto produktų kainų padidinimu, Kremlius bandė Lietuvoje įvykdyti antivalstybinį perversmą. Sausio 8 d. įtūžusi rusakalbių darbininkų minia šturmavo AT rūmus, ją rėmė rusų kariškiai. Perversmas pasiekė apogėjų ir žlugo naktį į sausio 13-ąją. Vyriausybė nesugebėjo tinkamai išaiškinti liaudžiai šuoliško kainų didinimo tikslų ir kompensacijų tvarkos, todėl yra nemažai kalta dėl kilusios krizės. Po atsistatydinimo K.Prunskienė buvo apkaltinta ryšiais su KGB, įvyko teismas.

Apie antrąjį premjerą Albertą Šimėną rašyti lengviausia - visiškai nedaug blogo jis tespėjo pridaryti Lietuvai per tris su trupučiu savo buvimo ministru pirmininku paros - nuo 1991 m. sausio 10 d. iki sausio 13 d.

Naktį į sausio 13-ąją, maždaug tuo metu, kai rusų desantininkai šturmavo Televizijos bokštą ir pastatą, A.Šimėnas, nakvojęs Turniškėse, telefonu buvo iškviestas į Vyriausybės rūmus. Nuo to momento jis paslaptingai dingsta ir vėl pasirodo tik kitos dienos popietę. Tik po kelerių metų išaiškėjo, kad tą neužmirštamą naktį jis slapstėsi Duskininkuose, pažįstamo klebono Antano Andriuškevičiaus name. A.Šimėnas premjeru buvo tik tris dienas, tačiau gydytis sanatorijoje po to turėjo keletą mėnesių.

V.Dumbliauskas pabrėžia, kad Gediminas Vagnorius neabejotinai gabus žmogus, sugebėjęs iš niekam nežinomo jaunesniojo mokslinio bendradarbio paskutinėje sovietmečio fazėje tapti vienu naujosios Lietuvos lyderių. “Jis puikus demagogas, tačiau turi vieną didelį minusą - užliūliuotas savosios demagogijos nustoja adekvačiai jausti padėtį, - mano politologas. - Dėl to ir buvo atstatydintas 1992 m. ir 1999 m.”

Gedimino I-ojo laikais prasidėjo ūkio refomos, privatizacija, įvesti laikinieji talonai - “vagnorkės”, atsiskyrėme nuo rublio “zonos”, buvo užmegzti svarbūs kontaktai su Vakarais. Tačiau didelį žmonių įsiūtį sukėlė privatizavimo proceso perlenkimai: į privačias rankas perėjo pirtys, viešieji tualetai, skubiai išdraskant kolūkius buvo išgrobstytas jų turtas ir t.t.

Trečiajam premjerui atlikti savo pareigas smarkiai trukdė būdo savitumai ir jaunatviškas nepatyrimas - 1992 m. vasarą jam tebuvo trisdešimt penkeri. Dėl polinkio į autoritarinį mąstymą ir elgseną G.Vagnorius leidosi į atvirus konfliktus su savo paties kabineto ministrais ir kitais aukštais valstybės pareigūnais. Tokia Vyriausybė, kurios vadovas negali atsikratyti su jo politikos kryptimi nesutinkančių, nors formaliai ir pavaldžių jam pareigūnų, ilgai dirbti negalėjo. 1992 m. liepos 14 d. G.Vagnorius atsistatydino.

Ketvirtojo ministro pirmininko Aleksandro Abišalos vadovavimo Vyriausybei laikotarpis nuo 1992 m. liepos 21 d. iki lapkričio 26 d. įsiminė nepopuliariais sprendimais: buvo apkarpytos valstybės išlaidos, įšaldyti atlyginimai, pakeltos komunalinių paslaugų kainos.

Vėlyvą rudenį smarkiai atšalo orai, o gyventojų butai buvo vos šildomi, iš čiaupų nebetekėjo karštas vanduo. “Prie Abišalos abu šonai šąla”, - nelinksmai juokavo tautiečiai. Kadangi kaip tik tuo metu vyko rinkimų į Seimą kampanija, dešinieji ideologai negrabiai bandė teisinti savo Vyriausybę, aiškindami šildymo sutrikimus kaip įvairių “raudonųjų” valdininkų ministerijose ir savivaldybėse sabotažą - atseit laiku nenupirkta pigaus mazuto ir pan.

A.Abišala premjero poste įsiminė savo racionalumu ir aiškia kalbėsena.

Apie Bronislovo Lubio premjeravimą nuo 1992 m. gruodžio 12 d. iki 1993 m. kovo 10 d. dauguma “Veido” pašnekovų sakė nieko nebeatsimeną. Gerai pagalvojus, tai irgi įvertinimas. Ir gana išsamus.

Tiesa, politologas Algimantas Jankauskas prisiminė, kad penktojo premjero laikais buvo liberalizuota užsienio prekyba - supaprastinta licencijų išdavimo tvarka. K.Prunskienė mano, kad gana populiari liaudies versija, neva B.Lubys labiau sprendė privačius (Jonavos “Azoto” dabar - “Achemos”) reikalus nei valstybinius, nėra visiškai be pagrindo: “Per trumpą laiką jis sugebėjo pasinaudoti įstatymų spragomis, kurios leido jam, buvusiam Jonavos “Azoto” direktoriui, tapti vienu stambiausių savininkų. Gal ir gerai, kad įmonė nežlugo, o buvo tokiu būdu privatizuota. Tačiau tai, kaip ir vėlesnis B.Lubio įsitvirtinimas Klaipėdos uoste, tikriausiai įvyko nebe šešėlinių valdžios ir verslo struktūrų ryšių. Dažnai persipindavo viskas - buvimas valdžioje ir verslininkavimas. B.Lubys priklauso prie tų žmonių, kurie sugeba maksimaliai išnaudoti situaciją”.

Beveik trejus metus - nuo 1993 m. kovo 10 d. iki 1996 m. vasario 8 d. - Vyriausybei vadovavęs Adolfas Šleževičius buvo pravardžiuojamas “Ilguoju stabilizatoriumi” ir “Misteriu penki procentai”, garsėjo kaip gero alkoholio žinovas. “Vyriausybės rūmuose visos pakampės dvokia viskiu”, - per vieną spaudos konferenciją piktinosi a.a. R.Rajackas, tuomet buvęs ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje.

Vis dėlto daugelis politikos pasaulį išmanančių žmonių būtent A.Šleževičių ir Andrių Kubilių vadina… geriausiais tarp buvusių Ministrų pirmininkų. Nors A.Šleževičius buvo socialdemokratine save vadinančios LDDP pirmininkas, iš esmės vykdė liberalią politiką - pirmiau rūpinosi ūkio augimu, o ne socialinėmis programomis.

Tai šviesioji šeštosios Vyriausybės valdymo laikotarpio pusė. Yra ir tamsioji. Romualdas Ozolas prieš kurį laiką tvirtino: “Bėda ta, kad A.Šleževičiaus laikais prasidėjo ryškūs korupcijos procesai. Tuomet užsimezgė ir naujojo lietuvio tipas, kuris už pinigus gali viską ir kuriam pinigai gali viską. Šito lietuvio galimybės atsiskleidė prasidėjus bankų, bankelių, privačių finansų firmų bankrotams, kurie buvo užprogramuoti įstatymuose.

Kapitalas buvo auginamas, remiantis apverstos piramidės principu. Tai neišvengiamai vedė į žlugimą. Daugelis ne tik žaibiškai praturtėjo, bet ir žaibiškai nuskurdo. Kai kurie vargšai dėl to nežaboto kapitalizmo siautėjimo laikotarpio dar ir dabar tupi belangėje. Dramatiškiausia - didžiųjų komercinių bankų griūtis. Ir “Litimpeksas” ir Lietuvos akcinis inovacinis bankas (LAIB) buvo sužlugdyti Vyriausybės. Nežinau, kokiu ten A.Šleževičiaus Vyriausybės nutarimu ar sprendimu, bet LAI bankui nebuvo nukreiptos pažadėtos energetikų ir transportininkų lėšos. Taip tie bankai buvo sužlugdyti”.

A.Šleževičius buvo atstatydintas dėl to, kad jo padėjėjas iš jau sustabdžiusio savo veiklą LAIB atsiėmė asmeninius A.Šleževičiaus pinigus, nors, matyt, būta ir gilesnių priežasčių.

Apie Lauryną Mindaugą Stankevičių, buvusį Ministru pirmininku nuo 1996 m. vasario 23 d. iki lapkričio 19 d., visų prisiminimai kuo šviesiausi. Inteligentiškas, santūrus, nuosaikus politikas, kuriam svaresnių priekaištų neturėjo net konkuruojančių partijų politikai.

Septintasis premjeras su niekuo nekonfliktavo, apie save nepaliko jokių nešvarių gandų - neišpasakytai retas atvejis didžiojoje politikoje. Tačiau ir nenuveikė nieko įsimintino, pozityvaus. Tiesiog išbuvo skirtą laiką ir pasitraukė.

Ko gero, L.M.Stankevičiaus laikai buvo ramiausias nepriklausomos Lietuvos raidos periodas, kurį politologė Jūratė Novagrockienė palygino su karalienės Viktorijos era Didžiojoje Britanijoje XIX a. antroje pusėje. Anglai ją iki šiol su nostalgija mini kaip didžiausio savo šalies suklestėjimo ir vidinės ramybės metą.

Prieš keletą metų buvo paplitusi nuomonė, kad pastarąjį dešimtmetį Lietuvos politiniame teatre vaidino du skirtingi Vagnoriai - Pirmasis ir smarkiai patobulėjęs Antrasis, kuriam vykdomosios valdžios vairas buvo patikėtas nuo 1996 m. gruodžio 4 d. iki 1999 m. gegužės 3 d. Šiandien įsigalėjo požiūris, kad vis dėlto nereikia dirbtinai stengtis atskirti kiaušinio trynio nuo baltymo. Buvo ir yra vienas vienintelis G.Vagnorius, kuris tiesiog dukart buvo Ministras pirmininkas.

Antrąkart į premjero krėslą jis sėdo turėdamas tvirtą savo konservatorių daugumos Seime paramą. Ir pats atrodė gerokai pasikeitęs: įgavęs patyrimo, pažabojęs liguistą ambicingumą ir savimylą, išmokęs žmoniškai bendrauti su politiniais priešininkais ir spaudos žmonėmis.

Tačiau jei ką G.Vagnorius ir padarė per tą pirmąjį šimtą dienų, viskas jau seniai pamiršta. Dabar visi prisimena tik trūkumus: neskaidri “Mažeikių naftos” privatizavimo pradžia, “žiaurios” akcijos vietoje žadėtosios protingos ir nuosaikios mokesčių politikos, o apie smulkaus ir vidutinio verslo skatinimą geriau nė nekalbėti - prie G.Vagnoriaus jis išgyveno bene “juodžiausius” savo laikus.

Ryškėja ir tai, koks utopiškas buvo sumanymas kompensuoti rublinius indėlius. Aštuntajam premjerui priekaištaujama, kad laiku neįvertino Rusijos krizės pavojaus mūsų ekonomikai ir nesiėmė reikiamų priemonių jos padariniams sušvelninti. Įtartinai salstelėjęs kvapelis sklido nuo itin glaudžių Ministro pirmininko ir jo artimiausių bendražygių santykių su kai kuriomis verslo bei žiniasklaidos interesų grupuotėmis.

Politologas Mindaugas Jurkynas G.Vagnoriaus Vyriausybės vykdytos Pramonininkų konfederacijos rėmimą įvardija kaip “išskirtinio lobizmo, o gal net korupcijos pavyzdį. Aštuntojo premjero vadovavimo laikotarpiui, kaip ir kai kuriems ankstesniems, buvo būdinga tai, kad vešėjo korupcija ir biurokratija, nemoraliai buvo globojami saviškiai”.

Devintasis premjeras Rolandas Paksas. Jo kadencija tetruko nuo 1999 m. birželio 10 d. iki spalio 10 d. Politologai pabrėžia, kad R.Paksui pasisekė sukurti Vyriausybės “žmogišku veidu” įvaizdį, tačiau lemiamu momentu - kai reikėjo apsispręsti sandorio su “Williams” klausimu, jausmų politika užgožė valstybės vyrui būtiną racionalumą ir partinių įsipareigojimų svarbos suvokimą. O atsistatydino, manoma, ne tiek dėl “Williams” atėjimo aplinkybių, kiek suvokęs realios ūkio ir finansų padėties grėsmingumą. Atsisakė pasirašyti sutartį su “Williams”, sumažino alkoholio akcizus, grąžino šalį į įprastą laiko juostą - tai lyg ir viskas, ką galima būtų įrašyti į R.Pakso nuopelnų sąrašą.

Dešimtasis premjeras A.Kubilius įsiminė kaip lyderis, kuris per palyginti trumpą laiką - mažiau nei metus - sugebėjo užgesinti R.Pakso sukeltą finansinį gaisrą. Buvo pasirašyta sutartis su Tarptautiniu valiutos fondu, fiskalinis deficitas sumažintas nuo 13 iki 1,4 proc., į Vyriausybės vertybinių popierių rinką “grįžo” investuotojai, sumažėjo palūkanos. A.Kubilius premjeru buvo nuo 1999 lapkričio 3 iki 2000 spalio 19 d.

Vienuoliktasis premjeras R.Paksas ir vėl įsiminė ne kaip valstybininkas, o, kaip žmogus, labiausiai rūpinęsis savo įvaizdžiu. Manoma, kad jo nenoras tartis su koalicijos partneriais socialliberalais iš dalies prisidėjo prie politinės krizės šalyje. Tuomet, kai socialliberalai pareikalavo R.Pakso atsistatydinimo, šis delsė, o kartu privertė blaškytis ir visą liberalų partiją.

Kai Liberalų sąjunga paskelbė apie derybas su partneriais socialliberalais ir iškėlė į premjerus Eugenijaus Gentvilo kandidatūrą, socialliberalai su socialdemokratais jau buvo pasidaliję Vyriausybės narių portfelius. Jei vertintume vien tik tuos nuostolius, kurie susiję su Vyriausybės politinio pasitikėjimo pareigūnų pasikeitimu, kompensacijoms prireiks arti milijono litų.