„Velnio tuzino“ žaismas Lietuvoje

Vyriausybinės krizės daigai ėmė želti dar ankstyvą pavasarį, kai iš keturių koalicijos partijų beliko trys, kai į opoziciją su savo nuverstuoju lyderiu A.Paulausku pasitraukė Naujoji sąjunga, kai vienas po kito lyg pavasariniai bobausiai ėmė kilti ministrų (vyrų!) skandalai. Bet akivaizdu, kad V.Prudnikovo ir Ž.Padaigos precedentai tebuvo tik menkos kibirkštėlės į įsiliepsnojantį politinės krizės žaizdrą, o R.Motuzo nesėkmę, organizuojant abitūros egzaminus, galima įrašyti į patį šios virtinės galą...

Bet vyrai laikėsi tvirtai. Ministrai tvirtino esą nekalti, o kalta aplinka, opozicija arba Prezidentūra. Darbo partija baltais siūlais siuvo savo emigravusio lyderio V.Uspaskicho nekaltumo apdarą ir laikė jį gana atokiai, kol vyko partijos finansinių darbelių tyrimas ir grėsė antrankiai. Dabar jis, užuodęs svilėsių kvapą, sako, artėja prie Vilniaus... Visą naštą ant savo moteriškų pečių iškelta galva nešė L.Graužinienė, kol ir jinai palūžo: partija iš koalicijos ir iš Vyriausybės atšaukė penkis savo ministrus. Daugiau negu pusės jų pasikeitimas – tai jau kita, natūrali ir techninė kabineto atsistatydinimo priežastis.

Be šitų partinių koalicinių sukrėtimų bene svarbiausia ekonominė Vyriausybės žlugimo priežastis - nesugebėjimas nuo kitų metų įvesti euro. Iš esmės tai nebuvo tragedija, nes daugiau kaip pusė apklaustų Lietuvos gyventojų to ir nepageidavo. Tačiau Premjero ir jo ministrų abejingumas artėjančiam svarbiam įvykiui nepateisinamas. Užuot kaltinusi Briuselį dėl ekonominių kriterijų įvesti eurą taikymo metodikos, 13-oji vyriausybė turėjo kartu ir parengti priemones, sudarančias sąlygas įžengti į euro zoną. Antras smūgis Vilniui buvo suduotas prieš kelias dienas: Lietuvos Vyriausybė nieko nepasimokė iš Briuselio patarimų ir toliau visą kaltę dėl savo nepadarytų namų darbų vertė Briuseliui...

Premjeras tik skėsčiojo rankomis ir pakeitė plokštelė: pradėjo kalbėti, kad euras nebus įvestas ir kitąmet, o tik po trejų metų... Galbūt Lietuvoje daugelis tikėjo jo abstrakčiomis ir abejingomis kalbomis, tačiau Briuselio biurokratų jomis nenupirksi.

Bet A.Brazauskas trinktelėjo durimis, tik padėjęs ant Seimo stalo visus „Mažeikių naftos“ pardavimo-pirkimo popierius, kurie parlamente vartomi ketvirtadienį. Ar teisingai, be jokių interesų šešėlio buvo pasirinkta Lenkijos kompanija, kaip tam priešinsis Rusija, Lietuva supras vėliau, kai gali būti ir per vėlu ir kai (neduok Dieve!) prokuratūra ims traukti į dienos šviesą į pensiją išėjusių valdininkų darbelius... Bet „Mažeikių naftos“ giganto „byla“ taip pat nepasitarnavo 13-osios Vyriausybės įvaizdžiui.

Ko gero, tai jau praeitis. Dabar svarbu, kas tos prie valdžios vairo, ar dešinieji eis su buvusiais komunistais obuoliauti, kas liks nuošalyje, ar įsipaišys į vaivorykštinę koaliciją juoda spalva – Darbo partija, kuri garsiai spekuliuoja daugumo rinkėjų suteiktu mandatu, ar į tą paletę bus primaišyta ir rudos „paksininkų“ spalvos, galų gale – kas atsidurs Vyriausybėje. („Lietuvos rytas“ antai primeta savo versiją).

Birželis – laikotarpis iki šviežių bulvių, kurios dėl neįprastai vėsių orų dar net nesudygo, - bus, kaip niekada, įtemptas. Ko gero, paprastai iki liepos 10-osios besitęsianti Seimo pavasario sesija gali nutolinti seimūnų viltis laiku išeiti atostogų.

Kai kas sako, kad opozicija be reikalo užvirė šitą košę: juk kenčia visa Lietuva. Nieko, pakentės, ne tiek vargšas žmogelis kentėjo ir blaškėsi, rinkdamas į valdžią „gariūnininkus“, kurie štai prie ko privedė.

Nėra to blogo, kad neišeitų į gera!