Vaisingumo simboliai

Motinos Žemės ar Deivės Motinos koncepcija labai patraukli. Ji žinoma jau nuo senovės Mesopotamijos ar dar senesnių laikų. (Nors senovės Egiptiečiai tikėjo, kad žemė yra vyriškosios giminės). Deivė Motina buvo nuslopinta kylant krikščionybei, nors nuorodos į ją nuo XVIII amžiaus vėl atsirado. Archeologai, nuo XIX amžiaus atrasdami paleolito periodo “Veneros” figūras, Deivės Motinos idėją nukėlė iki priešistorinių laikų. Niekas negali nustatyti, ar šios figūros turėjo atspindėti dieviškąsias būtybes, ar ne – tačiau jos neabejotinai savo atvaizdais simbolizuoja vaisingumą ir motinystę.

Vilendorfo Venera, kai ji buvo atrasta, turėjo raudonos ochros pigmento dėmes, kurios greičiausiai simbolizavo menstruacijų kraują, kuris senovėje dažnai buvo naudojamas kaip vaisingumo simbolis. Senovės Mesopotamijos moterys užsiiminėjo burtais, naudodamos molines lėles, suteptas menstruacijų krauju.

Turint omenyje, kad tuomet ryšys nebuvo siejamas su tuo, iš kur atsiranda vaikai, yra įdomu tai, kad netgi menstruacijos buvo siejamos su vaisingumu – galbūt tuometiniai žmonės sugebėjo susieti tai, kad tik menstruacijas turinčios moterys gali susilaukti vaikų. Igbo gentyje rytų Nigerijoje nėščios moterys ir po šiai dienai savo krepšiuose nešiojasi raudonai išdažytą medinę lėlę.

Gyvuliai dažnai buvo laikomi vaisingumo simboliais – greičiausiai dėl gamtos pasaulio vaisingumo.

Drambliai ir papūgos Indijoje ilgą laiką buvo naudojami kaip vaisingumo simboliai ir netgi šiandien per vestuves Indijos vietovėse vietinėms dievybėms aukojami terakotos drambliai. Pasirodo, kad drambliai Indijoje nuo senovės laikų yra siejami su lietumi ir vaisingumu lygiai taip pat kaip ir povai (kurie, artėjant lietui, norėdami pritraukti naujas pateles, šoka sudėtingus ritualinius šokius. Yra nesudėtinga pamatyti, kaip musoninės kultūros susieja lietų su vaisingumu).

Vienas iš geriausiai žinomų gyvulių kaip vaisingumo simbolio naudojimo pavyzdžių, žinoma, yra Velykų zuikutis. Triušiai ir zuikiai greičiausiai turėjo labai akivaizdžią vaisingumo reikšmę – tik prisiminkime įžymųjį triušių gebėjimą daugintis! Velykų kiaušinis taip pat yra labai akivaizdus vaisingumo simbolis.

Dar vienas iš mėgiamiausių vaisingumo simbolių yra Šeila-na-gigos, vis dar randamos kai kuriose britų bažnyčiose. Šeila-na-gigos yra dažnai paprasčiausiai laikomos vaisingumo simboliais, tačiau iš tikrųjų pasirodo, kad jos yra kelių pavidalų, kurių ne visos yra taip akivaizdžiai vaisingos.

Kartais jos yra vaizduojama be krūtų arba su pomenopauzinėmis krūtimis. Kartais jų veidai atrodo labai jauni arba labai seni. Jos – ne Vilendorfo Veneros su dideliu pilvu, storomis šlaunimis ir maitinančiomis krūtimis. Jos atspindi ir gimimą, ir mirtį, labai tinkamai pavaizduodamos vaiko gimimo pavojų tais laikais, kai dar nebuvo modernios medicinos.

Nors čia kalbama apie Šeila-na-gigą kaip apie britišką, tikima, kad pati pirmoji buvo išraižyta vėlyvajame XI amžiuje Prancūzijoje. Žinoma, yra daug panašumų tarp Prancūzijos ir Britanijos keltiškų pirmykščio žmogaus pagamintų daiktų – stovintys akmenys, kapavietės ir taip toliau, - nors jie yra žymiai senesni nei Šeila-na-gigos.

Yra tikima, kad šie prancūzų drožiniai yra mėginimas sugrįžti prie ankstesnių keltų raižinių ir gali būti žymiai androgeniškesni nei britų raižiniai. Gali būti, kad Šeilos yra kilę iš laikų dar prieš krikščionybę ir kad Airijoje vis dar yra išsilaikiusių, nors ir labai nusidėvėjusių Šeilų iš laikų iki krikščionybės.

Žinoma, visuomet išlieka problema, kad būdami lauke raižiniai iš laikų iki krikščionybės iki šių dienų išnyko, o tie, kurie yra bažnyčiose (ir apsaugotose vietose pastatų išorėje) yra akivaizdžiai geriau išsilaikę. Taip pat egzistuoja faktas, kad keltų bendruomenėse buvo iš esmės nepastebimas perėjimas nuo prieškrikščioniško tikėjimo iki ankstyvosios krikščionybės tikėjimo.

Vanduo ir undinėlės taip pat stipriai siejamos su vaisingumu ir kai kurie ankstyvieji undinėlių piešiniai jas vaizduoja su išsišakojusiomis uodegomis, panašiai kaip Šeila-na-gigą. Sirenos – undinėlės ir Šeila-na-gigos hibridas – yra dažnai atrandamos išraižytos Europos bažnyčiose. 1400 metų senumo raižinys ant akmens iš Gotlando vaizduoja apnuogintą deivę su plačiai praskėstomis kojomis ir kiekvienoje rankoje laikančią po gyvatę – jos kojos yra kojos, o ne perskelta uodega, tačiau gyvačių simbolizmas yra, matyt, susijęs.

Akivaizdi vandens – skysčio, įsčių – konotacija sumaišyta su paslaptingais undinėlių – pusiau žmogaus, pusiau žuvies – atributais, jų genitalijos ir įsčios paslėptos žuvies dalyje – visa tai bendrai sudaro galingus vaisingumo simbolius. Žuvys senovėje buvo naudojamos kaip moteriškų genitalijų simboliai ir turėjo afrodiziakišką reikšmę. Įžymiosios undinėlės šukos gali būti susiję tuo pačiu būdu, nes graikiškai šukos yra kteis, kas taip pat reiškia ir moteriškus išorinius lytinius organus.