V. Šiurkus. Nebaigta revoliucija

Todėl daugiau nei simboliška, jog revoliucijų raiškos vieta dažnai yra miesto aikštė, tokia, kaip šiandienos Tahriras Egipte ir Maidanas Ukrainoje. Bene vienintelės tokių revoliucinių aikščių ribos yra ne jas apibrėžiantys šaligatviai, o barikados, kiekvienam/-ai iš mūsų užduodančios neatšaukiamą pasirinkimo klausimą: su kuo mes ir už ką. Ideologinių ištikimybių ir revoliucinio solidarumo sankirtos didžia dalimi nulemia ne tik revoliucijų sėkmę, bet ir pačių revoliucinių išsikovojimų tvermę bei politinę kryptį.

Tahriro ir Maidano aikštėse žmonės susibūrė vedini tų pačių politinių siekių: pakeisti neteisingą ir korumpuotą valstybinės valdžios ir jos rėmėjų režimą bei išsikovoti laisve grįstą demokratinės ateities galimybę. Kone tapataus kontr-revoliucinio smurto akivaizdoje – smingant valdžią ginančių kariūnų kulkoms bei kertant senojo režimo papirktų smurtininkų smūgiams – revoliucionieriams/-ėms iškilo kitas ne mažiau svarbus iššūkis: kaip revoliucinio įkarščio nepaversti dar vienu ideologiniu šantažu, konvejerio sparta masiniam aukojimui gaminančiu revoliucijos draugus ir jos priešus? „Mes visi esame viena ranka!“, - skandavo žmonės Tahriro aikštėje, skelbdami „kifaya“ (liet. „gana“) diktatoriaus Mubarako režimui. Tačiau ko reikia, jog revoliucinės pergalės kumštis nevirstų viso labo tik kontr-revoliucinį priekalą kalenančiu kūju? Ką reikia nuveikti, kad Janukovyčiaus režimą nuvertusi Maidano revoliucija netaptų viso labo politiškai sandaria nacionalistine platforma naujai oligarchijai ar kitai galingųjų mažumai įsitvirtinti?

Revoliucija ir pilietinė visuomenė

Pergales lemianti revoliucionierių politinė vienybė priklauso nuo to, kaip būna išsprendžiamos ideologiškai išrankių lojalumų ir revoliucinio solidarumo dilemos. Jei totalitarinei revoliucijai būtina mobilizuota masinė ištikimybė vadui ir jo partinės mažumos smurto politikai (pvz., lenininis bolševizmas, hitlerinis nacionalsocializmas ir pan.) , tai liberalios demokratinės revoliucijos solidarumas neįmanomas be veiksmingos ideologinės tolerancijos (pvz., Lenkijos Solidarność).

Toks solidarumas nėra revoliucinę valią paralyžuojantis impasse. Veikiau - tai dialogiškas įsipareigojimas nuverstų diktatūrų institucinį monolitą pakeisti pliuralistinės pilietinės visuomenės sąranga, užkertant kelią kurios nors vienos po-revoliucinės ideologinės mažumos įsitvirtinimui politiniame olimpe (pvz., jakobinai Prancūzijoje, Musulmonų brolija Egipte). Ne atskirtis, o įtraukimas yra tokios revoliucijos variklis.

Vienas moraliai jautriausių ir intelektualiai akyliausių Rytų Europos kairiųjų disidentų - Adamas Michnikas, - 1988 metais pokalbyje su pilietinės visuomenės teoretiku Johnu Keane'u, pateikė politiškai reikšmingą pastebėjimą, jog XX amžiuje „kova už laisvę, užuot kūrusi pilietinę visuomenę, yra susitelkusi į galią“. Griuvus korumpuotam diktatoriškam režimui, pradžioje didžia dalimi išliekama senųjų įstaigų, kartu su visais jų pilkaisiais generolais, bei naujų oligarchinių rokiruočių akiračiuose.

Todėl labai svarbu po-revoliucinių politinių bei visuomeninių įstaigų kūrimo darbus nuo pat pradžių pradėti atsisakymu dalyvauti tradiciniuose galios žaidimuose, kurie ir padėjo iškilti korumpuotoms bei neteisingoms diktatūroms. Politinė-visuomeninė tolerancija, kultūrinis pliuralizmas, kritinis pilietinis pasipriešinimas ekonominėms neteisybėms, aktyvus demokratinis dalyvavimas savivaldoje, paminint tik kelis, yra tie kertiniai veiksniai, kurie ir kuria tvarią ir atvirą pilietinę visuomenę kaip atsvarą ideologinių (ar/ir oligarchinių) mažumų valdžiai.

Apmaudu pastebėti, jog ne tik pilietinės visuomės, kaip tariamos kapitalistinės sistemos ideologinės kaukės, išbraukimas iš politinio žodyno, bet ir savosios ideologinės perspektyvos grynumo sergėjimas reikšmingą Europos kairųjų aktyvistų/-čių dalį paskatino atsisakyti dalyvauti demokratiniuose Maidano revoliucijos avantgarduose. Tačiau toks ideologiškai išrankus ir kaprizingas nedalyvavimas tik atveria kelią ideologiškai sandarioms nacionalistinėms jėgoms pasisavinti revoliucijos pasiekimus ir tęsti demokratinės laisvės principus paneigiančią tradicinę galios politiką. O tai ir yra paranku kontr-revoliuciniam imperiniam putinizmui, atvirai naudojančiam karinę jėgą regione.

Būtent putinizmas visais įmanomais žiniasklaidos propagandiniais kanalais aktyviai kuria vienmatį ideologinį priešą - tariamai neteisėtą valstybinį perversmą įvykdžiusį ukrainiečių neofašizmą. Kaip pastebėjo tėvas Peteris DuBrulis (Betliejaus Universitetas), su stereotipu sutapatintą priešą visada lengviau žudyti.

Ir demokratinio Tahriro, ir demokratinio Maidano revoliucijos yra politiškai pragaištingos diktatūriniams režimams. Todėl didžiųjų demokratinių Vakarų valstybių politinių viršūnių „nuostaba“ Putino vykdoma karine agresija Ukrainos atžvilgiu yra, švelniai tariant, veidmainiška. Demokratinis pliuralizmas yra vienintelis diktatūrinio autoritarizmo priešnuodis. Nenuostabu, jog būtent rusų opozicijoje Putinas regi savo paties režimo medūzos galvą stingdantį Maidano revoliucijos atspindžio siaubą. Todėl jis ne tik brutalia jėga vykdo bet kokią pilietinę opoziciją ir laisvą žodį gniuždančią visuomenės fašizaciją Rusijoje, bet ir tarptautinę teisę paminančią karinę ekspansiją Ukrainoje. Beje, pastarąja nesibaigia Putino įsivaizduotos imperijos pasienis regione. Todėl Maidano revoliucijos demokratizmas yra remtinas politinis reikalas.

Kovojant su kontr-revoliuciniu Rusijos valstybiniu režimu, su jo agresyvia valstybine propaganda, naikinančia bet kokį Rusijos žiniasklaidos liberalumą (pastaroji vis platesniais mastais užsiima ne įvykių interpretacija, bet faktų falsifikacija), būtina visomis išgalėmis stiprinti ryšius su rusiškąja demokratine putinizmo opozicija, su politiniais rusų disidentais ir visomis kitomis demokratinei laisvei įsipareigojusiomis bendruomenėmis. Negalima jų izoliuoti kuriant rusofobines ideologines baidykles, tokias kaip tariamai tik diktatūras sukurti tegalintis rusų mentalitetas ar kultūriškai užkoduotas Rusijos visuomenės imperinis nedemokratiškumas ir pan. Odiozinė nuostata viskam, kas rusiška būtų pats tikriausias ne tik taktinis, bet ir strateginis Maidano revoliucijos pralaimėjimas atremiant agresyvaus Putino režimo antpuolius. Gyvybinga pilietinė visuomenė savo sąrangoje visuomet turi save steigiantį transnacionalinį matmenį, kuriam yra per ankšti bet kokio nacionalizmo rėmai.

Demokratija ir oligarchija

Maidano revoliucionieriams/-ėms ir jų rėmėjams/-joms nedera pamiršti, jog tai nėra tik kova su putinizmu. Daugelis komentatorių pastebėjo, jog demonstruodamas atvirą karinę jėgą Maidano revoliucijos atžvilgiu, Putino režimas tik sutvirtino rezistencinę ukrainiečių tautinę tapatybę. Tačiau būtent dabar svarbu nepasiduoti nacionalistinės tautinės tapatybės gryninimo politikos pagundoms. Maidano revoliucijos sėkmė priklausys nuo to, kaip bus išspręstos kultūrinės įvairovės ir nacionalinio-visuomeninio sąryšingumo, kultūrinių skirtumų (ar net susikirtimų) ir pilietinio solidarumo, dvigubos pilietybės galimybių ir politinio lojalumo kolizijos kuriant įstatyminius pagrindus. Net ir įtvirtindama tautinę tapatybę, Maidano revoliucija privalo puoselėti savo tarptautinį užmojį, įstatymu gindama daugiakultūriškumą bei ugdydama bendruomeninę įvairovę gerbiančią pilietinę toleranciją.

Pasipriešinimas korumpuotai oligarchinei valstybinei santvarkai taip pat daro Maidano revoliuciją globaliu reiškiniu. Ekonominio teisingumo, pasipriešinimo ekonominės nelygybės gilinimui, kovos su oligarchinės politinės galios tinklais yra kur kas svarbesni revoliuciniai rūpesčiai, nei tik tautinės tapatybės stiprinimas.

Klysta tie kairieji, kurie Maidano revoliucijos įvykiuose mato tik oligarchinio Rytų Europos elito kovą su korporaciniu Vakarų elitu. Tai yra neteisingas revoliucijos ideologinis supaprastinimas, toks pat kaip ir manymas, jog „kleptokratinį“ (ar „kriminalinį“) Janukovyčiaus kapitalistinį režimą pakeitus vakarietiškojo pavyzdžio „civilizuotu“ kapitalistiniu modeliu visi politiniai bei ekonominiai reikalai tučtuojau išsispręs. 2008 metais įvykusi pasaulinė finansinė krizė dar kartą priminė, jog globalios apimties vakarietiškos kapitalistinės praktikos gali būti nusikalstamos (deja, ir nebaudžiamos).

V. Janukovyčiaus režimo nuvertimu Maidano revoliucija nesibaigė. Būtina nepamiršti, jog oligarchų vienintelis politinis rūpestis tėra savo asmeninio turto gynyba. Tai dar antikos laikus siekiantis istorinis-politinis nekintamasis. Todėl, kaip teisingai pastebėjo Lietuvos europarlamentaras filosofas Leonidas Donskis, patikėjus lyderės vaidmenį oligarchei Julijai Tymošenko, šioji būtų tokia pat politiškai skaldanti veikėja, kaip ir nuverstasis V. Janukovyčius. Procedūrinės demokratijos su jos formalia politine galia (teisės, platus pilietinis dalyvavimas, politinė emancipacija) nepakanka užkertant kelius sąlygoms oligarchinei galiai atsirasti. Būtina rimtai ir atsakingai spręsti ekonominės nelygybės klausimus. Tai savo kritikoje pastebėjo dar Karlas Marxas. Todėl, manau, klysta Friedrichas Hayekas, teigęs, jog materialinės lygybės siekis tiesiogiai veda tik į totalitarinę valdžios sąrangą. Kaip tik oligarchijoms demokratijos visiškai netrukdo. Taip pat kaip ir kapitalististinei praktikai demokratinė santvarka nėra būtina (pastarasis pastebėjimas yra paties Hayeko). Vadinasi, Maidano revoliucija turi ir kairiąsias jėgas dalyvauti įpareigojančius politinius-ekonominius imperatyvus.

Kvietimas ieškoti kelių ekonominės nelygybės gilėjimo problemos sprendimui jokiu būdu nėra bolševizmo ar valstybinio komunizmo politinis reanimavimas. Tačiau reikia įveikti ideologinį prietarą, jog gigantišku asmeniniu turtu grįstą visuomeninės ir politinės galios nelygybę yra neteisinga koreguoti. Tai nesesniai savo teorinėje knygoje „Oligarchija“ pabrėžė Jeffrey A. Wintersas. Jo taikliu pastebėjimu, „[d]iktatūrose, demokratijose, monarchijose, valstiečių visuomenėse ir po-industrinėse formuotėse samprata, jog neteisinga įtvirtinti radikalų turto perdalinimą, yra nepaprastai tvirta. To paties negalime pasakyti apie nuostatas vergovės, rasinės atskirties, lyties dominavimo ar pilietybės paneigimo atžvilgiu“.

Štai kodėl Maidano revoliucijos globalumas šaknijasi ir jos politinių siekių sąsajose su "Okupuok Wall Street ą" tarptautiniu judėjimu. Beje, abi revoliucijos dažnai yra kritikuojamos dėl „pastebimo“, „aiškaus“, „stipraus“, „sutelkiančio“ ir pan. lyderio/-ės neturėjimo. Tačiau tai ir yra nauja, jog šie revoliuciniai judėjimai nebetiki „vadizmu“, solidarizuojančiu ir sąmoninančiu mases revoliuciniam veiksmui. Masės ir lyderiai susikeitė veikėjų vietomis. Pastarieji nebėra nepakeičiamųjų charizmatinė mažuma visuomeninės anonimijos fone. Masė šiandien yra besipriešinančiųjų mažumų kritiška dauguma. „Mes esame viena ranka!“, kuria galime griauti senąjį neteisingą režimą ir jo vietoje statyti naują ateitį, tačiau viena ranka mes negalime ploti naujam vadui.

Nebaigta revoliucija kaip Rytų Europos revoliucinė tradicija

Pokalbyje su Adamu Michniku, garsus Europos humanistas ir politikas Václavas Havelas tuometinius revoliucinius nacionalinių išsilaisvinimų iš griūvančios tarybinės sistemos įvykius pavadino „nebaigta revoliucija“. Tąkart A. Michnikas sunerimo, jog tai gali būti nuoroda į ribų nepaisantį porevoliucinį kerštą politiniams oponentams. Tačiau V. Havelas jį tučtuojau nuramino, sakydamas, jog „revoliucija nesibaigs jokią konkrečią dieną ir čia nėra vieno rodiklio, kurį būtų galima pasitelkti nustatant, kada ji baigsis. Tai vyksmas, kuris įgyja jėgą ir vėliau numiršta. Tik kada nauja karta žengs į politinį gyvenimą, ji galės pasakyti, jog ji pagaliau baigėsi“. Maidano revoliucija, mano manymu, yra šios nebaigtos revoliucijos Rytų ir Centrinėje Europoje tąsa. Tuo pagrindu mes ir galime kalbėti apie revoliucinę šio regiono tradiciją, kurios šaknys siekia dar Joachimo Lelewelio (1786-1861) laikmečio „Už mūsų ir jūsų laisvę“ (tuomet skambėjusio „W imię Boga za Naszą i Waszą Wolność“) pasipriešinimo imperijai politinę dirvą.

Dalyvavimas šios tradicijos tęsime net ir labiausiai ideologiškai uždarus/-as kairiuosius/-as tam tikra prasme daro „konservatyviais“. Būtent čia tiek politiniai kairieji, tiek politiniai dešinieji turėtų ieškoti bendrų sąlyčio taškų išsilaisvinimo kovų frontuose. Politinis ir kultūrinis pliuralizmas gelbėtų išvengiant Johno Keaneo politinės patarlės, jog „revoliucija yra laisvės vaikas, tačiau – diktatūros motina“, išsipildymo. Tik būdama politiškai globali ir visuomeniškai daugiabriaunė, Maidano revoliucija išvengs masinio aukojimo.

Pavyzdžiui, ukrainiečių dialogas su rusakalbe pietryčių pilietija, kaip ir lietuvių dialogas su Lietuvos lenkais, yra kaip tik tie revoliuciją globalizuojantys rūpesčiai. Tautinę tapatybę gryninantys kalbų ir rašto draudimai, gatvių lentelių plėšymai, šalies šmeižtas EU tarybose, tautinė neapykanta ir pan. yra tie kraštutinio konservatizmo akligatviai, kurie ir daro revoliucinį solidarumą neįmanomu.

Tai Muravjovo „Koriko“ politinė dienotvarkė, kurioje šiandien riebiomis raidėmis rašomos Putino režimą karinio raumens šantažu ramstančios direktyvos. Nepasiduokime!