aA
Pirma po ISIS teroro išpuolių Briuselyje kilusi mintis buvo nuvilianti: nieko naujo negalima pasakyti. Negalima, nes viskas pasakyta po ISIS išpuolių Paryžiuje, o per pusmetį situacija beveik nepasikeitė. Nepasikeitė, nes nebuvo keičiama ir nebuvo keičiamas požiūris į terorizmo problemą.
© Reuters/Scanpix

Ir 2015-ųjų lapkritį, ir dabar jokios šalies, esančios į Vakarus nuo buvusios geležinės uždangos, vadovas neišdrįs pasakyti, kad terorizmo Europoje banga yra tiesiogiai susijusi su neintegruota musulmonų bendruomene, o ISIS iš tiesų atstovaują islamui.

Būtent ši ideologinė stagnacija veda Europą tiesiai į pražūtį. Europa ir vėl renkasi atsakyti į teroro priemones vėliavomis, gėlėmis, ašaromis, feisbuko užsklandomis, užuojauta ir pasmerkimais. Ypač pasmerkimais, daug pasmerkimų. Net popiežius „smerkia šį aklą smurtą, kuris sukelia tiek kančių, ir maldauja Dievo suteikti ramybę“. Visoje vienodų politinių pareiškimų košėje šis popiežiaus kaip Europos moralinio autoriteto pareiškimas yra iš esmės pakankamas, kad atspindėtų bendrą žemyno sąmonės paveikslą.

Jame trūksta kai ko svarbaus. Trūksta įvardijimo, jog tai nėra aklas smurtas. Jis turi vardą ir kilmę. Jis turi konkrečius strateginius tikslus. Ši kilmė – islamo religija, įgyvendinama autentiškai, pagal salafitų suvokimą kopijuojant islamo pranašo mokymą ir politinės veiklos metodus. Šis tikslas – pasaulinis kalifatas ir baimė, pasėta šalyse, kurių kol kas neįmanoma užimti. Europai labai sunkiai sekasi tą pripažinti kaip objektyvų tikrovės faktą ir pradėti pagal jį formuoti išlikimo – būtent išlikimo – politikos gaires.

Atvirumo problema

Europos lyderiai neįvardija ją sprogdinančios grėsmės, nes tai prieštarauja atviro pasaulio ir vieningos žmonijos pasakai. Kai ES vadinama imperija, dažnai nesuprantama, kas turima galvoje, sukiojama pirštais apie smilkinį. ES yra imperija ne kaip fizinė ar ekonominė pasaulio užkariautoja, bet kaip eksportuojamas ir besiplečiantis universalus modelis, pagal kurį esą turėtų gyventi žmonija. Šis modelis – visiškas kolektyvinių tapatumų svarbos paneigimas, kvietimas kiekvieną laikyti tiesiog žmogumi, ignoruojant kultūros, religijos, civilizacijos skirtumus. Tai, ką prof. Alvydas Jokubaitis vadina žmogaus religija. Tai svarbu ir todėl ne kartą rašyta (pati situacija verčia kartotis), kaip ir faktas, kad visi šie ignoruojami skirtumai skaudžiai primena apie save multikultūrinėse visuomenėse.

Dievo vieta nebūna tuščia, nors taip ir galėjo atrodyti sekuliariam Europos elitui. Amorfiška ir atvira Europos visuomenė, be vienijančios kultūrinės ir religinės tapatybės, neturėjo ir neturi jokių galimybių priešintis šiuos dalykus turinčiai musulmonų bendruomenei.
Vytautas Sinica

Neatsitiktinai ES atsisakė konstitucijos preambulėje minėti krikščionybę. Vienos, tegu ir Europą sukūrusios religijos pabrėžimas reiškia atskirtį, savų ir svetimų linijas. Kuriamoji Europa negali sau to leisti. Dievo vieta jai turi būti tuščia, kad kiekvienas atviros ES gyventojas į ją galėtų patalpinti tai, su kuo galėtų tapatintis. Toks vakuumas taip pat yra iliuzija. Dievo vieta nebūna tuščia, nors taip ir galėjo atrodyti sekuliariam Europos elitui. Amorfiška ir atvira Europos visuomenė, be vienijančios kultūrinės ir religinės tapatybės, neturėjo ir neturi jokių galimybių priešintis šiuos dalykus turinčiai musulmonų bendruomenei. Jei kas Europos Parlamente norėtų būti iš tiesų pažangus ir pasirodyti esąs teisingumo istorijos pusėje, kaip dabar mėgsta sakyti progreso šalininkai, jam derėtų pasiūlyti Alachą ir jo pranašą paskelbti vienais atvirą Europą formavusių pagrindų. Juk galiausiai būtent jiems ir niekam kitam yra paruoštas šis ES kruopščiai atlaisvintas Dievo vietos vakuumas.

Pagrindinis ideologinio mąstymo bruožas yra aklumas tikrovei ir būtent tuo iki šiol įtemptai užsiima postmoderni Europa, nors ir raginama atsikvošėti. Visiškai tikėtina, kad ir toliau tuo užsiims. Tokiu atveju realybe virs nesenas Vladimiro Laučiaus anekdotas, kuriame sakoma, kad sprogimams Europoje dažnėjant, europiečiai išmoks džiaugtis, kad, tarkime, net dvi savaites nėra naujų aukų.
Tai būtų labai europietiška pačia liūdniausia prasme. Gerieji europeizuoti europiečiai (priešinkime juos ne tokiems atviriems Europos šalių gyventojams) stiprūs ir kantrūs, kai reikia pakentėti ir priimti savo perdėm humaniškų sprendimų pasekmes. Žmogaus teisių ir laisvių suvaržymas ar netgi paneigimas vardan piliečių saugumo jiems yra sunkiai priimtina kaina. Belgija kaip valstybė geriausiai įkūnija šias Europos problemas.

Viešojo saugumo problema

„Kai mes turime susisiekti su Europos saugumo tarnybomis ar netgi atsiųsti savo vyrus su jais pasikalbėti, mes kalbamės su žmonėmis, būsiu tiesmukas, kurie yra vaikai. Jie nėra iniciatyvūs, jie tiesiog nežino, kas vyksta. Tai labai gąsdinantis dalykas, kurį reikia pripažinti, jų šalis (Belgija) yra perimama (džihadistų). Išvada tokia, kad Belgija tapo pagrindine žiaurių ekstremistų baze“, – kalbėjo Adamas Schifftas iš JAV Atstovų rūmų žvalgybos komiteto, neseniai padirbėjęs su Belgijos kolegomis.

Svetingumas („refugees welcome“) ir nekaltumo prezumpcija vis dar yra aukščiau Belgijos piliečių ir tų pačių eurobiurokratų saugumo.
Vytautas Sinica

Belgijoje gyvena 6,2 proc., o Briuselyje su priemiesčiais – 25 proc. musulmonų. Trečdalis jų, apie 100 000 susitelkę Molenbeke, kuriame nedarbas siekia 40 proc. ir kuris visų netikėtumui yra Belgijos ir panašu, jog Europos terorizmo židinys. Vienas Paryžiaus atakų organizatorių čia sėkmingai slapstėsi keturis mėnesius. Belgų tarnybos nieko negalėjo padaryti. Vasario mėnesį Belgijos vidaus reikalų ministras paskelbė, kad 451 Belgijos pilietis yra Sirijoje ir Irake kovojantis, iš ten grįžęs arba planuojantis išvykti džihadistas. 197 iš jų yra pačiame Briuselyje. Niekas, išskyrus neskiriamus deramus resursus ir įsitikimus apie šventas žmogaus teises, netrukdė visų jų suimti vos sužinojus apie jų ryšius, taip pat ištardyti visų jų artimųjų, draugų, bendradarbių. Tai nepadaryta.

Gerai žinoma, jog didelė dalis musulmonų imamų skelbia su demokratija ir teisės viršenybės principais nesuderinamus, neapykantą Vakarams skleidžiančius pamokslus, o mečetės Belgijoje ir Prancūzijoje yra tapusios radikalų būrimosi ir rekrūtavimo centrais. Niekas, išskyrus absoliutinamą žodžio laisvę, netrukdo suimti visus įstatymų nesilaikyti kviečiančius dvasininkus, tačiau tai nebuvo padaryta. Niekas netrukdo uždaryti kiekvieno religinio centro, kuriame užfiksuota ekstremistų veikla, tačiau tai nepadaryta. Niekas netrukdo priimti pataisų, leidžiančių deportuoti kiekvieno su teroristiniais tinklais bendravusio ir bent pagrįstai, pavyzdžiui, dėl telefone esančių nuotraukų, tokia veikla įtariamo imigranto, tačiau svetingumas („refugees welcome“) ir nekaltumo prezumpcija vis dar yra aukščiau Belgijos piliečių ir tų pačių eurobiurokratų saugumo.

Ar tiksinti teroro išpuolių bomba nėra pakankama priežastis išardyti įstatymui nepaklusnių veltėdžių (kas antras bedarbis nedidelio nedarbo šalyje) irštvą? Iš kitos pusės – ir tai dar svarbiau, jei laikome Belgija demokratine valstybe – ar ne to verti piliečiai, kurie gyvendami tokiomis nuolatinio tragedijos laukimo sąlygomis, kokios tvyrojo Briuselyje, iki šiol nepareikalavo drastiško terorizmo židinių valymo?
Vytautas Sinica

Ne vienos šalies saugumo tarnybos antrus metus kalba apie tai, jog su nelegalių migrantų banga į Europą patenka nežinomas skaičius ISIS užverbuotų kovotojų. Matome jų raišką Paryžiuje ir Briuselyje. Suprantame, kad net vienas, ką jau kalbėti apie dešimt ar šimtą, tokių kovotojų Šengeno zonoje yra per didelė prabanga ir atviras lošimas šalies piliečių gyvybėmis. Ar tai nėra pakankama priežastis pagaliau aklinai užverti ES išorines sienas nelegalams, turint galvoje, kad iki šiol akivaizdžiai nėra užtikrintų priemonių patikrinti kiekvieno iš jų ryšius ir galimus ketinimus. Neatrodo, kad aiškiai suformuluota, kad nelegalių migrantų priėmimas yra nulinės sumos žaidimas – atvykėliai, kurių daliai iš tiesų reikalinga pagalba, yra gelbstimi rizikuojant ES šalių piliečių gyvybėmis. Kol ES mastu nesiimama adekvačių priemonių migrantams sulaikyti Vengrijos pavyzdžiu, galima drąsiai laikyti, kad ES piliečių saugumas yra aukojamas dėl nelegalų saugumo.

Jau minėtas ministras Janas Jambonas pripažįsta, kad „nekontroliuoja Molembeko“. To paties Molembeko, kuris tiesiogiai siejamas su bent penkiais pastarųjų dviejų metų teroro išpuoliais. Ar tokia situacija nereikalauja kariuomenės pagalbos, kurios analogiškai problemai spręsti nepabijojo pasitelkti Marselio meras? Ar tiksinti teroro išpuolių bomba nėra pakankama priežastis išardyti įstatymui nepaklusnių veltėdžių (kas antras bedarbis nedidelio nedarbo šalyje) irštvą? Iš kitos pusės – ir tai dar svarbiau, jei laikome Belgija demokratine valstybe – ar ne to verti piliečiai, kurie gyvendami tokiomis nuolatinio tragedijos laukimo sąlygomis, kokios tvyrojo Briuselyje, iki šiol nepareikalavo drastiško terorizmo židinių valymo? Vėl cituojant V. Laučių, belgai tyliai sutinka būti skerdžiami ir tuo tobulai atitinka formuojamą tobulo gerojo europiečio, iki begalybės atviro Kitam, modelį.

Ugdymo problema

Aptartos, neabejoju, drastiškai skambančios priemonės yra reikalingos viešojo saugumo problemai spręsti trumpuoju laikotarpiu. Ilgalaikėje perspektyvoje jos nieko nesprendžia. Uždarius sienas, deportavus nelegalus ir išklausius dėl to verkiančiųjų žurnalistų ir aktyvistų ašaras, lieka klausimas, kaip elgtis su ne pirmos kartos piliečiais musulmonais. Kiekviena valstybė turi teisę ir pareigą ugdyti savo piliečių besąlygišką ištikimybę. Tik tai ugdanti valstybė po to gali to reikalauti ir būti rami, jog šalyje nėra penktosios kolonos. Europos valstybėms, o dėl savų priežasčių ir Lietuvai, būtina spręsti šią problemą. Taigi ilgalaikiais sprendimai viešajam saugumui užtikrinti neišvengiamai veda į mokyklas.

„Mes, musulmonai, turėtume ne smerkti Vakarus dėl nepakankamos jų tolerancijos, o kritiškai kalbėti apie ekstremizmą mūsų mokymo planuose, mūsų švietime ir mūsų režimuose ir gėdytis dėl to. Keista, kad smerkiame kitus, užuot atsiprašę likusio pasaulio“, – teigia Saudo Arabijoje uždrausta ir iš šalies pabėgusi žurnalistė Nadine Al-Budair.

Pačių Europos šalių švietimo sistema nerengia savo valstybių patriotų, neskatina ištikimybės valstybei, sentimentų jos simboliams, pasididžiavimo ir tapatinimosi su šalies istorija, neformuoja bendros politinės tautos jausmo. To nėra.
Vytautas Sinica

Labai geras klausimas. Iš jo kyla dar du. Ar mes Europoje suvokiame, kad didelė dalis Artimųjų ir Vidurio Rytų islamiškų šalių savo mokyklose rengia sekuliariai (ką čia slėpti) Europos civilizacijai priešiškus, ją niekinančius žmones, o ISIS dešimtis tūkstančių jaunuolių kasdien ruošia atviram karui su Vakarais? Jei tai suvokiame, negalime apsimesti, kad šis jaunimas neužaugs, neįsimaišys į savo šalių visuomenes, pergyvenęs pačią ISIS, ir nesugalvos imigruoti į atvirų sienų Europą. Neturime jokio pagrindo galvoti, kad iš islamo šalių į Europą atvykstantys žmonės nekelia grėsmės ir ši tendencija tik stiprės. Jei taip – kaip galėsime juos priimti? Negalėdama pakeisti musulmoniškų šalių švietimo sistemos, Europa turi ilgam išgyti nuo atvirų durų politikos.

Tačiau antrasis klausimas dar svarbesnis. Pačių Europos šalių švietimo sistema nerengia savo valstybių patriotų, neskatina ištikimybės valstybei, sentimentų jos simboliams, pasididžiavimo ir tapatinimosi su šalies istorija, neformuoja bendros politinės tautos jausmo. To nėra. Šaltojo karo metais tautos „klijų“ puoselėjimas buvo nurašytas kaip atgyvena. Pasiremiant skirtingomis to paties marksizmo interpretacijomis tokia ugdymo revoliucija įvykdyta tiek laisvuose Vakaruose, tiek komunistiniame pasaulyje. Lietuvoje Antano Maceinos „Tautinis auklėjimas“ skaitomas su šypsena, M. Lukšienės ir Z. Zinkevičiaus tautinės mokyklos projektai paskandinti ŠMM stalčiuose.

Labai baisu, pavojinga ir realu, jog tas vaikas gali sugalvoti bėgti pagalbos pas Rusijos mešką, jau kurį laiką siūlančią ar vaizduojančią, jog siūlo pagalbą Europai kovoje su „tikrąja grėsme“. Kabutės reikalingos, nes abi grėsmės – ISIS ir Rusija – Europai vienodai tikros.
Vytautas Sinica

Šiandien visur raškome to pasekmes – ryšio su savo valstybe nebuvimą, instrumentinį arba net atvirai priešišką požiūrį į savo tėvynes. Rytų Europoje tai reiškiasi tokiomis sąlygomis neišvengiama masine emigracija, nes kaštų-naudos požiūriu Baltijos ar Višegrado šalys dar ilgai, o gal ir niekada neprilygs pragyvenimo sąlygomis Vakarų ir Šiaurės Europos šalims. Kodėl neišvykti, jei valstybė tau nėra šventa idėja, o tik visuma gerų arba blogų sąlygų patogiam gyvenimui? Vakarų Europoje ta pati santykio su valstybe problema reiškiasi priešingai – sekuliarūs vietiniai jai vis labiau abejingi (tik jiems nėra ko išvažiuoti), o musulmonai didele dalimi jaučia priešiškumą, buriasi į getus, nepripažįsta sekuliarios teisės viršenybės ir – dabar jau matome – rengia teroro išpuolius.
Nėra didelio skirtumo, ar Briuselio atakų organizatoriai bus „pabėgėliai“ kaip Paryžiuje, ar „vietiniai“ antros-trečios kartos imigrantai kaip „Charlie Hebdo“ atakų atveju. Europa ir tikriausiai valstybės narės, o ne bejėgė neįgali ES, turi spręsti abi problemas – tiek kiaurų sienų, tiek valstybės priešų ugdymo.

Geopolitinė problema

Tačiau jau teisingai pastebėta, kad islamiškasis terorizmas Europoje nėra vien viešojo saugumo problema. Tai geopolitinė problema. Spręsdama tai vien kaip viešojo saugumo klausimą, Europa tik gintųsi nuo pasekmių, kurių šaltinis – „Islamo valstybė“. Tačiau Europa seniai tapo vien minkštąja galia, nepajėgia spręsti tokio pobūdžio problemų. Pusę amžiaus tam egzistavo NATO, o tiksliau JAV kaip gynybos garantas. Tačiau JAV jau kurį laiką siunčia signalus, jog praranda susidomėjimą Europos gynyba ir vienpolio pasaulio išsaugojimu apskritai. Hilary Clinton greičiausiai tęstų kanadietišką Baracko Obamos politiką, Donaldas Trumpas tiesiai pasakė, jog dėmesio NATO ir Europos gynybai neskirs. Kol kas vienintelis už JAV vaidmens NATO kovoje su ISIS stiprinimą pasisakantis bent kiek realus JAV prezidento rinkimų kandidatas Tedas Cruzas yra tikrai ne pats realiausias.

Islamiškasis terorizmas Europoje nėra vien viešojo saugumo problema. Tai geopolitinė problema. Spręsdama tai vien kaip viešojo saugumo klausimą, Europa tik gintųsi nuo pasekmių, kurių šaltinis – „Islamo valstybė“.
Vytautas Sinica

Tokioje perspektyvoje Europa tampa neapsaugotu vaiku. „Labai tikiuosi, kad europiečiai vakar Belgijoje įvykusios baisios terorizmo grėsmės akivaizdoje atidės į šalį savo geopolitinius žaidimus ir vienysis, jog būtų neleista teroristams veikti mūsų bendrame kontinente“, – sakė Sergejus Lavrovas, susitikęs su Vokietijos diplomatijos vadovu Franku-Walteriu Steinmeieriu. Labai baisu, pavojinga ir realu, jog tas vaikas gali sugalvoti bėgti pagalbos pas Rusijos mešką, jau kurį laiką siūlančią ar vaizduojančią, jog siūlo pagalbą Europai kovoje su „tikrąja grėsme“. Kabutės reikalingos, nes abi grėsmės – ISIS ir Rusija – Europai vienodai tikros. Rusija jau bandė užimti šį vaidmenį bombarduodama Siriją po atakų Paryžiuje, tačiau atakomis prieš civilius gyventojus tik didino jai labai naudingus migracijos į Europą srautus.

Europos lyderiai, ilgus amžius mėgavęsi flirtu su Rusijos carais ir diktatoriais, turės išvengti naivios pagundos dėtis su Rusija. Tam sutrukdyti tikriausiai gali tik aktyvi JAV lyderystė arba labai vieningas ir užsispyręs Vidurio ir Rytų Europos šalių prieštaravimas. Sunku išsirinkti, kuris šiaudas mažiau tikėtinas. Europos karinis saugumas, už kurį niekas nenori mokėti, artimiausiu metu balansuos ties labai rizikingomis ribomis. Tuo tarpu Europos šalių viešasis saugumas, vardan kurio niekas Vakaruose nenori atsisakyti multikultūralizmo iliuzijų ir gerovės valstybės malonumų, gali ir turi būti skubiai užtikrintas drastiškiausiomis priemonėmis.

Atviros Europos idėja pasmerkta žlugti, nes atvira Europa tiki tik patys gerieji europiečiai. Atvirumas Europai neišvengiamai yra tik pereinamas etapas. Tie, kas ateina naudotis šiuo atvirumu, patys juo netiki, nes pasaulyje juo netiki niekas, išskyrus pusę amžiaus kairuojančią Europą. Europa bus arba atvira, arba saugi. Sėkmės atveju ji suras savyje jėgų užčiuopti ir ginti savąją civilizaciją, užsiverdama nuo visko, kas siekia užimti jos vietą arba drįsta reikalauti lygių teisių su ja. Nesėkmės atveju jos vietą užims Alachas su savo kraugeriu pranašu. Blogai tai, jog nesėkmingi scenarijai pildosi patys – nieko nereikia daryti. Būtent tuo ir užsiima Europa tuos keturis mėnesius, skiriančius Paryžiaus ir Briuselio išpuolius.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

DELFI reportažas iš gaisro iškankinto kaimo: primena Černobylį, nėra žmonių, žūsta gyvūnai (83)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Kauno klinikose nukentėjusios paauglės mama: gydytojas prašė apie tai niekam nepranešti, siūlė kompensaciją

Penktadienį vakare per Lietuvą nuskriejo žinia, kad paauglei iš Jonavos Kauno klinikose į...

Kainos svetur: kiek už duoną ar bananus teks sumokėti Emyratuose (94)

Jungtiniuose Arabų Emyratuose tikrai ne visur vienodos kainos – Abu Dabis ar Dubajus jau...

Sekmadienį yra didelė tikimybė pagerinti Lietuvos orų rekordą

Šeštadienį mūsų laukia dar viena labai šilta ir graži diena. Naktį vietomis tvyrojęs rūkas...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kodėl „valstiečiams“ nepavyko nukopijuoti Lenkijos valdančiųjų sėkmės? (9)

Jei kitą savaitę Seimo nariai nuspręstų išsilaisvinti nuo tarnystės Lietuvai ir paskelbtų...

Paliktos nuotakos byla atsidūrė teisme: tikruosius jaunikio motyvus išdavė draugui rašytos žinutės (149)

Nauja meile patikėjusiai, išsiskyrusiai ir vaiką auginusiai merginai teko skaudžiai nusivilti. Jai...

Sprendžiant dėl Britanijos ateities Londone minios „Brexit“ priešininkų renkasi į protestą (8)

Tūkstančiai „Brexit“ priešininkų šeštadienį renkasi Londono centre raginti Jungtinės...

Obuolių šaldymas žiemai: 5 patikrinti ir ypač paprasti būdai

Galbūt galvojate, kad neįmanoma bet kuriuo metų laiku išsivirti kompoto arba išsikepti pyrago su...

Net pats stipriausias imunitetas gali nepastebėti vėžio: onkoimunologas – apie priemones, kurios sumažina riziką sirgti (64)

Prasidėjus peršalimo ir gripo sezonui, vis daugiau girdime apie imuniteto stiprinimą. Vieni siūlo...

Išskirtinis interviu su „Vaikštančių numirėlių“ žvaigžde Normanu Reedusu - apie Darylo fenomeną ir filmavimų užkulisius

Pirmą kartą „ Vaikštančių numirėlių “ scenarijų perskaitęs Normanas Reedusas sako iškart...