V. Dumbliauskas. Kremliaus energetikams jau nebejuokinga

Tačiau šioje veikloje yra tam tikras neapibrėžtumas – tų turtų kaina nėra pastovi, ji visada svyruoja, taip sukeldama pokyčius Rusijos visuomenės ir valstybės gyvenime.

Ryškiausi buvę pokyčiai – naftos kainų kritimas, pribaigęs vos kvėpuojančią Sovietų Sąjungos ekonomiką ir padėjęs stipriai aptrupėti šiai paskutinei imperijai Europoje. Po to sekė naftos kainų augimas, prasidėjęs maždaug 2003 m. ir paskatinęs dabartinio Rusijos režimo geopolitines ambicijas.

Konfrontacijos su demokratiniu Vakarų pasauliu keliu šis režimas pasuko 2007 m., kai V. Putinas pasakė garsiąją kalbą Miunchene vykusioje saugumo konferencijoje, kurioje jis apkaltino Jungtines Amerikos Valstijas siekiant būti vieninteliu galios centru pasaulyje.

Po to įvyko trumpas karas su Gruzija, kuriame Rusija patikrino Vakarų šalių reakciją į savo geopolitinius veiksmus. Reakcija buvo vangi, nes jei ji būtų buvusi kietesnė, gal V. Putinas nebūtų drįsęs pulti Ukrainos.

Dabar naftos kaina vėl mažėja, ir tas vyksta jau keleri metai. Ar tai sukels pokyčius Rusijos gyvenime? Jei taip, ar galima tuos pokyčius lyginti su tais, kurie sugriovė Sovietų Sąjungą? Atsakymas nėra lengvas, tačiau ieškant jo reikėtų atkreipti dėmesį į kokybiškai naujus dalykus, kurie leidžia spėti, kad šis naftos kainų kritimas nėra eilinis jų nuoslūgis, susijęs su ekonomikos cikliškumu.

Pasaulio energetikoje vyksta esminiai pokyčiai, galintys stipriai paveikti Rusijos ateitį, nes savo ūkį ji kol kas grindžia naftos ir dujų gavyba.

Taip, nafta pirmiausia atpigo dėl to, kad sumažėjo jos paklausa pasaulio fabriku vadinamoje Kinijoje. Sumažėjus paklausai, naftą eksportuojančios šalys turėtų mažinti gavybą tam, kad sumažėjusi pasiūla bent neleistų kainoms kristi. Tačiau kuris gavėjas tą padarys pirmas, jei jis nėra užtikrintas, kad kiti padarys tą patį? Jei arabai sumažins, ar tą patį padarys rusai, kuriems verkiant reikia pinigų? Akivaizdu, kad pirmasis tai padaręs liks pralaimėtojas, nes kiti gavėjai užims jo turėtą rinkos dalį.

Šią kovą dėl turimos rinkos dalies dabar papildo kokybiškai naujas reiškinys, atsiradęs vos prieš kelis metus – tai skalūninė nafta Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dar visai neseniai Kremliaus energetikai tiesiog viešai šaipėsi iš skalūninių technologijų, tačiau dabar jau nesišaipo.

Dujų eksportuotojų neturėtų džiuginti Europoje vykstantis perėjimas prie atsinaujinančio biologinio kuro. Lietuvoje biokuro naudojimas reiškia, kad dalis pinigų, kuriuos atiduodavome „Gazpromui“, lieka šalies viduje ir sukuria naujas darbo vietas.

Posūkį atsinaujinančios energetikos link liudija ir vėjo jėgainės bei saulės baterijos, prie kurių vaizdo jau baigiame priprasti. Aišku, šie energijos šaltiniai yra toli gražu ne pagrindiniai, tačiau posūkis jau padarytas. Tokia žmogaus prigimtis – jei galima ką nors paimti iš gamtos beveik dykai, žmogus negali to nepaimti. Juk vasarą ir rudenį mūsų miškai pilni uogautojų ir grybautojų. Taip ir vėjo bei saulės teikiama energija – jei bus galima nebrangiai ja naudotis, tai žmonės niekada to neatsisakys.

Nuo naftos dolerių stipriai priklausančio Kremliaus režimo neturėtų džiuginti gana greitai plintantis dar vienas naujas dalykas – elektriniai automobiliai. Jų dar nedaug ir jie brangūs, tačiau prisiminkime, kad prieš gerą šimtą metų ir automobilių su vidaus degimo varikliais miestų gatvėse buvo gerokai mažiau nei arklių traukiamų karietų. Neliko nei karietų, nei arklių, palikdavusių gatvėse šimtus tonų mėšlo, kurį reikėdavo kasdien surinkti ir išvežti. Netrukus neliks ir automobilių su vidaus degimo varikliais, nes oro užterštumas, ir ypač miestuose, bus rimčiausias argumentas šiuos automobilius pakeisti elektriniais.

Paminėti pokyčiai energetikoje reiškia, kad Kremliaus strategai vargu ar sulauks esminio naftos ir dujų kainų pakilimo, į kurį jie deda dideles viltis. Greičiausiai reikės pertvarkyti Rusijos ūkį, tačiau tam Kremliaus režimas yra visiškai nepasiruošęs ir nepajėgus.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.