aA
2004-ieji daugelio jau pavadinti „sugrįžimu į Europą”, „istorinio teisingumo atkūrimu” ir kitais vardais. Toks noras tapti pripažintais elitinio klubo nariais pagirtinas. Vis dėlto aiškiai save suvokianti ir savo vertę žinanti valstybė pati sau turėtų būti vertinimo vienetas ir neleisti savęs žeminti.
Prisimintina vieno anglo teisininkų pozicija ginče dėl ES ar Didžiosios Britanijos teisės konkurencijos: „Anglų teisės istorinės tradicijos bei vidinė darna neleidžia pripažinti išorinės teisinės sistemos viršenybės vien atitinkamos politinės situacijos sprendimo tikslu”. Tuo tarpu lietuviai, besigiriantys „savo” (vėliau tekste paaiškinsiu kabučių prasmę) trimis Statutais, aklai nukopijavo 100 tūkstančių puslapių eurobiurokratų darbo vaisių. Tikėkimės, kad tarp tų tūkstančių išliko bent „mūsų” Statutų dvasia.

Šis teisės sistemos reformos pavyzdys – tik vienas Lietuvoje gajos istorinės ir nūdienos tikrovės dviveidiško vertinimo pavyzdys. Dar kontroversiškesnė situacija, kai vertiname savo istorines šaknis ir dabartinę Lietuvos vietą pasaulyje. Iš esmės neigiamai vertindami galutinį savo istorijos rezultatą, jos laimėjimus, naikiname valstybinės savimonės daigus. Nedaugelis šiandien drįstų svarstyti apie etninės Lietuvos atkūrimą, todėl tenka rezignuoti ir susitaikyti su likimu, kad „taip jau išėjo”. Toks susitaikymas su pralaimėtojų („lūzerių”) statusu šiandieniame pasaulyje slegia ir neleidžia teigiamai žvelgti į savo laimėjimus.

Dabarties Lietuvos savimonę veikia trys mitai – apie ilgalaikę mūsų valstybės praeitį, apie lietuvių tautą ir valstybę „nuo jūros iki jūros”. Juos paneigę turėtume pripažinti, kad mūsų visų Lietuvos istorijos samprata iš esmės klaidinga.

Pirmasis mitas: ilgalaikė garbinga Lietuvos valstybės praeitis

Tai yra bene labiausiai įsišaknijęs mitas lietuvių sąmonėje. Dažnas istorikas teigia, esą Lietuvos istorija tuoj baigs skaičiuoti aštuntąjį šimtmetį, o drąsiausi mini ir tūkstantmetį. Sutinku, kad istorija turi ir ideologinę funkciją, tačiau save gerbiantys mokslo ekspertai turėtų būti nešališki ir atvirai dėstyti, kad tuo laikotarpiu „Lietuvos valstybe” galima laikyti antrąją bei trečiąją (t.y. tarpukario ir dabarties) respublikas bei tam tikra „dar nesusiformavusios” valstybės forma – tautinį XIX a. pabaigos sąjūdį. Būtent tuo ir remiuosi įžangoje teigdamas, kad „mūsų” Lietuva skaičiuoja geriausiu atveju antrąjį šimtmetį.

Iš karto turiu atremti tų pačių ideologinių istorikų klausimus apie pirmąjį laikotarpį iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) susiformavimo, antrąjį laikotarpį, prasidėjusį XIV a. ir pasibaigusį padalijimu, taip pat Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikotarpį, trukusį nuo Liublino unijos 1569 m. iki trečiojo padalijimo 1795 m.

Šiuolaikiniai politiniai bei teisės mokslai skiria tris pagrindinius valstybės požymius – pilietinę tautą, geografinę vietą, veikiančią valdžią. Kartais nurodoma, kad tarptautinis šių trijų požymių visumos pripažinimas taip pat yra būtinas valstybės požymis. Tai, kad šie požymiai „mūsų Lietuvos” istorijoje kartu aptinkami tik nuo antrosios respublikos laikų, yra neatremiamas argumentas abejoti dabar galiojančios LR Konstitucijos preambulės nuostatomis apie istorinį tęstinumą.

Atsakant į istorikų klausimą apie ATR verta prisiminti, kas formaliai buvo laikomas ATR valdovu ir kur jis dažniausiai rezidavo. Aleksandro, Žygimanto Augusto išimtys tik patvirtina taisyklę, kad valstybės valdžia (be administracines funkcijas vykdžiusios LDK kanceliarijos) koncentravosi Krokuvoje. Tai, kad daugelis ATR karalių didžiojo kunigaikščio insignijas gaudavo iš Vilniaus vyskupo ir šalies maršalkos, vis dėlto buvo daugiau formalus veiksmas.

Galbūt šiek tiek lengviau dabartinės Lietuvos ištakomis laikyti LDK laikotarpį iki Liublino unijos, tačiau net ir geriausiais Vytauto laikais yra ginčytinas Žemaitijos priklausymas Lietuvai, o jau visiškai abejotinas – Klaipėdos krašto. Nagrinėjant XIII a. faktus iškiltų klausimas, kodėl Mindaugas buvo karūnuotas dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančioje Naugarduko (rus. Novgorudok) tvirtovėje, viena esminių Krėvos sutarčių pasirašyta toje pat Baltarusijoje, o Vytautas itin mėgo Gardiną (rus. Grodn). Chronologiškai vertinant Liublino uniją jau reikėtų aiškintis, kodėl lengvai lenkams atidavėme beveik pusę teritorijos ir (vertinant tiesiogiai) tiek pat pajamų.

Žvelgiant į visą tūkstantmetį, bene sunkiausia kalbėti apie tarptautinį Lietuvos pripažinimą. Popiežiaus Inocento IV sprendimas suteikti karūną Mindaugui buvo suprantamas ir aiškus ženklas. Vėliau LDK vardas vis labiau traukėsi iš tarptautinio žodyno. Vytauto, kaip Rytų Europos politiko, vardas dar aptinkamas, tačiau ir jis sutiko po savo mirties Lenkijos karūnai atiduoti visos LDK paveldėjimo teisę.

Vokietijos imperatoriaus Vytautui išsiųstos karūnos (ar tik sprendimo) kelionę galima laikyti LDK politikos sėkme, tačiau oficialaus karūnavimo sprendimo neįgyvendinimas tik iškelia papildomų klausimų apie jų tikroviškumą, o jau Vytauto kritimo iš balno versiją vertėtų pasakoti nebent pradinėse klasėse.

Antrasis mitas: lietuvių tautos išskirtinumas

Šis mitas tiesiogiai susijęs su paskutiniu pagrindiniu valstybės požymiu – pilietine tauta. „Lietuviai barzdočiai dūmoja”, „bernelis karužėn išjojo” ir kiti panašūs romantizmai tiksliai atspindi XIX a. pabaigos tautinio sąjūdžio nuotaikas, tačiau vertintini tik kaip prasta istorinė falsifikacija.

Valstybės gyvavimui itin svarbi sprendimus priimančio visuomenės sluoksnio savimonė. Deja, „lietuviška” savimone galima su itin didelėmis išlygomis laikyti tik laikotarpį, pasibaigusį Lietuvos krikštijimu bei Krėvos unija. Tiesa, kunigaikščių (anuomet vadintų „kunigais”) savimonė buvo grynai pagoniška, tad šių papročių tęstinumas su šių dienų „Marijos žemės” papročiais būtų, švelniai tariant, abejotinas. Be to, neseniai pasirodžiusioje R.Petrausko LDK diduomenės studijoje teigiama, kad dauguma „tikrųjų lietuviškų” LDK diduomenės giminių dėl vykstančių visuomenės permainų iki XVI a. pradžios tiesiog mirė. Tai, beje, ir buvo viena iš pagrindinių politinio pralaimėjimo Lenkijai XVI amžiuje sąlygų.

LDK ir ATR laikotarpių meto „lietuviškumą” bene geriausiai atskleidžia knygotyrininkų duomenys, kad net iki trečiojo ATR padalijimo lietuviškų knygų LDK teritorijoje buvo išleidžiama vos 1 proc. viso skaičiaus. Natūralu, kad tokia proporcija akivaizdžiai prieštarauja LDK vyravus „lietuviškai dvasiai”. Martyno Mažvydo „Katekizmą” verta minėti pagiriamuoju žodžiu, tačiau derėtų atminti, kad ši knyga spausdinta ne Lietuvoje ir jos tikslinė rinka buvo protestantiškos veiklos židiniai, kurių dabartinės Lietuvos teritorijoje nebuvo daug.

Dar suprantama, kad Gedimino laiškai Europai buvo rašomi lotynų kalba, bet jau sunkiai paaiškinama (derinant su „garbinga lietuvių tautos istorija”), kodėl esminis dokumentų rinkinys – Lietuvos metrika – nuo pat pirmųjų įrašų XIV a. pabaigoje rašomas senąja baltarusių kalba, o vėliau (polonizacijos įtaka) lenkiškai. Svarbiausia jokių mėginimų užrašyti lietuvišką kalbėseną svetimų kalbų rašmenimis neaptinkama. Savąją abėcėlę įgijome tik dr. J.Jablonskio dėka pasiskolinę iš čekų. Tuo tarpu LDK diduomenės lenkėjimas, perimant lenkų herbus, mokantis kalbą, bažnyčioje pamaldų klausant ne lietuvių kalba, – tai tik dar keli papildomi fragmentai. Trečiasis mitas: Lietuva „nuo jūros iki jūros”

Reikėtų pripažinti, kad LDK visada turėjo gerų karvedžių, kurių vadybiniai sugebėjimai buvo puikūs. Tai beveik visi ankstyvieji LDK valdovai bei Gediminaičiai, sėkmingai aneksavę dabartinės Baltarusijos teritoriją, vėliau LDK administracijos vadovai. Istorinis faktas, jog XVI a. pradžioje LDK pagal teritoriją buvo didžiausia tuometinės Europos valstybė. Vis dėlto būtina suvokti, kad didelėje teritorijoje buvo ne itin daug gyventojų, bendras visuomenės lygis gerokai atsiliko nuo Europos. Amatininkų kvietimas Gedimino laiškuose yra geriausias to patvirtinimas. Be to, giminaičių vedybų pagrindu plečiamos valdos neturėjo pakankamo ideologinio „užtaiso”, todėl nuolatos grėsė, kad užkariautieji panorės sugrįžti pas senuosius šeimininkus. Prisimintina hipotezė, kad būtent Krėvos sutartis, Jogailos katalikybės pasirinkimas ir Algirdo puoselėtos stačiatikybės atmetimas neleido LDK tapti tuo slavų traukos centru, kuriuo iki LDK buvo Kijevas, Novgorodas, paskui iniciatyvą perėmė Maskva.

Krėvos sutartis su Lenkija buvo pirmasis lūžis, kuriame „gabius karvedžius bei parazituojančius vadybininkus” (savas giminingas valdovas buvo taikių nuolatinių pajamų LDK centrui bei teritorinio vientisumo garantas) Lenkijos elitas apgavo pasiūlydamas karūną mainais į kai kurias išoriškai formalias nuolaidas (vienas valdovas, sprendimų priėmimas etc.). Pradiniame LDK plėtros etape po klajoklių puldinėjimų apsilpę slavai (Kijevo Rusia, Novgorodas) buvo lengvas karo grobis, tad daliai diduomenės Lenkija taip pat galėjo pasirodyti lengvas grobis. Vis dėlto nuolat augantys karingi kaimynai (Pskovas, Novgorodas, Maskva, Kazanės chanatas, Aukso orda) XVI a. privertė sudaryti Liublino uniją itin prastomis sąlygomis, prarandant žemes bei dar turėtą sąlygišką nepriklausomybę. Todėl Lietuvą geografiškai didele valstybe galima būtų laikyti tik dalį XV amžiaus, tačiau tik absoliučiais skaičiais, neįvertinant kokybinių visuomenės vertinimo kriterijų.

Kelias į ateitį – švietimas

Taigi dabartinis Lietuvos įvaizdis sukurtas remiantis trimis mitais: garbinga ilgalaike Lietuvos valstybės praeitimi, lietuvių tautos išskirtinumu bei Lietuva „nuo jūros iki jūros”. Nei vienas iš jų nėra teisingas, tačiau kiekvienas verčia Lietuvos pilietį jaustis „nuskriaustą”, „daug praradusį”, „neatkursiantį buvusios garbės”. Psichologija tokiais atvejais siūlo nagrinėti mitą detaliai ir jį paneigti. Tik taip pavyksta suvokti, kokia valstybė esame, kur link turėtume eiti.

Suvokę, kad Lietuvos valstybės ištakomis turėtume laikyti XIX a. pabaigos valstiečių savimonės gaivinimą, galėsime pripažinti, kad per šimtmetį iš žemiausių visuomenės sluoksnių sugebėjome tapti tauta, sukūrusia nepriklausomą valstybę ir net pergyvenusia išorės agresorius.

Būtent vertindami šio šimtmečio laimėjimus – tautinės savimonės XIX a. pabaigoje sukūrimą, nepriklausomybės paskelbimą, rezistencinį judėjimą, nepriklausomybės atkūrimą – galime jais didžiuotis. Tuo pat metu šis požiūris leidžia pagrįsti, kodėl didžiausias dėmesys turi būti skiriamas vos šimtmetį gyvuojančios tautos švietimui, jos savimonės ugdymui.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Vladimiras Laučius | D+

Saudargas: kunigams reikšti savo nuomonę visuomenei svarbiais klausimais – būtina (31)

Nors kunigai tiesiogiai politikoje nedalyvauja, pareikšti savo nuomonę svarbiais valstybės gyvenimo...

Neįtikėtinas sukčių įžūlumas: moteris NT skelbimų portale rado savo namo nuotraukų įspėja saugotis apgavikų (35)

Abejojančių, kad šie metai NT rinkai buvo ypač sėkmingi, rasti sunku. Tačiau toks aktyvumas...

Skaičiai nemažėja: Lietuvoje nustatyti 1464 nauji koronaviruso infekcijos atvejai papildyta (28)

Praėjusią parą nustatyti 1464 nauji COVID-19 atvejai, mirė 14 žmonių, penktadienį skelbia...

Pajūryje siautėjo galinga audra: išversti medžiai, išplaukti negali du laivai įspėja kitus miestus (18)

Penktadienio naktį Klaipėdoje siautęs didžiulis vėjas, gūsiais siekęs iki 30 metrų per...

Blinkevičiūtė kritikuoja Šimonytės retoriką: sukėlus tokį šaršalą nebuvo priimta jokių sprendimų (114)

Lietuvos socialdemokratų partijos ( LSDP ) pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė kritikuoja...

Kinija demonstruoja galią: Taivano link pasiųsti 24 karo lėktuvai (76)

Kinija ketvirtadienį pasiuntė 24 karo lėktuvus Taivano link, demonstruodama savo karinę...

Darbdaviai sako, kad už testus turi mokėti darbuotojai

Vyriausybei svarstant atsisakyti privalomų COVID-19 testų kompensavimo, darbdaviai teigia, kad už...

Siaubas kaime – teko gelbėti nukankintą kumelę

Kėdainių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos bei kraštiečių geradarių žirgų...

Laiku nepastebėta ši liga kasmet Lietuvoje nusineša apie 4500 gyvybių: išvardijo, kam ji gresia (62)

Aortos aneurizma – liga, kurią būtų galima suvaldyti ir sėkmingai išgydyti, jeigu žmonės...

VSAT: į Lietuvą bandė patekti 50 neteisėtų migrantų įleisti 4, tarp jų du nepilnamečiai (32)

Valstybės sienos apsaugos tarnyba ( VSAT ) praneša, kad ketvirtadienį iš Baltarusijos...