Televizija – žiniasklaidos priemonė ar socialinės pagalbos institucija?

Ignoruoti auditorijos poreikiai naujosios televizijos laikais tapo pagrindiniu varikliu, formuojančiu programų pobūdį ir turinį. Televizijos žiūrovai, pavargę nuo nublizgintų idealų demonstravimo ir jausdamiesi atstumti, sukėlė perversmą: televizija ėmė eteryje kaupti kasdienius vargus – eterį uzurpavo visuomenės engiamieji.

Televizija virto neoficialia valstybės institucija, kuri atlieka socialinės kompensacijos vaidmenį – yra pasitelkiama asmeninėms finansinėms, psichologinėms ir net buitinėms žiūrovų-piliečių problemoms spręsti.

Televizinė realybė

Televizijos įtaka šiandien sustiprėjo tiek, kad klausimas „vyko ar nevyko?“ tapo lygiavertis klausimui „transliavo ar netransliavo?“, nesvarstant, realus įvykis ar ne. Filosofas Tomlinsonas pateikia pavyzdį – didelius reitingus turinčios televizijos pokalbių laidos vedėja Oprah Winfrey, sužinojusi apie kempinligės pavojų, eteryje pasakė: „Man daugiau mėsainio į gerklę neįkištum. Jėga neįkištum!“ Manoma, kad O.Winfrey šiuo posakiu prisidėjo prie prekybos jautiena žlugimo. Viena nuomonė, auditorijos autoriteto paskleista per televiziją, paveikė milijonų žmonų elgesį ir šalies ekonomiką.

Ryšių su visuomene specialistų simboliu tapo filmas „Uodega vizgina šunį“ („Wag the dog“. JAV, 1997). Filmas piešia, kaip tūkstančiai amerikiečių tiki karu tik todėl, kad apie tai rodoma per televiziją. „Bet juk karo nėra!” – prieštarauja vienas. „Karas yra. Juk mačiau per teliką“, – besikvatodamas atsako oponentas.

Televizija priverčia politikus ir pareigūnus dirbti jai pačiai, o ne tautai, imituodama tiesioginės demokratijos egzistavimą. Aukščiausi šalies pareigūnai praleidžia didelę dalį laiko pristatydami savo darbus visuomenei, taip turėdami mažiau laiko pačių darbų įgyvendinimui. Visuomeninis, institucinis teisingumas ir kokybiško darbo visuomenei suvokimas gerokai skiriasi nuo televizinio teisingumo ir kokybės suvokimo.

Švietėja ar pinigų nešėja?

Politinės, technologinės, ekonominės ir socialinės aplinkybės lėmė, kad iki pat XX a. devintojo dešimtmečio vidurio (su nedidelėmis išimtimis) televizija Europoje veikė monopolijos sąlygomis, kur pateko į valdžios rankas. Vyravo įsitikinimas, kad informacijos pliuralizmą yra pajėgus užtikrinti tik radijo ir televizijos monopolis. Tad iš auditorijos buvo atimta teisė demonstruoti savo poreikius.

Greitai nukonkuravusi kitas žiniasklaidos priemones, subūrusi milžiniškas auditorijas ir atlikusi mokytojos bei švietėjos vaidmenį, televizija evoliucionavo ir šiandieną virto kasdienių vienkartinių problemų kaupėja ir pardavinėtoja, kuri nesirūpina savo siūlomų prekių vartojimo pasekmėmis. Televizija pamiršo savo misiją ir prisitaikė veikti rinkos sąlygomis, taip pradėjo propaguoti prekes, o ne vertybes.

Persiorientavus į pelną pamažu išmirė monopolijos laikais suformuota tradicija, kad televizija yra švietėja, vertybių nešėja. Nors visuomenė šią tradiciją dažnai vis dar laiko savaime suprantamu dalyku ir taip atsisako kritiškumo. Inerciškai auditorija pasitiki televizija, kaip visuotinai pripažintų vertybių puoselėtoja, o televizijos formuotojai šiam procesui, kuris užtikrina auditorijos lojalumą, neprieštarauja.

Šiandieną televizija prisiima socialinės kompensacijos vaidmenį ir taip daro įtaką visuomenės formavimo procesams. Be to, televizija prisideda prie demokratijos procesų – prisiima atlikti vaidmenis, kurie įstatymiškai yra patikėti konkrečioms institucijoms. Tokiu būdu televizija kvestionuoja valstybinių institutų veiksnumą.

„Ji [televizija] operatyviai reaguoja į visuomenės pokyčius, individui siūlo naujas saviraiškos galimybes, skatina institucijų veiklą. Tačiau siekdama auditorijos dėmesio, televizija trikdo institucijų darbą, menkina jų pastangas ir gebėjimus.“ – nagrinėdamas formalųjį ir neformalųjį televizijos instituciškumą daro išvadą Žygintas Pečiulis.

Jaunimas lojalus televizijai

Balandžio 2-14 dienomis, bendradarbiaujant su tyrimų internetu bendrove Apklausos.LT, atliktas reprezentatyvus 19-24 amžiaus grupės Lietuvos gyventojų (273 respondentai) požiūrio į televiziją tyrimas parodė, kad šiuolaikinės televizijos pagalba sprendžiamos psichologinės, finansinės, buitinės problemos. Būtent ši amžiaus grupė užaugo jau prie šiuolaikinės, komercinės televizijos ekranų.

Respondentai buvo tiriami metodu, kurį psichologai pasitelkia nuostatų tyrimams – kai analizuojami trys lygmenys: emocinės reakcijos, sąmoningo vertinimo ir elgsenos. Šiais trimis lygmenimis atlikta lyginamoji dviejų respondentų grupių analizė – sugretinta esama ir potenciali televizijos auditorija.

Esama auditorija laikomi asmenys, prie televizijos ekranų praleidžiantys daugiau nei vieną valandą per parą; potencialia auditorija laikomi respondentai, televiziją žiūrintys neperiodiškai arba mažiau nei vieną valandą per parą.

Lyginamoji analizė parodė, kad būtina diferencijuoti nuo televizijos poveikio priklausančią ir nepriklausančią visuomenės dalį – daugeliu aspektų rodikliai iš esmės skiriasi.

Emociniam lygmeniui ištirti pritaikytas semantinio diferencialo metodas. Potencialios auditorijos vertinimai griežtesni – televizija dažniau priskiriama vienam arba kitam antoniminės būdvardžių poros poliui, tuo metu, kai esama auditorija dažniau lieka neapsisprendimo zonoje.

Nors didesnė potencialios auditorijos dalis televiziją priskiria neigiamam poliui, o esama – teigiamam, auditorijų vertinimas vieningas ties įtakos rodikliu – septyni iš dešimties respondentų neabejoja televiziją esant įtakinga.

Įtakinga ir padedanti

Vertinimo lygmenyje esama auditorija televizijai priskiria didesnį įtakos laipsnį įvairioms gyvenimo sritims. Aštuoni iš dešimties abiejų grupių respondentų mano, kad televizija „turi įtakos“ arba „labiau turi įtakos“ vaikų elgesiui. Kaip ir emociniame lygmenyje, didesnė esamos, nei potencialios auditorijos dalis priskiria neutralų vertinimą televizijos daromai įtakai, t.y. neturi tvirtos nuomonės pateiktu klausimu.

Komercinės televizijos laidų tinklelis formuojamas atsižvelgiant į visuomenės poreikius ir reitingus, tačiau vertinimo lygmenyje aiškėja, kad didesnė auditorijos dalis nėra patenkinta esamu įvairių sričių laidų santykiu. Kaip kad daugiau nei pusė respondentų mano, jog eteryje „gerokai per mažai“ kultūros ir psichologinės pagalbos laidų; beveik pusė respondentų tos pačios nuomonės apie teisinę pagalbą teikiančias laidas. Šeši iš dešimties potencialios ir keturi iš dešimties esamos auditorijos respondentų mano, kad eteryje „gerokai per daug“ realybės šou projektų.

55 proc. respondentų, paklausti, ar žino konkrečius atvejus, kai televizija padėjo aplinkiniams, atsakė teigiamai. Dažniausiai padėjėju nurodoma laida „TV pagalba“ (TV3) – ją įvardijo kas trečias respondentas. Respondentai dažnai nurodo televizijų vykdomas labdaros akcijas (14 proc.), laidą „Bėdų turgus“ (LTV) (16 proc.) ir kt.

Svarbu pažymėti, kad respondentai skirtingai identifikuoja televizijos gebėjimą padėti, kai kalbama apie artimuosius, aplinkinius žmones ir kai kalbama apie respondentus asmeniškai. Taip paklausti, „kokias gyvenimo atvejais Jums galėtų padėti televizija?“, dažniausiai respondentai įvardina informacijos suteikimą, visuomenei rūpimų problemų viešinimą, teisminių, biurokratinių sunkumų nagrinėjimo paskatinimą.

Konfliktą su pareigūnais spręstų televizijoje

Esamos ir potencialios auditorijos rodiklių skirtumai ryškiausi elgsenos lygmenyje. Esamos auditorijos prieraišumą televizijai liudija polinkis įsijungti televizorių tiesiog turint laisvo laiko (be konkretaus tikslo) – taip pasielgtų aštuoni iš dešimties esamos grupės respondentų. Identiškoje situacijoje tą patį padarytų tik trys iš dešimties potencialios auditorijos respondentai.

Kad televizija vaidina svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime ir yra įdomus reiškinys, rodo didžiosios dalies (75 proc. potencialios ir 87 proc. esamos auditorijos) respondentų polinkis dalyvauti diskusijoje apie televiziją (modeliuojama situacija „jei draugų kompanijoje užeitų kalba apie televiziją“). Psichologai teigia, kad jei tema žmogui atrodo menkavertė ar nemaloni – jis atsisakys diskutuoti.

Televizijos, kompensuojančios valstybės institucijų vaidmenį, įrodo 71 proc. esamos auditorijos respondentų ketinimus konflikto su valstybės pareigūnais atvejais kreiptis į atitinkamą televizijos laidą. Tuo metu kai identiškoje situacijoje beveik 82 proc. potencialios auditorijos respondentų visgi kreiptųsi į aukštesnes instancijas norėdami įskųsti pareigūnus.

Paklausti, „ar pasitaikius progai dalyvautumėte mėgiamoje televizijos laidoje?“, teigiamai atsakė 32 proc.potencialios ir 43 proc. esamos auditorijos respondentų. Ryškus skirtumas tas, kad potencialios auditorijos respondentai dalyvavimą televizijos laidose panaudotų tikslingai: 52,4 proc. apklaustųjų tai padarytų dėl profesinių sumetimų; esama auditorija konkretaus motyvo dalyvauti televizijos laidose neturi: nurodomos priežastys: smalsumas (43,9 proc.), siekis realizuoti save (22 proc.), populiarumo siekis (18,3 proc.).

Elgsenos lygmenyje labiau televizijos įtakojamiems (esama auditorija) asmenims televizija yra tikslas arba galutinė instancija, kurioje gali būti išspręstos problemos. Mažesnės televizijos įtakos zonoje esantys (potenciali auditorija) respondentai televiziją vertina kaip tarpinę instanciją – priemonę tikslams pasiekti.

Televizija imituoja tiesioginės demokratijos veikimą, dubliuoja valstybės institucijų vaidmenis ir kompensuoja trūkstamus realaus gyvenimo aspektus. Šią televizijos įtaką visuomenės raidos procesams turėtų tinkamai įvertinti kompetentingi asmenys ir pateikti siūlymus šios problemos sprendimui. Juk pagrindinis televizijos siekis yra pelnas, o ne, pavyzdžiui, kokybiška psichologinė pagalba.

Televizijos siekis dubliuoti valstybinių institucijų funkcijas yra deklaratyvus ir paviršutiniškas, kvestionuojantis demokratijos užtikrinimą bei stabdantis pilietinės Lietuvos visuomenės raidos procesus.