T.Baranauskas. Ar Seimo nariams reikia išmanyti istoriją?

Šiuo požiūriu mano padėtis gerokai skiriasi nuo mano gerbiamo apžvalgininko Sauliaus Stomos, kurio dalyvavimas rinkimuose prasidėjo nuo paieškų, kokia partija galėtų jį iškelti. Neaplankė manęs ir nušvitimas, kad nėra už ką balsuoti, nebent už save patį. Balsavau – ir rasdavau už ką balsuoti – per visus rinkimus, kiek tik jų buvo nuo to laiko, kai man suėjo 18 metų. Ketinu balsuoti ir toliau, nepriklausomai nuo to, ar pats dar dalyvausiu rinkimuose.

Bet ir istoriko profesija kartais gali pasisukti savaip. Gal kas pastebėjo ir dar prisimena prieš porą metų per TV3 vienintelį kartą parodytą dokumentinį filmą „Saulės mūšis“. Scenarijaus autorius – Gintaras Songaila, pagrindiniai dalyviai – aš ir kolega Romas Batūra. Kaip istorikas, negalėjau atsisakyti dalyvauti šiame viliojančiame, reikalingame ir, kaip vėliau pasirodė, neblogai pavykusiame projekte. Tačiau šio filmo kūrimas įtraukė mane ir į aktyvesnę politinę veiklą, tarsi patvirtindamas, kad praeitis ir dabartis – visada greta.

Šiųmetiniame Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (konservatorių, politinių kalinių ir tremtinių, tautininkų) kandidatų į Seimą sąraše rasite tris minėto filmo dalyvius – G. Songailą (10), R. Batūrą (75) ir mane (80). Šiame sąraše yra ir daugiau istorikų bei su istorijos studijomis susijusių žmonių: žinomas naujausios Lietuvos istorijos tyrinėtojas Arvydas Anušauskas (23), istorijos mokytojas, Lietuvos istorijos vadovėlių autorius Juozas Brazauskas (125), etnomuzikologė, monografijos „Lietuvių apeiginė etnochoreografija“ autorė Dalia Urbanavičienė (120). Vieną kitą kolegą pastebėjau ir kitų partijų sąrašuose. Tad klausimas, kuo istorijos pažinimas gali padėti Seimo nariams, gali būti aktualus ne tik man, nors keliu jį visų pirma sau.

Pilną ir gana ilgą Tėvynės sąjungos pavadinimą čia parašiau neatsitiktinai, nes iš pradžių įstojau į G. Songailos vadovaujamą Lietuvių tautininkų sąjungą (LTS). Būtent ilgasis pavadinimas atspindi šiemet įvykusį Tėvynės sąjungos, LTS ir Lietuvos krikščionių demokratų susivienijimą į šiuo metu didžiausią Lietuvos partiją.

Stodamas į LTS nesitikėjau, kad šis žingsnis gali reikšti įsitraukimą į bent kiek pastebimesnę politinę veiklą. Kas gi Lietuvos politiniame žemėlapyje pastebėdavo tautininkus ar, juo labiau, svarstydavo apie juos, kaip alternatyvą esantiems valdžioje? Tik po susijungimo su Tėvynės sąjunga keli intelektualai (kaip balsuoti „prieš visus“ agitavęs V. Radžvilas) staiga susigraudino dėl „sunaikintos“ partijos, apie kurią iki tol ne ką ir girdėję tebuvo, jau nekalbant apie tai, kad už ją balsuotų. Tad apie politiko karjerą negalvojau. Norėjosi tik išreikšti savo paramą žmonėms, šiais kosmopolitizmo ir nihilizmo laikais vis dar bandantiems priminti tokias vertybes kaip Tauta, Tautos valstybė, istorinis ir kultūrinis paveldas.

Istorija, ypač tradicine jos samprata, nemaža dalimi yra politikos istorija – praeities politika. Regis, iki dabarties politikos – tik vienas žingsnis, nors man, tyrinėjančiam daugiausia viduramžius, tų žingsnių yra kiek daugiau, nei, tarkim, kolegai Arvydui Anušauskui. Vis dėlto bet kokia istorija ugdo suvokimą kokie sprendimai gali turėti ilgalaikes teigiamas arba neigiamas pasekmes.

Vienas iš pavyzdžių, kaip laiku priimtas sprendimas gali duoti toli siekiančių rezultatų, galėtų būti toks. Pirmasis katalikiškas lietuviškas elementorius „Mokslas skaitymo rašto lenkiško“ buvo išleistas apie 1759–1761 m., vėliau leistas pavadinimu „Mokslas sakaitymo rašto lietuviško“. 1776–1790 m. kasmet buvo išleidžiama apie 1000 elementoriaus egzempliorių, iš viso – virš 15000 egz. Šis elementorius pastoviai leistas net iki 1864 m. ir buvo pagrindinis veiksnys, formuojantis masinę lietuviškosios literatūros skaitytojų auditoriją.

1897 m. surašymo duomenimis raštingi buvo 53,5 proc. 10 metų ir vyresnių etninės Lietuvos gyventojų, kai visos Rusijos Imperijos vidurkis siekė vos 27,7 proc. (Rusijos europinėje dalyje – 30 proc., Lenkijos karalystėje – 40,7 proc.). Tai buvo pačiame lietuviškos spaudos draudimo įkarštyje. Taigi, 100 metų diegtas masinis lietuviško rašto mokymas davė negrįžtamą rezultatą: raštingumo tradicija tiek įsišaknijo lietuvių tautoje, kad net lietuviškos spaudos draudimas (1864–1904 m.) nebegalėjo sunaikinti tradicijos mokyti vaikus rašto. Mokoma buvo nelegaliai, namuose, samdant daraktorius, knygos gabentos ir Mažosios Lietuvos kaip paklausi kotrabandinė prekė. Po 40 metų nesėkmingos kovos prieš lietuvišką knygą Rusijos Imperija buvo priversta pripažinti pralaimėjimą ir panaikinti spaudos draudimą.

Tad galima sakyti, jog lietuviško raštingumo plitimas, prasidėjęs dar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, padėjo pagrindą tautiniam lietuvių atgimimui. Šio proceso nepajėgė sustabdyti nei Lietuvos valstybės žlugimas, nei dėl to susiklosčiusios nepalankios politinės sąlygos.

Galima dar šią situaciją palyginti su kitos, skaitlingesnės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautos – baltarusių – padėtimi. XVIII a. baltarusiška (ar kvazibaltarusiška) raštija, kanceliarijoje įvedus lenkų kalbą, buvo marginalizuota ir beveik visai sunyko. Analogiškų „Mokslui skaitymo rašto lietuviško“ elementorių savo kalba baltarusiai neturėjo. To pasekmė – neviršijantis bendro Rusijos gyventojų raštingumo lygio baltarusių raštingumas XIX a. pabaigoje, vėluojantis ir silpnas tautinio atgimimo judėjimas, ne iki galo susiformavusi baltarusių tautinė savimonė, iki šiol nepasibaigęs modernios tautos formavimosi procesas.

Praeitis nesikartoja, tačiau bendra istorinės raidos tendencija visais laikais yra ta pati – investicijos į mokslą ir švietimą yra investicijos į ateitį. Ir dar. Ne į bet kokį mokslą ir švietimą, o tik į tokį, kuris orientuotas į savą tautą, susijęs su lietuvių kalba. Jeigu, žinoma, mums rūpi Lietuvos, o ne kažkokia abstrakti ateitis.

Tai, žinoma, ne vienintelė istorijos pamoka, kurią galima būtų pateikti, tačiau nesiruošiu čia rašyti istorijos vadovėlio su pamokomais pavyzdžiais dabarčiai. Įvairios analogijos ir asociacijos tarp dabarties ir praeities iškyla nuolat – reikia tik pažinti istoriją ir suprasti, kas joje buvo svarbu. Tai padeda suprasti ir tai, kas yra svarbu šiandien. Istorikui su tuo tenka susidurti nuolat, todėl drįstu sakyti, kad istoriko profesija padeda numatyti, kokias ilgalaikes pasekmes gali turėti šiandien priimami sprendimai.

Čia jau net nekalbu apie tuos istorijos puslapius, kurių interpretacijoms dar ir dabar teikiama politinė reikšmė. Iš esmės tai yra neišvengiama, nes aiškios ribos tarp dabarties ir praeities nėra ir būti negali.

Toks buvo mano vidinis motyvas, svarstant, ar galėčiau būti naudingas Seime ir priimant TS-LKD Tautininkų frakcijos pasiūlymą dalyvauti rinkimuose.

Esu įsitikinęs, kad šiuose rinkimuose dalyvauja nemažai žmonių, kurie galėtų gerai dirbti Seime. Savęs nenoriu sureikšminti. Dalyvauju nelabai patogioje Tėvynės sąjungai Širvintų–Vilniaus apygardoje (joje ši partija dar nėra laimėjusi) ir ne itin pastebimoje sąrašo vietoje (80), todėl pralamėjimo šiuose rinkimuose negalėčiau laikyti netikėtumu. Sąrašo vieta, tiesa, per šiuos rinkimus pirmą kartą – bent jau teoriškai – galimybei patekti į Seimą įtakos neturi. Pagal naująjį rinkimų įstatymą viską lems tik surinkti reitingo balsai. Tačiau apie šią naujovę, kiek man teko patirti, daugelis rinkėjų nieko nėra girdėję. Pas mus neįprasta ir nemadinga domėtis politika, ir tai, deja, yra viena iš priežasčių, kodėl mums nesiseka išsirinkti Seimo, kuriuo būtume patenkinti.

Didžiausiu nesusipratimu ir kvailyste laikau poziciją, palaikomą net ir kai kurių intelektualais save vadinančių žmonių, kad esą nėra iš ko rinktis ir geriausia išvis neiti balsuoti. Tokiais samprotavimais kritiškai mąstančius žmones siekiama įtikinti laikytis pasyviai. Kiek rinkėjų bebalsuotų, Seimo narių vis tiek bus išrinkta 141, tik tai padarys kiti – dalis galbūt nupirktų už butelį, dalis – pasidavusių karingai populistinių „gelbėtojų“ retorikai. Šių kategorijų balsų svoris dėl to tik išaugs.

Savotiškas paradoksas yra tas, kad pasyvėjant lietuvių dalyvavimui savo valstybės valdyme, auga Lietuvos lenkų aktyvumas. Sprendžiant iš pernykščių savivaldybių rinkimų rezultatų, Lietuvos lenkų rinkimų akcijai dėl lietuvių pasyvumo pirmą kartą atsirado reali galimybė peržengti 5 procentų barjerą ir suformuoti pakankamai įtakingą frakciją Seime.

Iš pirmo žvilgsnio tai galima vertinti ir kaip teigiamą reiškinį – lenkai pagaliau integruojasi į Lietuvos politinį gyvenimą, aktyvumu net pralenkdami lietuvius. Vis dėlto tokia integracija nėra pilnavertė – Lenkų rinkimų akcija, pasišovusi atstovauti visiems Lietuvos lenkams, ignoruoja ir stengiasi užgniaužti bet kokią lenkų politinių pažiūrų diferenciaciją. Lenkams tarsi nėra palikta galimybės rinktis tarp kairės, dešinės ar centro politinių srovių. Visų jų tikslas turi būti vien tik lenkiškumo saugojimas nuo tikrų ar tariamų pavojų. O tai jau apkasų logika, nelabai deranti su optimistine išvada apie lenkų visuomenės integraciją į Lietuvos valstybės gyvenimą. Mano apygardoje, beje, kandidatuoja net keturi lenkai – trys iš jų „lietuviškose“ partijose, tad lenkiškai kalbanti visuomenė, net ir balsuodama tik už lenkus, turi ir kitokio pasirinkimo galimybę. Rinkimų rezultatai parodys, ar ji yra linkusi šia galimybe pasinaudoti.

Tačiau svarbiausia, kad galimybe keisti savo valstybę nesiliautų naudotis Lietuvos piliečių dauguma. Tik ta valstybė, kuri kuriama visiems piliečiams dalyvaujant, sąmoningai ir atsakingai renkantis valdžią, gali turėti saugią ir orią ateitį.