Tarybinė aukštuomenė – radikalus lūžis 1937-aisiais ^{Ištrauka iš knygos „Teroras ir svajonė. Maskva 1937-ieji“ III}

Kad ir apie ką kalbama ligšioliniuose mano veikaluose – ar apie Sankt Peterburgą, kaip modernizacijos laboratoriją, ar apie rusų emigrantų gyvenimą Berlyne tarpukariu, ar apie Rusijos atgimimą žlugus Tarybų Sąjungai, – siužeto linijos neišvengiamai anksčiau ar vėliau susikerta toje vietoje ir tame laike, kai įvyko radikalus negrįžtamas lūžis – būtent XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje“.

Karlas Schlögelis (g. 1948 m.) – vokiečių istorikas. Pagrindinė jo tyrimų sritis – Rytų Europos istorija. Jo veikalai buvo apdovanoti daugeliu prestižinių premijų, tarp jų – Sigmundo Freudo premija už mokslinę prozą (2004 m.), Leipcigo knygų mugės premija, skirta Europos santarvei (2009 m.) Šiuo metu jis dėsto Rytų Europos istoriją Europos universitete Frankfurte prie Oderio. „Teroras ir svajonė. Maskva 1937-ieji“– monumentalus veikalas, skirtas Sovietų Sąjungos sostinei, kai Stalino diktatūra buvo pasiekusi savo apogėjų.

Aiškėja, kad Ordžonikidzė nusprendė nusižudyti

Stalino diktatūros apogėjus: prašmatnios reklamos badaujančios šalies fone

Aukštuomenės miniatiūra žudynių išvakarėse

Be galo įdomu būtų aprašyti ketvirtojo dešimtmečio Maskvos aukštuomenę, parašyti išsamią jos istoriją. Reikėtų iš atsiminimų atkurti jos ryšių tinklus su visais jų mazgais, pažinti tą elitą, iškilusį po revoliucijos, atskleisti jo norus, jo skonius, jo elgseną. Tačiau tokia istorija turėtų jį atvaizduoti tą akimirką, kai jis po svaiginamos karjeros jau vėl darda į bedugnę. Išvystume, kaip per vieną istorijos sekundę suklesti ir nupuola ištisa žmonių klasė, kaip ji pražūva net nespėjusi dorai pasinaudoti privilegijomis, kylančiomis iš jos galios, dar net neaprimusi po varginančios kovos dėl įsigalėjimo.

Kalbu ne apie suakmenėjusią aukštuomenę, ne apie juste milieu, „aukso vidurio“ šalininkų luomą, kurio dienos buvo suskaitytos ir kuris turėjo laiko apsiprasti su mintimi apie galą. Ne, čia buvo pabaiga be pasirengimo, mirtis be įspėjimo. Tik ką pasiekta prabanga, suporuota su šalta mirtim.

Kilpa užsiveržia

1937 metų įrašai daugybėje dienoraščių, priklausančių visiškai skirtingos aplinkos žmonėms, skamba kaip žinia apie vis artėjančius smūgius. Pirmiausia minimos pavardės, matytos laikraščiuose, paskui – pažįstamų pažįstami, šiaip ar taip, žmonės iš savų pažįstamų būrio. Žinia ateina kaip gandas. Po kiek laiko gandas virsta faktu, o jei labai pasiseka – faktas tampa gandu.

Jelena Bulgakova stebėjo tą scenarijų iš rašytojų pozicijos. Iš esmės ji aprašė vis spartėjantį persekiojimų ritmą artimiausioje savo aplinkoje, sudursčiusi savo pasakojimą iš spaudos pranešimų, draugų ir kolegų telefono skambučių, gandų ir paneigimų. Nebūtina pažinoti kiekvieną čia paminėtą asmenį, – beveik visi jie atstovauja kultūriniam gyvenimui, – norint suprasti, kad kalbama apie gandų ir migloto nerimo pasaulį, apie savivalės ir atsitiktinumų orgiją.

„Jie pasakojo, kad Mejerholdas meno darbuotojų aktyvo susirinkime atgailavo dėl savo nuodėmių. Ir tai įvykę taip netikėtai, taip nusižeminus ir tokia forma, kad kiti iš pradžių pamanę, jog jis kalba nerimtai.“ (1937 m. kovo 30 d.)

„Sklinda gandas, kad Kiršonui ir Afinogenovui kažkas ne taip. Kalbama, kad Averbach suimta. Negi ir jai smogė likimas?“ (1937 m. balandžio 21 d.)

„Laikraščiai rašo, kad Kiršonui, Lerneriui, Sannikovui ir Gorodeckiui iškelta baudžiamoji byla dėl veiksmų Autorių teisių valdyboje.“ (1937 m. gegužės 16 d.) [...]

„Skambino Oleša, prašė M. A. patarimo, nes blogai jaučiąsis. Jam nervai pakriko, be to, dar ir nelaimė. Pats mums nieko nepasakojo, žinau tik iš laikraščių ir iš kitų. Jo posūnis iššoko pro langą ir užsimušė.“ (1937 m. rugsėjo 28 d.)

„Laikraštis rašo apie Bubnovo laidotuves.“ (1937 m. spalio 13 d.)

„Pravdoje“ Keržencevo straipsnis apie Mejerholdo teatrą – „Svetimas teatras“. Piktai kritikuoja visą Mejerholdo teatrinę veiklą. Teatras, be abejo, bus uždarytas.“ (1937 m. gruodžio 12 d.)

„Šiandien komitetas nutarė uždaryti Mejerholdo teatrą. Vakar iki penktos valandos ryto sėdėjom su Jermolinskiu ir šnekėjom. Šitokia kiaulystė.“ (1938 m. sausio 8 d.)

„Vakar pribloškianti naujiena apie Keržencevą. Aukščiausiosios Tarybos sesijoje Ždanovas pavadino jį komivojažierium. Galas jo karjerai. Bet kiek žalos jis padarė, kiek sąmyšio sukėlė.“ (1938 m. sausio 19 d.)

„Rytą paskambino Dmitrijevas, prašėsi tuojau priimamas. Suimta jo žmona Jelizaveta Isajevna. Prašė patarimo, ką jam dabar daryti.“ (1938 m. vasario 6 d.) [...]

Jungtinių Valstijų ambasadoriaus Josepho Davieso pranešimuose kalbama ir apie mirties bausmes, kurios 1937 metų vasarą buvo masiškai vykdomos provincijoje. „Pastarosiomis savaitėmis provincijos spauda pranešė apie šimtus įvykdytų mirties bausmių; kaltinimai – nuo sabotažo iki teroro. Tuo pat metu pašalinta iš postų ir, kaip manoma, suimta nemaža įžymių tarybinių veikėjų, tokių kaip Bubnovas, Liubimovas, Ruchimovičius, Veiceris, Karpas, Orlovas ir taip toliau. Nors neskelbiama jokių tikslių skaičių apie tuos procesus, kompetentingiausi stebėtojai mano, kad nuo dabartinės valymo akcijos pradžios sušaudyta tūkstančiai partijos funkcionierių ir valdininkų, o suimta dešimtys tūkstančių.

Valymas apėmė visus tarybinių gyventojų sluoksnius, net ir buvusius nepalaužiamus bolševikinio režimo šalininkus. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad suimta per 40 partijos Centro komiteto narių arba kandidatų į narius, 9 buvę Politbiuro nariai, 18 buvusių liaudies komisarų, 50 jų pavaduotojų, 16 ambasadorių arba pasiuntinių ir dauguma tarybinių respublikų liaudies komisarų tarybų pirmininkų.“ (1937 m. lapkričio 16 d.)

Daugelis ambasadoriaus pašnekovų taip pat dingo arba atsidūrė parodomųjų procesų teisiamųjų suole. Vienas atvejis: paslaptingasis „baronas Šteigeris“, aristokratas, kilęs iš Baltijos vokiečių, kaip manoma, dirbęs Kremliaus informatoriumi ir diplomatiniu zonduotoju, dingo net diplomatų draugijos akivaizdoje. „Kiek vėliau vyriausybė pakvietė mus į naujos operos premjerą. Sėdėjom buvusioje imperatoriškojoje ložėje. Tarp svečių buvo ir Šteigeris. Po spektaklio baronas Šteigeris pakvietė mano dukterį Ekay, ponią Wells, Stanley ir Joaną Richardson į „Metropolio“ viešbučio naktinį klubą pasistiprinti ir pašokti. Jos papasakojo, kad tuoj po vidurnakčio, jiems visiems besėdint prie stalo, du žmonės civiliniais drabužiais priėjo prie barono Šteigerio ir paplojo jam per petį. Baronas nuėjo su jais, prieš tai atsiprašęs ir pažadėjęs greitai grįžti. Jis taip ir nebegrįžo, o po to niekas niekada jo nebematė.“

Beau monde, aukštuomenė

Diplomatas privalo kuo tiksliausiai ir patikimiausiai stebėti ir pranešinėti, kas dedasi jo aplinkoje. Ambasados veikia eksteritorialiai, bet jų veikla yra vertinga tik tada, kai jos pačios dalyvauja įvykiuose, kai privilegijuotuose stebėjimo taškuose renka ne visiems prieinamą informaciją. Reikia užmegzti tiesioginius asmeninius ryšius, būti judriems, jausti nuotaikas, įsiklausyti į gandus ir juos įvertinti, prireikus paremti savos valstybės piliečius, pakliuvusius į bėdą.

Ambasados yra atviri namai, skirti reprezentatyviems priėmimams, o dar labiau – intymiems susitikimams. Jos, kaip eksteritorialūs intarpai, yra ne tik privilegijuotos, bet ir labai jautrios, lengvai pažeidžiamos. Joms atviras kelias į visus bent kiek žymesnius sostinės informacijos kanalus ir forumus. O juk oficiali jų misija ir reikalauja veikti visuomenėje. Todėl jos užmezga ryšius su „įtakingais asmenimis“, su menininkais ir rašytojais, joms visada rezervuoti bilietai į geriausias vietas per premjerą teatre ir koncertų salėje. Pokyliai, priėmimai, koncertai – tai įprastinės progos bendrauti sostinės publikai.

Bet galima ir patiems „išeiti į miestą“ – pavaikščioti po krautuves, po turgų, po darbininkų priemiesčius, aplankyti muziejų arba nukeliauti į vasarnamį, kurį parūpino Užsienio reikalų liaudies komisariatas. Mieste yra ką pasirinkti: operos spektaklį, Rembrandto parodą, antikvariatą. Tarp Piatakovo bylos posėdžių galima pakaišioti nosį į dailės salonus. „Viename dailės salone, kuriame komiso pagrindais pardavinėjai paveikslai, mačiau modernių kūrinių, kuriuos nutapė tarybiniai dailininkai, labai įdomių. Buvo įspūdinga diena, – 1937 metų sausio 27 dieną savo dienoraštyje pažymėjo ambasadorius Daviesas. – Įdomiai praleidau dvi valandas. Įsigijau keletą dailių aliejinės tapybos darbų (snieguotų peizažų, revoliucinių siužetų ir kt.) savo kolekcijai Viskonsino universitete“, – rašo Daviesas 1937 metų sausio 28 dieną, o jau 29 dieną jo dienotvarkėje yra ir kitokių įrašų:

„1 val. Dalyvavau paskutinės dienos teismo posėdyje. Girdėjau Radeko, Sokolnikovo, Zykinskio, Serebriakovo ir kitų paskutines ginamąsias kalbas. 3 valandą – pertrauka.
4 val. Su Marjorie ir E. K. užėjom pas ponią Litvinovą arbatos išgerti.“

Tačiau net ir eksteritorialusis ambasadorių gyvenimas buvo tūkstančiu gijų susijęs su sostinės gyvenimu. Diplomatą, savaime aišku, kiaurą parą sekė slaptoji policija ir su tuo reikėjo susitaikyti. „Nors nebendrauju su tais žmonėmis ir neturiu jokių reikalų, jau vien tai, kad kasdien su jais matomės ir maloniu žvilgsniu pasisveikinam, mus suartina. Nėra abejonės, kad jie rimtai ir be paliovos rūpinasi mūsų saugumu. Net esu įsitikinęs, kad vienas svarbiausių motyvų pavesti slaptajai policijai nuolat stebėti visus užsienio misijų šefus, vos tik jie išeina iš savo ambasados, yra jų apsauga.“

Visi to žaidimo dalyviai žinojo taisykles. „Sakoma, kad vienintelės vietos, kur tavęs neįmanoma nusiklausyti, yra atviros vietos gamtoje arba tokia patalpa, kurioje garso bangas galima nustelbti stuksenant pieštuku į medį. Maskvoje visi taip daro. Mane tikina, kad Europoje visur taip yra. Slaptoji policija yra visur. <...> Pirmąsyk lankydamas kolegas diplomatus stebėjausi, kad jie kaskart nuima telefono ragelį nuo rašomojo stalo ir aiškina, jog slaptoji policija labiausiai mėgsta įtaisyti pasiklausymo įtaisą telefono aparate.

Ambasadoriai net ir įtemptų užsienio politikos santykių laikais elgėsi kaip savotiškos bendruomenės nariai: keitėsi informacija ir įspūdžiais, susitikinėjo vis su tais pačiais aukštuomenės žmonėmis vis tuose pačiuose priėmimuose, teatrų premjerose ir teniso aikštynuose. Jie buvo lankę tas pačias mokyklas, dalijosi prisiminimais apie vietas ir postus, kuriuose teko būti prieš daug metų. Buvęs užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas ir protokolo šefas Dmitrijus Florinskis vilkėjo liaudies komisariato uniformas, bet jų skonis, jų manieros buvo susiklostę kitais laikais.

Štai ką Hansas von Herwarthas rašo apie Florinskį: „Kartais rodėsi, kad Florinskio ir jo kolegų proletariška laikysena yra surepetuota. Paskui Florinskis ūmai dingo ir mes niekada nieko apie jį nebesužinojom. Jo įpėdinis Nikolajus Barkovas atėjo ne iš caro užsienio reikalų žinybos, vilkėjo civiliais drabužiais, o jo elgesys buvo malonesnis ir natūralesnis negu jo pirmtako, kuris vis baiminosi išsiduoti, kuo yra buvęs. Tačiau dingo ir Barkovas.“ Vietiniai diplomatai sudarė tarptautinę pašnekesių ir savitarpio pagalbos bendruomenę, jie turėjo daug pinigų, antikvariatuose konkuravo vieni su kitais ir tardavosi pažaisti tenisą. Ambasados labai bendravo su informacijos agentūromis ir žurnalistais, su „Kölnische“, su „Deutsche Allgemeine Zeitung“, su Hermannu Pörzgenu iš „Frankfurter Zeitung“, su Williamu Chamberlainu iš „Christian Science Monitor“ ir Walteriu Duranty iš „New York Times“.

Amerikiečių viloje susitikinėjo seni studijų laikų pažįstami: Fitzroy’us MacLeanas, studijavęs Marburge, George’as Kennanas, studijavęs Rygoje ir Berlyne, Charlesas „Čipas“ Bohlenas, irgi rezidavęs Baltijos šalyse. Tos bendrijos gyvenimą labai paveikė Maskvos bylos. „Valymo procesai nutraukė didelę dalį mūsų kontaktų su Užsienio reikalų liaudies komisariatu. Būdavo, skambini kokiam nors valdininkui ir išgirsti: „Jo nebėra“. Geriausiu atveju sužinai, kad jis perkeltas kitur. Pašiurpdavom sužinoję, kad žmonės, su kuriais kitąsyk daug metų buvo tekę bendrauti, dingę be pėdsakų.“ Vokietijos ambasados darbuotojams ne sykį yra tekę tarybinius piliečius, buvusius savo pašnekovus, paskutinį kartą pamatyti per parodomuosius procesus; antai pasiuntinybės patarėjo Gustavo Hilgerio žodžiai buvo cituojami byloje prieš Radeką, o karo atašė Ernsto Köstringo žodžiai – nagrinėjant teisme Radeko bylą.

JAV ambasadoriaus Davieso dienoraštis atskleidžia Maskvos aukštuomenės panoramą prieš pat to sluoksnio pražūtį. Veiksmo vieta – vakarėliai Maskvos užmiesčio vasarnamiuose, priėmimai Amerikos ambasadoje, legendiniame Spaso name arba Spiridonovkoje, Užsienio reikalų liaudies komisariato svečių namuose, kitados buvusioje Morozovo viloje. Daviesas įveda mus į Maskvos rinktinės visuomenės uždarą pasaulėlį.

Į priešpiečius užsienio prekybos liaudies komisaro Arkadijaus Rozengolco viloje atvyko: maršalas Vorošilovas, krašto gynybos liaudies komisaras; Mikojanas, maisto pramonės liaudies komisaras; Vyšinskis, prokuroras, dalyvavęs ką tik pasibaigusiame parodomajame procese prieš Piatakovą ir kitus. „Priešpiečiai pas užsienio prekybos komisarą buvo labai keisti ir įdomūs. Giedrą speiguotą dieną važiavom kokias trisdešimt penkias mylias per apsnigtą kraštą Stalino plentu, plačiu asfaltuotu keliu, gal 45 m pločio – tai dalis naujo kariuomenės kelio. Abipus jo daug mylių augo miškas, vienur baltaliemeniai beržai, kitur žalios eglės, bet pomiškis visur iškirstas. Visur aplinkui – užmiesčio sodybos, aptvertos kokių dešimties pėdų aukščio tvoromis, daugiausia žaliai dažytomis; viskas atrodė gerai prižiūrėta. Į vilą vedė gražus vingiuotas kelias. Namas didelis ir jaukus, iš jo į visas puses atsiveria įstabus apsnigtas kraštovaizdis; baldai geri ir dailūs, griežtoko stiliaus, atitinkančio šiuolaikinį vokišką skonį. Atgal važiavom pro Stalino vilą. Ją irgi supa žaliai dažytų statinių tvora, saugo keletas kareivių. Į ją labai sunku patekti, bet tikiuosi, kad prieš išvažiuodamas ten dar apsilankysiu.

Knyga „Teroras ir svajonė. Maskva 1937-ieji“

© Leidykla "Tyto alba"

Tų komisarų gyvenimas akivaizdžiai geras. Jie gyvena arba Kremliuje, mūro sienomis apsuptame mieste vidury miesto, su gražiais senoviniais rūmais ir cerkvėmis, arba užmiesčio sodybose, arba ir vienur, ir kitur.“

Daviesui padarė įspūdį Vorošilovas ir Vyšinskis: „Generaliniam prokurorui apie 60 metų, jis man labai primena Homerį Cunningsą: ramus, bejausmis, intelektualus, gabus ir išmintingas. Matydamas, kaip jis veda valstybės išdavimo bylą, aš, kaip teisininkas, žavėjausi juo ir stebėjausi.“ Apie Rozengolcą: „Į žydą nepanašus, labai gražių akių ir atletiško kūno. (Norėdamas išlikti lankstus žaidžia stalo tenisą.)“

Prakilni draugija – misis Kennan, mis Wells, madam Čiubar, madam Krestinskaja, madam Stomoniakova – susirinko ir į damų priešpiečius pas madam Molotovą, kuri pastaruoju metu labai rūpinasi parfumerijos pramone. Nieko netrūko: užkandžių – su kaupu, trys mėsiški, šešių rūšių žuvis. „Labai savotiška – susiėjo komisarų žmonos, visos dirbančios: technikės, gydytojos, įmonių vadovės ir panašiai. <...> Vieną dieną buvom tenai nuvažiavę: valandą važiavom Rubliovo miškų link, pro dideles vilas, kol galiausiai pamatėm žalią tvorą ir sargybinius. Vartai buvo atviri, ir, kol pasiekėm namą, matėm dar daugiau sargybinių. Namas modernus, didelis, bet anaiptol ne rūmai, tiek viduje, tiek iš lauko gana paprastas. Skoningas – bet nepasakytum, kad jaukus arba „su charakteriu“, nors prikišti lyg ir nėra ko. Holas, platūs laiptai, drabužinė ir t. t. Svetainė erdvi. Nėra nei nuotraukų, nei dailių niekučių. Valgomasis didelis, su nukabinamomis langų sąvaromis. Stalas papuoštas ciklamenais, mažiausiai po tris žiedus žmogui; ant grindų 8–10 vazonų alyvų, baltų ir violetinių, labai gražiai išaugintų ir gausiai pražydusių.“

Kulminacija, be abejo, buvo priėmimas JAV ambasadoje Raudonosios armijos vadams – vos po trijų mėnesių tie patys svečiai buvo nuteisti slaptame teismo posėdyje ir sušaudyti.