Švedų skaitytojams – tik Lietuvos senovė?

Ne visai taip. Daugybė su Lietuva supažindinti skirtų seminarų atskleidė gana įvairiapusį mūsų šalies vaizdą. Buvo aptartos verslo Lietuvoje perspektyvos, mažų tautų kalbų ateitis, gana plačiai pristatyta šiuolaikinė literatūra. Susidomėjusieji turėjo galimybę pasiklausyti šiuolaikinės lietuvių poezijos, išgirsti diskusijas apie Švedijos visuomenėje aktualią feminizmo temą, susipažinti su vaikams skirta literatūra.

Lankytojai iš tiesų nepraėjo pro šalį ir atkreipė dėmesį tiek į seminarus, tiek į netoli įėjimo įrengtą stendą, kur galėjo gauti įvairios informacijos apie Lietuvą. Užpildę nesunkią anketą, kurioje klausiama beveik elementarių žinių apie Lietuvą (pavyzdžiui, kokia Lietuvoje dominuojanti religija, nacionalinė sporto šaka, kokiai kalbų šeimai priklauso lietuvių kalba) galėjo laimėti kelionę dviems į mūsų šalį. Ar domėjosi švedai mūsų šalimi? „Susidomėjimas buvo nemažas, - pasakoja prie Lietuvos stendo dirbusi Švedijoje gyvenanti lietuvė Daiva. – Gavome labai daug anketų loterijai. Nuolat turime ištuštinti kibirus su anketomis.“ Ar žino knygų mugės svečiai apie Lietuvą, ar sugeba atsakyti į anketos klausimus? „Daugelis atsako. Svarbiausius faktus gali sužinoti iš čia pat dalijamų lankstinukų,“ – pasakoja knygų mugės darbuotoja. Daugiausiai sunkumų užsieniečiams sukėlė klausimas, kokiai garsenybei yra pastatytas paminklas Lietuvoje: Madonnai, Michaelui Jacksonui (Maiklui Džeksonui) ar Frankui Zappai.

Tačiau tiems, kurie nesurado laiko ar pagailėjo pinigų apsilankyti seminaruose, ekspozicija atskleidė mažiau įvairiapusį vaizdą. Akivaizdu, kad dauguma lankstinukų ir atvežtų knygų, kurių paskirtis taip pat buvo pareklamuoti Lietuvą, daugiausiai pasakojo apie Lietuvos istoriją, folklorą ir senovinę architektūrą. Kaip ir buvo galima tikėtis, itin daug dėmesio buvo skirta sovietmečiui ir rezistencijai.

Suprantama, Lietuvai svarbu ir būtina supažindinti užsienio skaitytojus su tikrąja, propagandos ir stereotipų neiškreipta savo istorija. Juo labiau, kad švedų skaitytojai – pakankamai imli šiai temai auditorija. Telieka tik pasidžiaugti, kad knygų mugė (tikėkimės) suteikė progą skandinavams geriau pažinti Lietuvai skaudžią praeitį.

Vis dėlto nesinori, kad, išgirdus Lietuvos vardą, mažai apie mūsų šalį girdinčio užsieniečio galvoje iškiltų vien tik tokios asociacijos kaip „sovietmečio auka“, „istorijos verpetų draskoma maža valstybėlė“, „kruopščiai puoselėjamo folkloro salelė“ ir panašiai. Tokia kultūros politika, kai tarsi siekiama sugrįžti prie tikrojo lietuviškumo šaknų, išaukštinant liaudies kultūrą, senovės nostalgiją ir tuos momentus, kurie labiausiai sutelkė lietuvių tautą, visiškai suprantama, turint galvoje neilgą Lietuvos kaip savarankiškos valstybės istorinį kelią, bet metas būtų proporcingai skirti dėmesio ir tam, kas vyksta dabar, parodyti, kad Lietuvoje egzistuoja ir moderni kultūra, kad kuriame kažką naujo, tobulėjame, ieškome naujovių. Senovė, žinoma, patraukia egzotikos ieškančio užsieniečio akį, bet juk nenorime, kad užsieniečiai manytų, jog Lietuva – tai lyg didelis nacionalinis parkas, į kurį atvažiuojama vien archajiškų motyvų pasižiūrėti.

Subtilią pusiausvyrą tarp to, kas mus išskiria iš kitų Europos tautų, ir to, kas su jomis sieja, išlaikyti sunku. Svarbu ir reikalinga akcentuoti abu aspektus. Pamiršę praeitį, ištirptume tarp kitų pasaulio tautų ir prarastume išskirtinumą, bet negalima ignoruoti ir dabarties, nes kitaip netapsime lygūs su kitomis Europos tautomis, kurios ir šiuolaikinę kultūrą visai sau nemeluodamos gali pavadinti sava.

Į knygų mugę atvažiavę žinomiausi šių dienų Lietuvos rašytojai ir poetai sulaukė nemažai knygų mugės lankytojų dėmesio. Švedų skaitytojams buvo pasiūlytos į jų gimtąją kalbą išverstos lietuvių autorių knygos. Lietuvos stendo darbuotojai pasakojo, kad mugės lankytojai ypač domėjosi Jurgos Ivanauskaitės darbais. Džiugu matyti, kad mažai pažįstamos Lietuvos autoriai sugebėjo skandinavams pasiūlyti kažką tokio, kas jiems būtų artima. Tai rodo, kad Gioteborgo knygų mugė buvo tikrai nebloga pradžia ir paskatino netolimos Švedijos gyventojus pasidomėti mūsų šalimi. Lietuva tikrai turi ką parodyti pasauliui, ir kad surastume, kuo galime didžiuotis, nebūtina žvalgytis vien į istorijos glūdumas.