aA
Kaip pastebi autoritarinius režimus analizuojantys akademinio pasaulio atstovai, į autoritarizmą linkusių lyderių įtvirtintų režimų, jų vykdomos politikos negalima atsieti nuo lyderio asmeninių įsitikinimų ir tikslų, o neretai ir nuo jų mentalinės būsenos.
Aleksandras Lukašenka
© AFP/Scanpix

Aleksandras Lukašenka šiuo požiūriu taip pat nėra išimtis. Prieštaringai vertinama jo vykdoma politika yra stipriai personalizuota. Šios charizmatiškos asmenybės biografija, socializacija, asmeninės vertybės ir iš jų kylantys tikslai leidžia geriau suvokti ir neretai paaiškinti, kodėl Baltarusija dabar yra tokia, kokia yra, kodėl šalis nebuvo nuvesta tradiciniu Rytų Europos valstybėms raidos keliu ir kodėl valdžios formuojama tapatybė taip skiriasi nuo kitų posocialistinių Europos šalių tapatybės. A. Lukašenkos asmens analizė naudinga ne tik aiškinant Baltarusijos, kaip valstybės raidą, bet ir nagrinėjant valdžios uzurpavimo procesą. Niekam nekyla abejonių, kad asmeninės A. Lukašenkos savybės buvo tramplinas jo žaibiškam šuoliui iš kolūkio pirmininko į šalies prezidentus.

Apie Aleksandro Lukašenkos jaunystę nėra itin daug žinoma. Neabejotinai, tai paties prezidento nuopelnas. Skaitant tiek oficialiąją, tiek alternatyvią politiko biografijas, tampa akivaizdu, iš kur kilo pirmojo ir vienintelio Baltarusijos prezidento meilė kaimui, žemės ūkio, kaip prioriteto, iškėlimas, Sovietų Sąjungos ilgesys bei didžiavimasis jam priskirtu tėvo titulu – batka. Tėvo – batkos – simbolis su laiku tapo neatsiejama jo politikos dalis, o tai, kad jauniausias A. Lukašenkos sūnus Kolia tapo neatskiriamu daugumos jo vizitų kompanionu, tik patvirtinta, kad tėvo įvaizdį jis siekia stiprinti kiekviename žingsnyje. 

Baltarusijos politikas fenomenali asmenybė – jo politinės karjeros žaibiškas šuolis iš kolūkio pirmininko į prezidentus buvo daugeliui netikėtas. Asmeninės savybės ir gebėjimas pasinaudoti aplinkybėmis, tokiomis kaip ekonominis nuosmukis bei politinė fragmentacija, ir padėjo A. Lukašenkai tapti tuo, kuo jis yra dabar.
K.Vaičiūnaitė, L.Kasčiūnas, J.Jachovič

Sunki vaikystė neabejotinai turėjo įtakos A. Lukašenkos politikos sampratos formavimuisi. Deklaruojamas rūpinimasis paprastu žmogumi ir gebėjimas aktualizuoti jautriausių visuomenės sluoksnių problemas – puikiai tai iliustruoja. A. Lukašenka gimė 1954 metais, skurdžiame Kopys kaime, Vitebsko provincijoje. Paradoksalu, tačiau užaugęs nepilnoje šeimoje ir niekada tėvo meilės nepatyręs asmuo, sugebėjo tapti visos tautos batka. Baltarusijos politikas jau ne kartą yra minėjęs, jog šis „titulas“ jam nesukelia jokių neigiamų asociacijų, veikiau – atvirkščiai. 

Roy’us Medvedevas – rusų kilmės publicistas, istorikas bei daugelio žymių sovietmečio žmonių biografijų autorius, savo knygoje „Baltarusiško modelio kontūrai“, pažymi, jog „tėvo“ titulas ne tik neturi jokios neigiamos konotacijos, bet ir buvo suteiktas jam pelnytai, kadangi A. Lukašenka yra tas žmogus, kuris suformavo pirmąją suverenią Baltarusijos valstybę ir jos ideologiją. Anot R. Medvedevo, jis niekada, kaip tikras tėvas, neleido skriausti savo valstybės ir tautos, maža to, ištraukė ją iš liūno ir užtikrino žmonių saugumą ir šalies stabilumą (1) . Iš dalies, su tokiais žymaus publicisto teiginiais galima sutikti, tačiau nuo A. Lukašenkos atėjimo į valdžią, visada atsirasdavo žmonių, kurie kvestionuodavo ar Europoje esančiai valstybei reikia tokio griežto, stipraus ir teisingo tėvo, ypač atsižvelgiant į tai, kad A. Lukašenkos teisingumo suvokimas iš tiesų visada buvo subjektyvus ir daug kam keistas. 

Baltarusijos politikas fenomenali asmenybė – jo politinės karjeros žaibiškas šuolis iš kolūkio pirmininko į prezidentus buvo daugeliui netikėtas. Asmeninės savybės ir gebėjimas pasinaudoti aplinkybėmis, tokiomis kaip ekonominis nuosmukis bei politinė fragmentacija, ir padėjo A. Lukašenkai tapti tuo, kuo jis yra dabar. Jo ankstyvasis bendražygis, Aliaksandras Feduta, jaunąjį A. Lukašenką apibūdiną kaip labai ambicingą jaunuolį, bandantį įsitraukti visur, kur tik įmanoma ir norintį kurti tipišką sovietinę karjerą (2). A. Lukašenkos sovietinės karjeros viršūne tapo „Gorodec“ kolūkio vadovo postas, į kurį jis buvo paskirtas 1987 metais. Būtent vadovaujant šiam kolūkiui ir išryškėjo tvirta „tėviška“ A. Lukašenkos meilė, bei keistas teisingumo suvokimas. Ši tėviška meilė pasireiškė tuo, kad A. Lukašenka smurtavo prieš 8 iš 12 savo kolūkio darbuotojų, maža to, jis nesijautė kaltas, o atvirkščiai – teisus, kadangi jo manymu, aukos turėjo tylėt, „juk jis tiek daug dėl jų buvo padaręs“ (3). Šiuo incidentu galėjo baigtis A. Lukašenkos sovietinė karjera, jei ne jo staigus šuolis į politinę areną, kuri užtikrino jam teisinę neliečiamybę.

Tėviška meilė pasireiškė tuo, kad A. Lukašenka smurtavo prieš 8 iš 12 savo kolūkio darbuotojų, maža to, jis nesijautė kaltas, o atvirkščiai – teisus, kadangi jo manymu, aukos turėjo tylėt, „juk jis tiek daug dėl jų buvo padaręs“.
K.Vaičiūnaitė, L.Kasčiūnas, J.Jachovič

Aleksandro Lukašenkos politinės karjeros atskaitos tašku tapo pralaimėjimas 1989 m. rinkimuose į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą. Nors A. Lukašenka tuomet ir apmaudžiai pralaimėjo surinkęs 45,7 procentus balsų (4) , vis dėlto galima teigti, jog šie rinkimai nemenkai prisidėjo prie jo rinkiminės strategijos, kurią jis naudoja iki šiol, susiformavimo. Rinkiminės kompanijos metu, A. Lukašenka per pirmą mėnesį turėjo daugiau nei 150 susitikimų su rinkėjais, kurių metų akcentavo artimas paprastam kaimo žmogui problemas. Maža to, energingumas, puiki retorika ir kalbėsena padėjo jam surasti pirmuosius šalininkus (5). 1990 pavasarį, pasinaudojęs savo iškalba ir vėlgi maksimaliai išnaudojęs visas galimybes būti matomam visur, kur tik įmanoma, akcentuodamas tuo metu dar aktualesnes paprastiems žmonėms problemas – A. Lukašenka, publicistų vadinamas komunistu-demokratu, šventė įtikinamą pergalę Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose (6). 

Nacionalinis parlamentas tapo platforma, kuri jam padėjo tapti žinomu visos respublikos mastu. A. Lukašenka, kai posėdžiai būdavo transliuojami tiesiogiai, maksimaliai išnaudodavo eterio laiką, bandė būti eteryje kuo įmanoma aktyvesnis ir labiau pastebimas (7). Dėl asmeninių savybių, energingas bei emocingas, jaunas ir paprastas politikas, greitai tapo žinomu ir susikūrė gerą reputaciją. Prie geros reputacijos nemaža dalimi prisidėjo ne tik deklaruojamas jautriausio visuomenės sluoksnio interesų gynimas, tačiau ir vieša kova su korupcija. 1993 m. buvo suformuota speciali Aukščiausiosios Tarybos komisija, kurios pagrindinis tikslas buvo komercinių struktūrų tyrimas, siekiant kovoti su korupcija (8) , šios komisijos vadovo postą užėmė A. Lukašenka. Komisijos veikla ir leido jam žmonių akyse tapti sąžiningumo simboliu, taip pat rėžti bene svarbiausią gyvenime kalbą, kuri, praktiškai, jam paklojo pamatus pergalei 1994 m. prezidento rinkimuose. 1993 gruodžio 14 dieną, įvyko ilgai lauktas pirmosios komisijos ataskaitos pristatymas, kurį stebėjo ne tik perpildytas parlamentas, bet ir visa šalis. Eilinį kartą, pasinaudojęs savo iškalbos gabumais, savo ataskaita A. Lukašenka ne tik sukėlė audrą parlamente ir šalyje, bet ir diskreditavo tokius svarbius veikėjus, kaip Stanislovas Šuškevičius, kuris greitai po ataskaitos buvo patrauktas iš politinės arenos (9). 

Kitą dieną po rinkimų, naujasis prezidentas pasikeitė neatpažįstamai. Po kurio laiko pasikeitė ir jį supantis ratas. Sunku pasakyti, ar kada nors šis politikas turėjo tikrų draugų, tiek asmeninių, tiek politinių. Jį supantis šalininkų ratas visada išliko dinamiškas, kai kuriuos iš jo bendražygių ištiko mįslingas ir liūdnas likimas.
K.Vaičiūnaitė, L.Kasčiūnas, J.Jachovič

A. Lukašenka, neturėdamas nei administracinio aparato paramos, nei didelių finansinių išteklių, net neturėdamas savo partijos, buvo blankiai vertinamas savo oponentų prezidento rinkimuose, tačiau vėlgi, dėl savo asmeninių savybių ir gebėjimo pasinaudoti aplinkybėmis, jis rinkimus laimėjo ir laimėjo užtikrintai. Eilinį kartą, maksimaliai efektyviai išnaudojęs kandidatams skirtą laiką televizijoje, A. Lukašenka užsitarnavo žmonių palaikymą ir pateko į antrąjį rinkimų turą kartu su V. Kebič. Pastarasis buvo sutriuškintas debatuose, kuriuose A. Lukašenka pademonstravo ne tik puikius iškalbos, bet šį kartą ir improvizacijos gebėjimus (10). Ambicingumas, gebėjimas sakyti žmonėms tai ką jie nori išgirsti, gebėjimas suprasti ir užjausti paprastą kaimo žmogų – tokį, koks kadaise buvo jis, o svarbiausia – gebėjimas visa tai padaryti paprasta kalba ir nepakartojamai įsakmiu-įtikinančiu tonu, leido A. Lukašenkai žaibiškai kilti link aukščiausio šalies posto.
Artimiausias to meto A. Lukašenkos ratas teigė, jog kitą dieną po rinkimų, naujasis prezidentas pasikeitė neatpažįstamai (11). Po kurio laiko pasikeitė ir jį supantis ratas. Sunku pasakyti, ar kada nors šis politikas turėjo tikrų draugų, tiek asmeninių, tiek politinių. Jį supantis šalininkų ratas visada išliko dinamiškas, kai kuriuos iš jo bendražygių ištiko mįslingas ir liūdnas likimas. A. Lukašenka visada bijojo, jog jį supantys ir jam oponuojantys gerai matomi ir gerai kalbantys žmonės gali iškilti, todėl jie visada buvo nusodinami. Juk dėl matomumo ir geros kalbėsenos jis ir tapo tuo, kuo yra.

Bet kokioje ryškesnėje ir iškalbingesnėje personoje, kuri pradeda susilaukti visuomenės dėmesio, A. Lukašenka mato ne draugą, ne galimą pagalbininką, bet alternatyvą sau, kuriai jokiu būdu negalima leisti iškilti. Tuo tarpu, medicinos ekspertai artimų draugų nebuvimui ir kitiems A. Lukašenkos asmenybės bruožams paaiškinti turi savo versijas. Baltarusių psichiatras D. Schigelsky diagnozavo A. Lukašenkai vidutinio sunkumo mozaikinę psichopatiją, prieš tai šis psichinis sutrikimas A. Lukašenkai buvo diagnozuotas dar 1976 m. Šia liga sergantys turi sunkumų artimų draugų atžvilgiu, bando manipuliuoti aplinkiniais, yra linkę į sadizmą ir kt. (12)

Atsižvelgiant į dažnus vizitus į Maskvą bei daugiau nei šiltus tuometinius santykius su Borisu Jelcinu, A. Lukašenka akivaizdžiai tikėjosi vieną dieną jį pakeisti ir iššokti dar aukščiau, tampant daug didesnės valstybės vadovu. Labiau nei tikėtina, kad taip ir galėjo atsitikti, jeigu ne Vladimiro Putino atėjimas į politinę areną, prieš kurį A. Lukašenka nublanko.
K.Vaičiūnaitė, L.Kasčiūnas, J.Jachovič

Tapus prezidentu ir palaipsniui uzurpavus galios struktūras, pradedant kariuomene baigiant žiniasklaida, pasikeitė ir A. Lukašenkos ambicijos. Jau savo rinkiminės kampanijos metu A. Lukašenka pagarsėjo kaip didis Sovietų Sąjungos išsaugojimo šalininkas. Tačiau, nuoširdus noras atkurti raudonąją imperiją sietinas ne tik su tuo, kad A. Lukašenka yra nuo galvos iki kojų sovietinis žmogus, sovietinės mokyklos ir komunistinio mąstymo konstruktas (13). Noras sukurti bent jau sąjungą su Rusija bylojo apie kitką ir yra sietinas su A. Lukašenkos asmeniniu ambicingumu. Atsižvelgiant į dažnus vizitus į Maskvą bei daugiau nei šiltus tuometinius santykius su Borisu Jelcinu, A. Lukašenka akivaizdžiai tikėjosi vieną dieną jį pakeisti ir iššokti dar aukščiau, tampant daug didesnės valstybės vadovu. Labiau nei tikėtina, kad taip ir galėjo atsitikti, jeigu ne Vladimiro Putino atėjimas į politinę areną, prieš kurį A. Lukašenka nublanko. Meilė Sovietų sąjungai smarkiai jaučiama ir šiuolaikinės Baltarusijos tapatybėje, kuri buvo pradėta konstruoti A. Lukašenkos valdymo laikotarpiu. Baltarusijos ideologinė linija brėžiama nuo sovietmečio, atskaitos tašku imant kovą su fašizmu. A. Lukašenkai atėjus į valdžią buvo atkurta ir sovietinė Baltarusijos vėliava, o kaip Baltarusijos nepriklausomybės diena yra pasirinkta Minsko išvadavimo diena (14). 

A. Lukašenka yra pagrįstai kritikuojamas, o dalies kritikų net ir nekenčiamas dėl sukurto režimo ir politikos, tačiau visi sutinka, kad tai neeilinė asmenybė, turinti neeilinius gabumus kalbėti ir improvizuoti visose situacijose. Nors A. Lukašenka ir nemoka nei vienos užsienio kalbos, nors ir yra kvestionuotinos jo baltarusių kalbos žinios, nors savo kalbose daro ir grubias logines klaidas (pvz., vienų debatų metu, A. Lukašenka teigė, jog skaitė V. Bykovo eilėraščius, nors pastarasis jų niekada nerašė (15) ), jis visada mokėjo liaudžiai skambėti įtikinamai, ir kai reikia, net meluoti į akis. 

Nors ir sklando kalbos, kad jo prezidento fonde sukaupta keliolika milijardų (16) JAV dolerių, A. Lukašenka visada tautai pasirodo kaip paprastas ir ūkiškas žmogus, vengiantis prabangos ir, kaip jis pats teigia, neturintis net savo privataus būsto (17). Jo paties susikurtas energingo, tvirto ir tėviško ūkininko įvaizdis, greta su aštriomis ir tuo pačiu lengvai suprantamomis kalbomis, kurių argumentus dažnai lydi manipuliacija skaičiais ir faktais, verčia žmones ne tik juo tikėti, bet ir jį ginti.

1. Рой Медведев, Александр Лукашенко: Контуры Белоруской Модели. Moscow: ББПГ, 2010, 250-251.
2. Brian Bennett, The Last Dictatorship in Europe: Belarus Under Lukashenko. London: C. Hurst and Co., 2011,260.
3. B. Bennett, 261.
4. Рой Медведев, 257.
5. Ten pat, 257-258.
6. Ten pat, 259.
7. B. Bennett, 262.
8. ВременнаякомиссияВерховногоСоветаРеспубликиБеларусьдляизучениядеятельностикоммерческихструктур, которыедействуютприреспубликанских и местныхорганахвласти и управления
9. Р. Медведев, 263-265.
10. Р. Медведев, 269-271.
11. Ten pat, 271.
12. АлександрКорнилов, "Лукашенко – мозаичныйпсихопат".Газета.ру, 2001.01.15. [Žiūrėta 2013 10 05]
13. B. Bennett, 271.

Straipsnis parengtas įgyvendinant tyrimą, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutartis Nr. LSS–270000–2122). Tyrimas įgyvendinamas autoriams bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kaip pradėti savo verslą: pinigų gauti lengva, sunkiausia visai kas kita (18)

Panevėžietės atidaryta mažoji bendrija „ Laikas desertui“ veikia tik ketvirtą mėnesį,...

„Gladiatorių mokyklos“ įkūrėjai piešia apgulties scenarijų: bus prieita iki kruvinų susidūrimų (2)

Piečiau Romos esančiu Trisulti vienuolynu ūmai susidomėjo medijos. Tačiau ne dėl jame...

Dukart išsiskyrusi Mia išdavė ilgai slėptą paslaptį: kiekviena diena buvo tragedija (321)

Skaudžiai meilės reikaluose nudegusi dainininkė Vilija Pilibaitytė-Mia prisipažino, kad po...

Užkalnis: kvepėkite, kaip 90-ųjų Gariūnų verslininkas (47)

„Bogart by Jacques Bogart“. Žinoma, nieko blogo nėra turėti savo gyvenimo apraše Gariūnų...

Pastebėjo tik akyliausi: Gintarės Gurevičiūtės suknelė „Žmonių“ apdovanojimų scenoje vos neiškrėtė pikto pokšto (27)

Net ir šou pasaulio vilkams stovėti scenoje, kuomet tave stebi šimtai tūkstančių žmonių, nėra...

TV eteryje ištarta frazė Sovietų Sąjungoje sukėlė tikrą ažiotažą: gavau konkrečią užduotį (403)

1986 metų liepos 17 dieną viešbučio administratorė ir visuomeninės organizacijos „Sovietinis...

Kaip visiems laikams atsikratyti pajuodusių paakių (2)

Išties nemalonu be perstojo girdėti tą patį, kad ir su nuoširdžiu nerimu užduodamą, bet jau...

Staiga ėmė svaigti galva – būsena tęstis gali ir labai ilgai: gydytoja nurodo, kada ieškoti pagalbos labai dažnas negalavimas (18)

Staigiai pakilote nuo sofos ir apsvaigo galva ? Su tokiu jausmu tikriausiai yra susidūręs beveik...

Žmonių elgesyje įžvelgia pavojingą tendenciją: ji niekur nebuvo dingus (209)

„Kam turėtų atitekti mergaitė – naujiesiems tėvams ar broliui?“ Toks vienos televizijos...

Emigranto nusikaltimas sukrėtė ne tik Lietuvą, bet ir Švediją: nužudytą paauglę rado užklijuotomis lūpomis (116)

Darbą baigusi septyniolikmetė nusiuntė tėvui žinutę, kad grįžta namo, tačiau į juos taip ir...