aA
Šių metų istorinė gegužės 1-oji atnešė gerų žinių kai kuriems licencijuojamiems importuotojams. Nuo gegužės 1-osios nebereikės pirkti importo licencijos tabako gaminių importuotojams iš Europos Sąjungos (ES) ir trečiųjų šalių bei alkoholio importuotojams iš ES.
Rūkymas, cigaretė
Rūkymas, cigaretė
© Reuters/Scanpix
Ant šios bangos gegužės mėnesį Vyriausybė dar panaikino licenciją verstis didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurių koncentracija neviršija 22 proc., o rinkliavą už didmeninės prekybos alkoholio produktais licenciją sumažino nuo 80 000 iki 10 000 litų. Lietuvoje, galima sakyti, padaugėjo laisvės užsiimti produktyvia veikla, prisiimti atsakomybę ir užsidirbti be valdžios „palaiminimo“, o pastarasis sprendimas šį vadžios palaminimą bent jau atpigino.

Vertinant šiuos sprendimus gali kilti klausimas: gal be valdžios palaiminimo ar bent jau lupikavimo galima būtų apsieiti ir daugelyje kitų veiklų, kurios vis dar neįmanomos be licencijos ar kitokio biurokratų leidimo? Tokių veiklų šiuo metu yra apie kelias dešimtis.

Iš tiesų, šį klausimą verslo žmonės ir ekspertai kėlė ne vienerius metus kalbėdami apie licencijavimo sistemos ydas. Jei reikėtų sudaryti reformuotinų ūkinės veiklos reguliavimų „top dešimt“, licencijavimas neabejotinai į jį patektų. Kodėl iki šiol nė viena valdžia nesiryžo šios sistemos iš esmės pertvarkyti? Tikriausiai todėl, kad tai reikalautų iš valdžios smarkiai apriboti ir sumažinti biurokratiją, t. y. save pačią. Juk licencijos ir leidimai – tai valdžios galia spręsti, leisti ar neleisti žmogui ar įmonei veikti rinkoje, o kad tos galios būtų kuo didesnės ir platesnės, išduodant licencijas įprasta reguliuoti plačiai ir giliai. O licencijavimo reforma reikalautų siaurinti valdininkų galias, atsisakyti nepagrįstų reikalavimų, keliamų licencijų siekiantiems žmonėms ir įmonėms, lengvinti licencijavimo procedūras ir, be abejo, mažinti rinkliavas už licencijas. Tam vis pritrūkdavo valios…

Be to, tokia reforma neabejotinai pakirstų ir korupcijos šaknis. Juk licencijų, leidimų ir pažymų išdavimas yra puiki terpė piktnaudžiavimams. Tai patvirtino ne tik „Transparency International“ tyrimas apie korupcijos paplitimą Lietuvoje. Tą pripažino ir pati valdžia, daugiau kaip prieš dvejus metus įtraukusi licencijavimo pertvarką į Nacionalinės kovos su korupcija programą.

Reformos pradžia?

Šis pripažinimas pagaliau paskatino ir pačią valdžią atsakyti į klausimą, ar jos įgalinimai būtini rinkoje ir kiek jie būtini. Šių metų kovo mėnesį, po pusantrų metų trukusių derinimų ir stumdymų tarp valdžios institucijų, Vyriausybė sukūrė teisinį pagrindą (nors ir labai trapų) pertvarkyti Lietuvos išbujojusią, ydingą ir neefektyvią licencijavimo sistemą. Vyriausybė priėmė metodinius ūkinės komercinės veiklos licencijavimo nurodymus ir pirmą kartą įtvirtino bendruosius principus, kuriais turi vadovautis valdininkai licencijuodami veiklas ir rengdami jų licencijavimo taisykles.

Vyriausybė pavedė valstybės valdymo institucijoms vadovaujantis patvirtintais metodiniais nurodymais pagal savo kompetenciją peržiūrėti ūkinės komercinės veiklos licencijavimą reglamentuojančius įstatymus ir taisykles bei pateikti siūlymus dėl jų pakeitimų iki šių metų liepos 1 d., o susijusius valstybės valdymo institucijų vadovų sprendimus pavedė peržiūrėti ir pakeisti iki rugsėjo 1 d. Beje, svarbu paminėti, kad nutarimo taikymas susiaurintas tik iki licencijuojamų veiklų, nors pagal Civilinį kodeksą (2.77 straipsnio 2 dalį) kiti veiklai būtini leidimai yra sutapatinami su licencijomis.

Be abejo, ilgai lauktas valdžios persilaužimas kol kas įvyko tik popieriuje.

Ką žada naujovės

Nutarime teigiama, kad licencijuojant veiklas turi būti vadovaujamasi tikslingumo, nešališkumo, skaidrumo, visuotinumo (nediskriminavimo), racionalumo, efektyvumo, viešumo, funkcijų atskyrimo ir proporcingumo principais. Kas pasikeis įgyvendinus šiuos principus? Norint atsakyti į šį klausimą, visų pirma reikia įvertinti, kaip jie yra įtvirtinti, t. y. kaip toli valdžia numatė, o tiksliau – išdrįso - žengti. Pažiūrėkime į svarbiausius iš deklaruojamų principų.

Įgyvendinus priimtą nutarimą turi nelikti licencijų, kurios taikomos, paprastai tariant, nežinia kodėl ir kam. Nutarime teigiama, kad ūkinės komercinės veiklos licencijavimas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai jam keliami konkretūs, siektini tikslai ir jis yra tinkamiausia bei būtina priemonė šiems tikslams pasiekti. Tai yra pirmutinis ir esminis tikslingumo principas – jei kas nors daroma, daroma ne šiaip sau, o norint pasiekti kažkokį tikslą.

Deja, iki šiol Lietuvoje licencijavimo tikslų nepriimta konkretizuoti ir pagrįsti. Jų nerasime nei įstatymuose, nei licencijavimo taisyklėse. Dažniausiai apsiribojama formuluote, kad tam tikra veikla yra tiesiog licencijuojama arba tam tikra veikla negalima verstis be licencijos. Pavyzdžiui: „Skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimas yra licencijuojama veikla" (Skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo įstatymas). Arba „Vaistininkai ir farmakotechnikai turi teisę verstis savarankiška farmacine praktika tik turėdami Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduotą licenciją fiziniams asmenims verstis farmacine praktika“ (Farmacinės veiklos įstatymas). Arba „Asmenų vykdoma su studijomis susijusi veikla be Vyriausybės leidimo yra neteisėta“ (Aukštojo mokslo įstatymas). Kodėl, nesakoma.

Kai tikslas nėra įvardytas, neaišku, kam iš viso priemonė „licencija“ yra taikoma, neįmanoma įvertinti, ar ši priemonė yra tinkama (nes neaišku, kam ji turi būti tinkama), neįmanoma įvertinti, ar jos sąnaudos yra adekvačios rezultatams (nes neaišku, kokių rezultatų siekiama). Sprendžiant iš anksčiau minėtų įstatymų formuluočių, galima manyti, kad licencijavimas yra ne priemonė, o tikslas savaime. Tačiau vargu ar tokiam tikslui kas nors, išskyrus pačius licencijuotojus, pritartų.

Nors tikslai ir neįvardijami, tačiau jei valdininkų paklaustume, kodėl jie taiko licencijas ir leidimus, jie dažniausiai atsakytų, kad licencijomis norima apsaugoti vartotoją. Neva be valstybės kontrolės vartotojas bus pažeidžiamas, lengvai apgaunamas, neapgintas. (Tiesa, nagrinėjant licencijų išdavimo sąlygas nesunku įžvelgti ir kitų tikslų - riboti įėjimą į rinką, valdyti informaciją, rinkti biudžeto įplaukas ir kt.) Taigi duodama leidimą veiklai valdžia tarsi suteikia kokybės ir saugumo garantijas vartotojams. Tačiau ar tokias garantijas valstybė apskritai gali užtikrinti?

Visų pirma licencijos išduodamos įmonėms dar nepradėjus veiklos. Norėdami gauti licenciją, taigi dar nė nepradėję veiklos, ūkio subjektai yra tikrinami, kaip jie yra įvykdę aibę jų norimai veiklai keliamų saugumo, technologinių, higienos, kokybės ir kitų reikalavimų. Tačiau kaip tokie patikrinimai ir pagaliau licencijų išdavimas ir turėjimas gali ką nors garantuoti dėl tolimesnės veiklos? Ar patikrinimas, kad būsima farmacijos įmonė atitinka vaistams keliamus standartus arba būsimas alkoholio gamintojas turi tinkamas patalpas, įrangą ir technologijas, garantuoja, kad šie gamintojai visuomet teiks saugius vaistus ir kokybišką alkoholį? Aišku, kad ne. Tačiau vartotojams sukuriama iliuzija, kad kiekvienas rinkos veikėjas, gavęs atitinkamą valdžios leidimą, yra sąžiningas ir kompetentingas, o jo produktas – kokybiškas.

O juk rinkoje esama efektyvesnių natūralių rinkos apsaugos mechanizmų nei valdiški reguliavimai. Tai yra konkurencija, privačios reitingų agentūros, savanoriškos vartotojų organizacijos. Šie mechanizmai tarnauja vartotojui, jiems ir turi užleisti vietos tie licencijavimo reikalavimai, kurie tarnauja tik valdžiai. Tačiau Vyriausybė nusprendė ir toliau nepasitikėti rinka ir kurti iliuzijas nepaisant deklaruojamo racionalumo principo.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Vilniuje prie namų užpulti gėjai nesijaučia saugūs: niekada nežinai, kas tavęs laukia (450)

Prie nuomojamo buto sostinės centre užpulti netradicinės seksualinės orientacijos vaikinai teigia,...

Nepriklausomų tiekėjų pasiūlymai parodė, kiek brangsta elektra: kaina gali būti ir dviguba (292)

150 kilovatvalandžių, dvi laiko zonos po lygiai – dabar mokėti tektų 21,23 euro, o nepriklausomi...

Vokietija šokiruota: degalinėje nužudytas kaukę prašęs užsidėti kasininkas papildyta (213)

Vokietija antradienį reiškia šoką ir pasipiktinimą dėl incidento, kai vienoje degalinėje...

Per savaitę COVID-19 protrūkių išaugo daugiau nei pusantro karto: mato tik vieną kelią to išvengti (156)

Epidemiologinė situacija šalyje ir toliau išlieka sudėtinga, rodo Nacionalinio visuomenės...

Turkija po „rinkimų“ supykdė Rusiją (21)

Turkijos atsisakymas pripažinti Rusijos parlamento rinkimų rezultatus Kryme sukėlė Maskvos pyktį.

„Medicinos bankui“ – įspėjimas, 300 tūkst. eurų bauda ir įpareigojimas (11)

Lietuvos bankas praėjusių metų pabaigoje atliko tikslinį planinį „Medicinos banko“ veiklos...

Mįslė Kroatijos pareigūnams: itin atokioje vietovėje rasta moteris nepamena net savo vardo (5)

Vienoje Kroatijos saloje rasta sužeista moteris, kuri puikiai kalba angliškai, tačiau apie save...

Ar gali kvepalai sugesti? Trys kriterijai, kurie padės nuspręsti, ar jūsų kvepalams jau laikas keliauti į šiukšlių dėžę

Mėgstamas aromatas yra rimta investicija. Kol mes juo kvėpinamės, atrodo, kad brangūs kvepalai...

Hussein Ibish | D+

Šalis, kurios bankai pritrūko pinigų

Po 13 mėnesių trukusio šalies egzistavimo ją valdant laikinai pareigas ėjusiems ministrams...