Žinia, mūsų laikų bruožas – paprasto žmogaus laisvėjimas ir elito bei masių kultūros maišymasis. Tačiau tai – labai ilgas procesas, kuris galbūt baigsis harmoninga kultūros sinteze ir laisvės neslopinančia lygybe. Galbūt.
Tačiau mes juk kalbame apie Rusijos našlaičio Uspaskicho fenomeną Lietuvos politikoje, ar ne? Taigi, taigi – apie tą patį. Juk jis ir yra tas stebuklingas liaudies išaukštintas sėkmės kūdikis. Jis gimė su marškinėliais ir todėl viską daro greitai. Atvažiavo iš kitos šalies kaip paprastas vaikinukas, stebuklingu būdu susikrovė čia milijonus ir viens du – tapo įtakingiausiu politiku. Tikras svajonės įsikūnijimas. Bet svarbiausia, kad jis niūrią savanaudžio elito politiką pavertė tikru persirengėlių karnavalu. Jo vadovaujama paniekintos liaudies kultūra įsiveržė į pačius Seimo rūmus. Ir provincijos šiukšlininkės, apsirengusios kilniomis damomis, ėmė vaidinti valstybės politiką, o menkavertiškumo kompleksų nukamuoti šešėliniai bosai išlindo į viešumą demonstruoti naujų madų. Čia jau niekuo negali pasitikėti. Viskas tapo netikra ir juokinga. Politika tai farsas, valdžia tai suokalbis, valstybė – didelis skandalas ir amžina komedija.
Tačiau teisėtą pyktį kelia tik tie veikėjai, kurie įsitaisę aukštybėse bando laikyti rimtus veidus ir net nemirkteli. RužAvas kūdikis kitoks. Jis viską daro linksmai, su pašaipa. Ką jis beiškrėstų – negali pykt. Jis visada šelmiškai merkia akį paprastam žmogui. Na ir kas, kad aš meluoju ar esu savanaudis? Juk aš atėjau tik tam, kad pasijuokčiau iš šitų dorybingųjų supuvimo. Kas kad aš turiu tik aukščiausią pliotkų (anot mokslų daktaro Boso) akademijos išsilavinimą? Juk valstybėje, kurios turto fondą valdo užkietėjęs mažų stirnaičių brakonierius, viskas leistina ir viskas įmanoma. Čia visi rūpinasi tiktai savimi. Čia nėra teisingumo, ir todėl Ostapas Benderis čia visada bus patrauklus personažas.
Viduramžių karnavalai ir misterijų orgijos padėdavo engiamiesiems psichologiškai nepalūžti. Mūsų netikros, imitacinės politikos ružAvas kūdikis taip pat nuima pyktį ir leidžia lengviau atsipūsti. Tai sistemos garo nuleidimas – kitaip ji sprogs. Mūsų nomenklatūrinei oligarchijai Uspaskichas buvo tiesiog Dievo dovana. Su juo buvo linksma. Šioje valdiško idiotizmo šalyje jis buvo bent šiokia tokia atgaiva – toks naujoviškas opiumas liaudžiai.
Uspaskichas visada teikė viltį, kad nėra barjerų tarp viršaus ir apačios. Jis pats žengė per visus barjerus ir tapo amerikietiškos svajonės įsikūnijimu Lietuvoje, nors ir likdamas rytiečiu. Ką tik paliesdavo šis stebuklingas kūdikis, viskas tapdavo efemeriška ir netikra. Štai ir dabar solidžios Maskvos aukštosios mokyklos rektorius visą ilgą agurkų sezoną aiškinsis elementarų dalyką - ar šis Urdomos kūdikis pas juos iš tikrųjų mokėsi ir gavo diplomą, nors oficialiuose sąrašuose ir nefigūruoja. Spręsdama stebuklingo kūdikio problemas Plechanovo akademija virsta tikru Durdomu - kvailių namais, eksportuojančiais savo abrakadabrišką mąstymą į kaimynines šalis. Ir net jei vienas netikras auklėtinis turi atsistatydinti, jo vietą būtinai užims kitas plechanovietis (kalbu apie Daukšį) – atrodo tikras, bet irgi beveik ružAvas laimės kūdikis, baigęs akademiją, kaip pats teigia, per pusmetį. Šalis ar durdomas? Naujas ūkio ministras, ar dar vienas per laiką ir epochas skraidančių Chotabyčiaus kilimų audėjas? Antroji stebuklinės nomenklatūros karta, gimusi iš netikro Alytaus šampano purslų.
Uspaskichas traukiasi su nekalto kūdikio šypsena, kaip ir priklauso. Tai jums ne koks į pomirtinį biustą suakmenėjęs Paksas. RužAvi kūdikiai nemiršta. Mumyse jie visada gyvi. Ir nežinia – liūdėti dabar ar džiaugtis. Iš tikrųjų džiaugtis gali tik amžinoji nomenklatūra. Oligarchija keičia arklius bet ne kryptį. Mauras savo darbą padarė – išlaikė valdžią tiems kam reikia dar vieną kadenciją. Po savęs jis palieka gerą politinį kamšalą – partiją visoms valdžios skylėms užkamšyti. Likę valdymo virtuozai turės puikios medžiagos savo naujoms konstrukcijoms.
Jūs džiaugiaties? Aš beveik liūdžiu. Karnavalas eina į pabaigą. Dabar bus labai nuobodu. Bus dar blogiau nei buvo – išspyrusi dar vieną netikrą infant terrible valdžia stabilizuosis, galios ir pinigų dalybos iš skandalingos viešumos persikels po gražiu kilimu. RužAvas kūdikis atliko savo politinę misiją ir grįžta išdykauti į nuošalesnes vietas. Bet mes jo pasigesime. Mums bus pasiutiškai nuobodu. Jo ciniškoje šypsenėlėje mes matėme visą nomenklatūrinio elito supuvimą ir juokėmės kartu. Tam tikra prasme Uspaskich buvo liaudies kerštas atitrūkusiam elitui. Tačiau šis kerštas nepavyko, ir amžinieji gudručiai vėl laimėjo.
Taigi iš esmės niekas nesikeičia. Liūdnas agurkų sezonas tęsiasi. Nereali liaudies svajonė vėl sklaidosi tarsi miražas. Tačiau nomenklatūra puoselėja visai kitas svajones. Ir bent kol kas sėkmingai jas įgyvendina. Rožinė dabartinio elito svajonė – ilgalaikės politinės atostogos, amžinasis agurkų sezonas, piliečių apatija ir nesikišimas į valdžios reikalus. Ramybė. Niekas nepasiūlo nieko, kas iš tikrųjų pažadintų realų politinį gyvenimą. Niekas viršuje ir nenori nieko keisti. Niekas net negalvoja spręsti tikrų pribrendusių problemų. Juk jie jau tapo savo sukurtos sistemos įkaitais. Todėl nėra nei naujų idėjų, nei iš tikrųjų naujų žmonių. Jų paprasčiausiai bijoma.
Nuobodu, ponai politikai. Nuobodu. Agurkų sezonas jau tampa agurkų epocha. Tad be Agurkicho mes tiesiog neišsiversim. Be jo mes išprotėsim. Vėl bus tikras durdomas vietoj liaudies politinės akademijos. Juk niekas iš nieko nepasimokė – nei tauta, nei politikai. Kaip ir po Pakso. Aū! Anoj pusėj Krekenavos! Ar ten vėl kažkas gimdo?
Iki pasimatymo, ružAvas kūdiki.
