Sovietų propaganda už savo žudynes kaltę vertė vokiečiams ^{knygos „Naikinamasis Stalino karas“ ištrauka II}

„Naikinamasis Stalino karas“: slapti ikikariniai Europos puolimo žemėlapiai

Knygos ištrauka:

Sovietų karinė propaganda, nuo pat karo pradžios negirdėtais žvėriškumais kaltinusi vokiečius ir jų sąjungininkus, pateko į tikrai keblią padėtį, kai kaltinimus prireikė pagrįsti realiais įtikinamais pavyzdžiais. Tiesa apie saugumo policijos ir SD būrių siautėjimą, apie jų siaubingą elgesį su žydais, atrodo, buvo jau žinoma. Jei ir ne apie visą naikinimo sistemą, tai bent jau bendrais bruožais. Kita vertus, 1941 m. gruodžio 18 d. Erenburgas pats citavo sovietams į rankas patekusį informatyvų vokiečių sausumos kariuomenės potvarkį, kuriuo vokiečių kareiviams draudžiama dalyvauti operatyvinių būrių veiksmuose, draudžiama būti netgi tokių akcijų, kurios šiame potvarkyje vadinamos „neišvengiamomis“, liudininkais.

Taigi nenoromis ir, matyt, neturėdamas tokio ketinimo Erenburgas pats pripažino, kad „tūkstančius piliečių“ iš kulkosvaidžių guldė ne vermachto kareiviai, o operatyviniai būriai, kuriems už tai ir tenka atsakomybė. „Tas potvarkis, – pabrėžė Erenburgas, – tai gestapo pergalė prieš vokiečių generolus. Kartuvių monopolis atitenka Himleriui, o gestapininkams suteikiama privilegija deginti kaimus, iš kulkosvaidžių šaudyti rusų moteris, žudyti vaikus.“ Tačiau apskritai imant kaltinimai vokiečiams vis tiek liko netvirti, pirmaisiais karo metais netgi Erenburgas nesugebėjo pateikti tikrai svarių pavyzdžių. Kalbant apie žvėriškumus, reikia pasakyti, jog karo pradžioje Sovietų Sąjungos propagandai teko besiginančios pusės vaidmuo. Vien įvykiai Lvove rodo, kad kaltinti priešininką žvėriškumu buvo ne taip paprasta, kai pati Sovietų Sąjunga pradėjo ir vykdė masines žudynes.

Likus keletui dienų iki 1941 m. birželio 30-osios, NKVD žudikai, vykdydami Stalino įsakymą neleisti, jog politiniai kaliniai atsidurtų vokiečių rankose, Lvovo kalinimo įstaigose (Brigidkų ir Zamarstynovo kalėjimuose bei NKVD kalėjime) planingai sušaudė arba žvėriškai nugalabijo apie 4 tūkst. ukrainiečių ir lenkų politinių kalinių, visokio amžiaus ir abiejų lyčių kitų civilių asmenų bei nemenką būrį vokiečių karo belaisvių. Kai kurie iš jų prieš mirtį dar buvo žiauriai kankinami. Vokiečių saugumo policijos ir SD operatyviniam būriui C šis įvykis tapo pretekstu dabar taip pat imtis veiksmų ir, kaip sakoma, „atkeršyti už nežmonišką piktadarybę“. Iki liepos 17 d. Lvove ir jo apylinkėse buvo sušaudyta 7 tūkst. su minėtu įvykiu niekaip nesusijusių žydų kilmės gyventojų. Juk ne jie, o sovietai Lvove paliko 4 tūkst. civilių asmenų lavonų, kai kuriuos iš jų dar ir išniekinę. Suprantama, kad šiuo įvykiu iškart susidomėjo vokiečių propaganda.

Vokiečių spaudos pranešimus apie sovietų nusikaltimus Lvove patvirtino ir lenkų spauda, šios žinios neoficialiais keliais pasiekė Didžiąją Britaniją ir net Londono vyriausybiniams sluoksniams nekėlė abejonių. Užsienio reikalų ministerija iškart įvertino tikruosius šių – kaip vėliau ir Katynės, įvykių kaltininkus ir Maskvos užsienio reikalų komisariatui pasiuntė notą su reikalavimu pasiaiškinti. 1941 m. liepos 12 d. Molotovas į ją skubiai atsakė kategoriškai neigdamas sovietų kaltę. O sovietinė propaganda iškart gavo užduotį – užglaistyti įvykius, kurie galėjo parodyti sovietų tikrąjį veidą, ir visą kaltę už skerdynes suversti vokiečiams. Įvykiai Lvove sovietinės propagandos taktikai tapo precedentu už savus nusikaltimus suversti vokiečiams kaltę ir nugramzdinti juos užmarštin.

Sovietų institucijos tuojau ėmė rengti vadinamuosius „liudininkus“ – tai gerai sovietų išbandytas metodas, kuriuo po ketvirtajame dešimtmetyje atlikto „Didžiojo valymo“, NKVD sugebėdavo iš kiekvieno liudininko išgauti bet kokius reikiamus parodymus apie bet kurį nusikaltimą. 1941 m. rugpjūčio 8 d. sovietų informacinė agentūra TASS išplatino tokiomis klastotėmis pagrįstą pranešimą, kad vokiečių operatyviniai būriai („Sturmtruppen“) Lvove nužudė 40 tūkst. žmonių. Šią žinią tuojau pasigavo amerikiečių agentūra „Associated press“. Suklastoti liudininkų parodymai, pavadinti „nenuneigiamais“, buvo laikomi įrodymu, kad „fantastiniai Hitlerio propagandos prasimanymai apie vadinamuosius bolševikų nusikaltimus Lvove tėra nevykęs mėginimas užgniaužti precedento neturinčias žvėriškas ir žiaurias pačių vokiečių banditų įvykdytas piktadarybes Lvovo gyventojams“.

1943 metais, kai, Katynėje aptikus masines kapavietes, sovietų vyriausybė pamatė esanti įvaryta į kampą, teko vėl grįžti prie Lvovo įvykių ir senųjų kaltinimų. 1943 m. balandžio 29 d. partinis oficiozas „Pravda“ išspausdino straipsnį absurdišku pavadinimu „Lenkai kolaboruoja su Hitleriu“, kuriame rašoma, kad „vokiečių banditai“, „hitleriniai apgavikai“ „dabar vėl griebiasi tų pačių metodų, kaip ir 1941 metais, kai mėgino kalbėti apie vadinamąsias bolševikinio teroro aukas Lvove“. Esą, jie vėl mėgina savo piktadarybes Katynėje, kaip ir anuomet Lvove, „suversti sovietinėms struktūroms“ ir apšmeižti „sovietinę liaudį“. Bandymai išsiteisinti tęsėsi. 1945 m. sausio 4 d. „valstybinė ypatingoji komisija“ paskelbė Lvovo įvykių liudininkų parodymų tyrimo rezultatus. Vėliau ši išvada, kaip valstybinis dokumentas, įrodantis Sovietų Sąjungos nekaltumą, buvo pateikta Niurnbergo tarptautiniam karo tribunolui, kuris, remdamasis Londono statuto 21-uoju straipsniu, pripažino ją iš esmės teisinga ir įrodyta.

Taigi po to apie sovietų įvykdytas masines žudynes jau nekalbama, kalti lieka tik po sovietų nusikaltimus padarę vokiečiai. Operatyvinio būrio C aukų skaičius Lvove iš tikro sudarė 7 tūkst. Dabar šis skaičius buvo padidintas iki 700 tūkst., taigi 100 kartų, ir, siekiant įtikinti jo tikrumu, teigiama: „Norėdami nuslėpti savo nusikaltimus Lvove hitleriniai žmogžudžiai pritaikė tą patį metodą, kurį naudojo ir tada, kai Katynės miške nužudė lenkų karininkus. Ekspertų komisija nustatė, kad čia aukų kapams užmaskuoti pasinaudota lygiai tokiu pačiu metodu, kaip ir slepiant Katynės miške nužudytų lenkų karininkų kapus.“

Apie tai, ko vertas šis sovietų valstybinis dokumentas, padaręs įspūdį Niurnbergo tarptautiniam karo tribunolui, galima spręsti vien iš Niurnberge pateikto žodinio paaiškinimo, kad Lvove žydų tautybės vaikus vokiečiai atiduodavę hitlerjugendo būriams, kurie į šiuos „paprastai“ šaudydavę kaip į gyvus taikinius (nors žinoma, kad hitlerjugendo būriai buvo neginkluoti ir telkiami tik Vokietijoje). Nesolidus ir kitas tvirtinimas, kad į koncentracijos stovyklą prie Lvovo kas savaitę vokiečiai atveždavę po 1000 prancūzų karo belaisvių, mėginusių bėgti ar atsisakiusių dirbti vokiečiams (nors pagal Ženevos konvenciją belaisviai privalo dirbti), kad prancūzai kartu su sovietų, anglų ir amerikiečių karo belaisviais bei internuotais Italijos kariškiais buvę kankinami ir šaudomi.

Lvove sovietams pirmąkart teko skubiai slėpti savo nusikaltimų pėdsakus. Vėliau Lvovo įvykiai jiems tapo priedanga, kai 1943 m. vasario mėn. į vakarus nuo Smolensko, netoli Katynės, Kozji Gory miške vokiečiai rado masinius lenkų karininkų kapus, kuriuose, šiandieniniais duomenimis, kartu su karininkais palaidota ir 50 tūkst. kitų NKVD aukų kūnų. Kai kiek vėliau, 1943 m. gegužės mėn. masiniai kapai buvo aptikti ir Vinicoje, sovietams vėl teko prisiminti Katynę ir vėl taip pat neigti savo kaltę dėl Vinicos piktadarybių.

Dabar žinoma, kad Stalinas, Molotovas, Kalininas, Vorošilovas, Mikojanas, Kaganovičius ir kiti svarbiausi sovietų funkcionieriai 1940 m. kovo 5 d. pasirašė VKP(b) centro komiteto politinio biuro posėdžio protokolą Nr. 13, kuriame užfiksuotas nutarimas sušaudyti 14 700 lenkų karininkų ir 11 tūkst. įžymių lenkų civilių asmenų. Sušaudyti numatytų lenkų sąrašus buvo pavesta sudaryti Berijos pavaduotojui pirmojo ypatingojo NKVD skyriaus viršininkui Merkulovui.

Kai Katynėje buvo aptikti masiniai kapai ir kai Londone esanti Lenkijos laikinoji vyriausybė tarptautiniam Raudonajam Kryžiui pateikė prašymą ištirti bylą, sovietų vyriausybė 1943 m. balandžio 29 d. netikėtai pareiškė nutraukianti diplomatinius santykius su Lenkijos laikinąja vyriausybe labai keista dingstimi, jog pastaroji tariamai bendradarbiaujanti su Hitleriu. Užsienio reikalų komisaras Molotovas lenkų ambasadoriui įteikė notą, kurioje šis žingsnis paaiškintas tuo, kad abi vyriausybės – ir Lenkijos, ir Hitlerio – pasielgė vienodai pakvietusios tarptautinį Raudonąjį Kryžių dalyvauti „Hitlerio sugalvotame tyrimo farse“ ir kad „vokiečių ir lenkų spaudoje tuo pačiu metu“ pradėta antisovietinė kampanija.

Partijos oficiozas „Pravda“ tą pačią dieną užgauliais žodžiais ėmėsi prie gėdos stulpo kalti Lenkijos vyriausybę, kaltinti ją bendradarbiaujant su „žmogėdra Hitleriu“ ir „tiesiog atvirai palaikant hitlerinius lenkų tautos budelius“. Šia versija tuojau susižavėjo kairiosios kitų šalių jėgos, pavyzdžiui, Willy’is Brandtas, kuris ir 1945 metais aiškino, kad Katynėje „fašistiniai elementai su lenkų kariškiais bei kitomis užsienio grupėmis, matyt, prisidarė bėdų“.

Net ir tada, kai po karo visas nužudymo aplinkybes seniai buvo ištyrusi JAV kongreso sudaryta komisija, kai nusikaltimo eiga jau buvo smulkiai aprašyta daugelyje tarptautinių publikacijų, Sovietų Sąjunga laikėsi tų pačių teiginių, kuriuos Molotovas buvo išdėstęs 1943 m. balandžio 29 d. notoje ir kurių tūkstančius variantų buvo atkartojusi sovietinė propaganda, kad lenkų karininkus žiauriai nužudė patys vokiečių „fašistai“. Pavyzdžiui, „autoritetingas sovietų teisės mokslų specialistas“, prof. dr. Minasianas 1977 metais išėjusioje knygoje „Trečiojo reicho tarptautiniai nusikaltimai“ vis dar postringavo apie „kruvinas lenkų karininkų skerdynes, kurias Katynės miške įvykdė hitleriniai budeliai“, kurių „pasaulio tautos niekada neužmirš ir už jas nacistiniams nusikaltėliams niekada neatleis“.

Stalino sekėjo Brežnevo laikais mažame, anksčiau niekam nežinomame Gudijos kaime, pavadinimu Chatynė, 1969 metais pastatytas didžiulis betoninis memorialas su patetiškais sovietinės propagandos šūkiais. Partizaninio karo metu čia iš tikro žuvo 149 šio nedidelio kaimo gyventojai, tapę liūdnai pagarsėjusio SS štandartenfiurerio dr. Dirlevangerio baudžiamųjų būrių represijų aukomis. Šiuo memorialu, matyt, tikėtasi apie tai dažniausiai visiškai nieko nenutuokiančių užsienio turistų grupėms stačiokiškai įdiegti mintį, kad istorinė Katynė prie Smolensko ir šis mažas gudų kaimas, kurio anksčiau „net smulkiausiame žemėlapyje nebūtum radęs“, tai vienas ir tas pats.

Taip truko iki 1990 metų, kol sovietų vyriausybė, prispausta neginčijamų įrodymų, pagaliau nutarė pripažinti sovietų kaltę už padarytus nusikaltimus. Bet prisipažindama ir vėl įsivėlė į melą. Iš tikro visiems ankstesniems Sovietų Sąjungos partijos ir valstybės vadovams bei tuomečiam prezidentui Gorbačiovui „visa tiesa apie šį nusikaltimą“ seniai buvo žinoma, tačiau 1990 m. balandžio 13 d. oficiali sovietų informacinė agentūra TASS vis tiek išplatino pranešimą, kad „vieną pačių sunkiausių stalinizmo nusikaltimų“ – „Katynės tragediją“ – organizavo ir įvykdė tariamai tik „Berijos, Merkulovo ir jų pagalbininkų“ vadovaujamas „vidaus reikalų liaudies komisariatas“ ir atsakomybė už tai tenka tik jiems, bet jokiu būdu ne visai sovietų vyriausybei.

Tik prezidento Jelcino laikais, 1992 m. spalio 14 d. Lenkijos vyriausybei buvo perduoti dokumentai su tikrųjų kaltininkų pavardėmis: greta Stalino ten minima visa Sovietų Sąjungos vyriausybės ir partijos vadovybė. Tačiau net ir toks pusinis Gorbačiovo prisipažinimas suerzino stalinistus, kurie tada Sovietų Sąjungoje vis dar vaidino svarbų vaidmenį, ir oficialus SSRS gynybos ministerijos leidinys „Vojenno-istoričeskij žurnal“, liūdnai pagarsėjęs Sovietų Sąjungos istorijos klastotėmis, 1990–1991 m. paskelbė seriją straipsnių, kuriuose dabar ir vėl buvo skleidžiama versija, esą, šį sunkų nusikaltimą padarė vokiečiai ir jie turį už tai atsakyti lenkų tautai.

Apie knygą „Naikinamasis Stalino karas“

Joachim Hoffmann. Naikinamasis Stalino karas 1941–1945 m. Iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė. – Vilnius: Briedis [2013]. – 416 p.: iliustr., spalv. įkl.

2013 metų sausis. Rusijoje švenčiamas pergalės Stalingrado mūšyje 70-metis. Stalino šmėkla vėl grįžta. Volgogradas – „didžiojo vadybininko, laimėjusio Antrąjį pasaulinį karą“, makabriška valia, nors trumpam, bet vėl tampa Stalingradu. Vėl aukštinamas ir išpučiamas generalisimo Stalino – Europos „gelbėtojo“ nuo rudojo fašistinio maro – vaidmuo, jo portretai, kaip ir prieš daugybę metų – šios šalies miesto gatvėse.

Bet yla vis tiek išlenda iš maišo. Iš įslaptintų archyvų gelmių iškyla naujų dokumentų, parodančių tikrąjį Stalino vaidmenį prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Atsiranda naujų „didįjį vadą“ demaskuojančių knygų.

Galbūt todėl dabar itin reikšminga tampa ką tik pasirodžiusi „Briedžio“ leidyklos išleista J. Hoffmanno knyga „Naikinamasis Stalino karas“, kurioje autorius labai įtikinamai bei įtaigiai parodo, kad ir Hitleris, ir Stalinas, vadovaudamiesi savų ir svetimų šalių tautoms pražūtingomis ideologijomis, siekė užvaldyti pasaulį. Vos atėjęs į valdžią, Stalinas nenumaldomai toliau vykdė V. Lenino suformuluotos „pasaulinės revoliucijos“ – komunizmo karinės ekspansijos – planus.

1940 metais Stalino rengimasis karui su Vokietija įžengė į galutinę fazę ir įgijo konkrečių planų pavidalą. Tai patvirtina šioje knygoje pirmą kartą publikuojami Raudonosios armijos generalinio štabo 1940–1941 metų žemėlapiai, direktyvos ir kiti dokumentai.

Vokietijos bundesvero karo istorijos tyrimų centro direktoriaus J. Hoffmanno veikalas ,,Stalino naikinamasis karas“, be abejonės, yra viena svarbiausių knygų, padėjusių sugriauti Sovietų Sąjungos ir Vakarų šalių istorikams įprastą Stalino „istorikų“ paskleistą Antrojo pasaulinio karo pradžios įvykių sampratą. Šioje fundamentalioje, kardinaliai keičiančioje požiūrį į Stalino ir Sovietų Sąjungos vaidmenį sukeliant Antrąjį pasaulinį karą knygoje autorius savo teiginius pagrindė ir įrodė patikimais dokumentais.

„Naikinamasis Stalino karas“ sovietinės pakraipos kritikų buvo pavadintas „revizionistine“ knyga, įvairiausiais būdais mėginta paneigti joje pateikiamus negailestingus faktus. Tačiau iki šiol niekam nepavyko to padaryti, atvirkščiai, šiuos faktus vis dažniau patvirtina nauji archyviniai dokumentai.
J. Hoffmannas atskleidžia Stalino – „piktojo genijaus“ – rengiamo karo su Vokietija planus, Raudonosios armijos nusikaltimus žmoniškumui.

Ypač daug vietos knygoje skiriama vokiečių naikinimui, išvarymui iš jų gyvenamųjų vietų, kitiems Raudonosios armijos karo nusikaltimams Rytų Prūsijoje. Autorius mini ir kitų šalių vyriausybių (Čekijos, Lenkijos) vykdytus etninius valymus, kurių aukomis tapo etniniai vokiečiai.
Knygos tekstą papildo 369 fotonuotraukos, 29 dokumentų kopijos, 18 žemėlapių.

Knygos „Naikinamasis Stalino karas“ viršelis