Anoniminį anketinį tyrimą apie seksualinį priekabiavimą darbe šiemet atliko keturi Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto studentai, vadovaujami docentės dr. Marijos Stonkienės.
Studentai tyrimo metu apklausė 91 pilnametį Lietuvos gyventoją, dirbantį, dirbusį anksčiau arba atliekantį praktiką. Tarp apklaustųjų – 53 moterys, 33 vyrai ir 1 lyties nenurodęs asmuo. Tyrime dalyvavo 87 darbuotojai ir 4 darbdaviai. Jų amžiaus vidurkis – 30 metų.
Su seksualiniu priekabiavimu susidūrė kas trečias
Darbe patyrę seksualinį priekabiavimą nurodė 10 apklaustųjų (7 moterys ir 3 vyrai, arba 12 proc. moterų ir 8 proc. vyrų). Dažniausiai seksualinis priekabiavimas buvo patirtas iš kolegos vyro. Beveik visi jie buvo samdomi darbuotojai. Tačiau viena darbdavė prisipažino patyrusi seksualinį priekabiavimą iš darbdavio vyro kitoje įmonėje. Moteris nusprendė dėl to niekur nesikreipti, kad išvengtų viešumos ir nepageidaujamo dėmesio.
Beje, vienas iš trijų vyrų nurodė patyręs seksualinį priekabiavimą iš tos pačios lyties kolegos.
Norėdami išsiaiškinti, ar respondentai gerai suvokia, kas yra seksualinis priekabiavimas, tyrėjai jų pasiteiravo apie nepageidaujamo seksualinio pobūdžio dėmesį darbe. Teigiamai į šį klausimą atsakė dar 7 apklaustieji, tokio elgesio nepriskyrę seksualinio priekabiavimo veiksmais.
Pagal įstatymą nepageidaujamas seksualinio pobūdžio dėmesys traktuojamas kaip seksualinis priekabiavimas, todėl tyrėjai šiuos asmenis priskyrė prie seksualinio priekabiavimo aukų. Taigi iš viso, kaip rodo tyrimas, seksualinį priekabiavimą darbe patyrė 17 respondentų (19 proc.). Tokio elgesio aukomis tapo 21 proc. apklaustų moterų ir 15 proc. apklaustų vyrų.
18 apklaustųjų tvirtino girdėję, kaip dėl seksualinio priekabiavimo skundėsi jų kolegos. Atsižvelgus ne tik į asmeninę respondentų patirtį, bet ir į šiuos atvejus, išeitų, kad seksualinį priekabiavimą yra patyrę trečdalis darbuotojų.
Tyrime dalyvavę asmenys seksualiniam priekabiavimui priskyrė įvairius veiksmus. Psichologinį spaudimą, seksualinę prievartą, seksualinio pobūdžio veiksmus ir prisilietimus prie įvairių kūno vietų, seksualinių paslaugų siūlymą, įkyrius, nepadorius telefono skambučius, intymius gestus kaip seksualinį priekabiavimą įvertino maždaug po pusę moterų. Tuo tarpu iš vyrų šiuos veiksmus priskyrė seksualiniam priekabiavimui tik kas penktas – kas trečias.
Beje, šeši iš dešimties apklaustųjų seksualiniam priekabiavimui priskyrė ir netoleruotiną seksualinio pobūdžio elgesį viešajame transporte, klubuose, kavinėse bei kitose viešose vietose. Tačiau Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas seksualiniu priekabiavimu vadina užgaulų, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštą seksualinio pobūdžio elgesį su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai.
Psichologinės pagalbos tarnyboje – siūlymas paklusti priekabiautojui
Respondentų tvirtinimu, dažniausiai prie jų priekabiauta tyčiniais ir atsitiktiniais veiksmais (70,5 proc.). Psichologinį spaudimą ar seksualines užuominas, pornografinius ir nepagarbaus pobūdžio priešinius, gašlias, orumą įžeidžiančias kalbas nurodė tik pavieniai apklaustieji.
Vos pusė tyrimo dalyvių teigė ėmęs veiksmų, apsaugančių nuo tolesnio nemalonaus seksualinio pobūdžio elgesio darbe. Dažniausiai aukos imdavosi problemą spręsti savarankiškai – kalbėdavosi su priekabiautoju, naudodavo savigyną. Trys respondentai atsiribojo nuo priekabiautojo, du išėjo iš darbo.
Jokių veiksmų nesiėmusios priekabiautojų aukos tokį elgesį motyvavo tuo, kad nematė prasmės, kiti bijojo prarasti darbą, nenorėjo viešumos arba visai negalėjo įvardyti priežasčių. Vienas apklaustasis manė, kad vyrui skųstis iš moters patiriamu seksualiniu priekabiavimu yra neįprasta.
Keturi iš dešimties respondentų teigė, jog dėl seksualinio priekabiavimo kreiptųsi į policiją, trečdalis – į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Kai kurie nurodė darbovietės vadovybę, psichologinės pagalbos liniją, darbo apsaugos inspekciją, kokią nors žmogaus teisių organizaciją, Lyčių studijų centrą. Anketose buvo ir originalesnių atsakymų į šį klausimą – po vieną respondentą ieškotų nusikalstamos veiklos grupuotės arba Dievo pagalbos. Šeši atsakiusieji nurodė, kad niekur nesikreiptų.
Pagal įstatymą darbdavys privalo imtis priemonių, kad darbuotojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo, todėl dėl to nukentėjęs darbuotojas galėtų pasiskųsti vadovams, tačiau šie negali imtis jokio tyrimo.
Tyrėjai nusprendė patikrinti, ar seksualinio priekabiavimo aukos galėtų sulaukti psichologinės pagalbos. Viena studentė paskambino į psichologinės pagalbos liniją ir papasakojo, kad patyrė seksualinį priekabiavimą, bei paprašė pagalbos arba gero patarimo. Mergina iš konsultanto išgirdo netiesioginį siūlymą paklusti priekabiautojo valiai ir su juo permiegoti.
Norėtų pasipelnyti finansiškai
31 proc. apklaustųjų, dažniau – moterys, įsitikinę, kad seksualinio priekabiavimo atvejai jų darbovietėje dažni, šiek tiek mažiau – 29,5 proc. – mano, kad tokie atvejai reti. Keturi iš dešimties respondentų šiuo klausimu neturėjo nuomonės.
Keturių penktadalių tyrimo dalyvių įsitikinimu, dėl seksualinio priekabiavimo kartais būna kalta ir pati auka, dažniau taip galvoja vyrai. Kas dešimtas (daugiausia moterys) mano, kad auka dėl to visiškai nekalta, o 8 proc. apklaustųjų tvirtina, kad dėl to kalta tik auka.
Du respondentai nurodė manantys, kad seksualinis priekabiavimas nieko blogo. 12 apklaustųjų įsitikinę, kad seksualinio priekabiavimo aukai saugiau nutylėti apie seksualinio priekabiavimo faktą.
Kas penktas tyrimo dalyvis prisipažino, kad patyręs seksualinį priekabiavimą darbe būtų linkęs iš to pasipelnyti finansiškai. Tiesa, Lietuvoje dar nė vienai aukai nėra pavykę prisiteisti atlygio iš seksualinio priekabiautojo.
