Nes tik geriau pažindami tykančius vedybinio gyvenimo slenksčius, sutuoktiniai galės prie jų stabtelėti, sėkmingai perlipti ir judėti toliau ta pačia kryptimi.
Ar tikrai pakeliui?
Manoma, kad sėkmingą dviejų žmonių ryšį užtikrina psichologinis partnerių suderinamumas, kurio negali atstoti nei materiali gerovė, nei seksualinė harmonija. Taip jau yra – vienos poros gyvena tylų ir darnų gyvenimą, o kitos tarsi balansuoja ant skyrybų ribos.
Lietuvoje kiekvieną mėnesį išsiskiria apie tūkstantį šeimų. Todėl sulaukę sutuoktuvių metinių atminkite - tai ne tik šventė, bet ir tolimesnių tarpusavio santykių era, kartkartėmis virstanti povedybine krize.
Pačiais konfliktiškiausiais vadinami pirmieji santuokos metai (nors, jei gyvenote iki vedybų kartu, situacija keičiasi), kai išsiskiria daugiausiai jaunų šeimų.
Sakoma, kad su kiekvienomis metinėmis santykiai vis labiau stiprėja, todėl sulaukus vedybų penkmečio rizika bus minimali.
Anot Jaunimo psichologinės paramos centro direktoriaus Pau-liaus Skruibio, santuoka reikalauja daug pastangų. „Todėl, kad ir kiek laiko praeitų, išlieka tikimybė, kad nesutaps sutuoktinių požiūriai, pomėgiai ar bendro gyvenimo samprata.“
Dažnas reiškinys, kai pora spinduliuoja išoriniu sutarimu, tačiau namuose vienas kitą puola kaip pasiutę šunys.
Psichologo P.Skruibio teigimu, tokiu atveju galvojama, kad santuoką išgelbės meilė, o iš tiesų - žmonėms trūksta elementarios savitvardos. Taip nutinka ir palikus klaidų, dar prieš duodant įžadus prie altoriaus. „Labai dažnai santykių pradžioje vienas iš dviejų turi nemažai abejonių dėl šeimos kūrimo. Tikruoju motyvu, paskatinusiu sukurti šeimą, tampa ne tai, kad aš myliu tą žmogų, o tai, kad gal geresnio varianto nepasitaikys.“
Baimė likti vienam
Baimę likti vienam dažnai paskatina mintis, kad reikalingas žmogus, kuris palaikytų ir būtų šalia. Į šalį nustumiant mintis apie žmogų, su kuriuo iš tiesų svajojama gyventi. Gana dažni motyvai, neturintys nieko bendra su tikru jausmu.
Pasak P.Skruibio, galima taip gyventi metus, dvejus, bet ilgainiui santuoka pradės irti. Jei būsimiems sutuoktiniams meilė vienas kitam nėra svarbiausias dalykas, vertėtų gerai pamąstyti prieš kuriant šeimą. Tvirtą ryšį bėgant metams veikia ir pačių žmonių pokyčiai.
„Viskas priklauso nuo to, kaip sutuoktiniai išgyvena vienas kito pasikeitimus“, - teigė psichologas.
Anot P. Skruibio, dažnai neteisingai manoma, kad vaiko gimimas paskatins abipusį partnerių nutolimą ar atšilimą. Pats gimimas, kaip reiškinys, viso to nežada. Jei vyro ir žmonos santykiai buvo pašliję, kūdikio gimimas jų neišspręs.
Priešingai, gali būti, kad tik dar labiau pablogins. (Pvz., žmona bus mažiau dėmesinga, pikta, nuolat neišsimiegojusi. Vyras priekaištaus dėl sumažėjusio švelnumo, dėmesingumo, jausis nustumtas į šalį. Gali būti, kad pasąmoningai pavyduliaus kūdikiui.) Tačiau jeigu santykiai šeimoje geri, tai vaikelio gimimas bus tarsi tų gerų dalykų tęsinys.
Užbėgant galimoms krizėms į priekį, psichologas rekomenduoja nelaukti, kol santykiai galutinai pablogės: „Žmonės tiek konfliktuoja ir pykstasi, kad, atrodytų, sugrįžti atgal nebeįmanoma. Bet juk galima susėsti ir pasikalbėti apie tai, kas netenkina, dėl ko jaučiamasi prastai. Jei išsiaiškinti patiems nepavyksta, pagalbos galima ieškoti ir psichologo kabinete.“
„Gyvena dėl vaikų“
Jaunimo psichologinės paramos centro direktoriaus teigimu, gyvenime veikia labai geras dėsnis, t. y. kiekvienas gauna tai, ko nusipelno. „Jei abu žmonės kaltina vienas kitą dėl visų pasaulio nesėkmių, jei abu susituokė, vadinasi, jie - vienas kito verti“.
Taigi ieškojimas kaltų problemos tikrai neišspręs, greičiau įklampins į dar didesnį nesantaikos liūną. O išsiaiškinus nesantaikos priežastis, galima sėkmingai gyventi toliau. „Labai dažnai žmonės nemato to, kas vyksta po jų nosimi, o sprendimų ieško labai toli“, - teigė psichologas.
Dar viena nenoro prisiimti atsakomybę už tarpusavio ryšius priežastis - įsitikinimas, kad kartu gyvenama vien dėl atžalų.
„Neretai vaikų gerovė tampa oficialia priežastimi, dėl ko sutuoktiniai nesiskiria, nors priežastys yra visai kitos. Pasitaiko ir tokių atvejų, kad, praėjus keleriems metams, tėvai pradeda priekaištauti savo vaikui: va, mes dėl tavęs gyvename, o tu nedėkingas, ir pan. Bet juk vaikai neprašė, kad dėl jų tėvai kartu gyventų ir kankintųsi“, - šypsojosi P. Skruibis.
Jei šeimoje daug konfliktų ir prievartos, kalbas apie vaiko gerovę ir vadinamąsias aukas reikėtų pamiršti.
Jei šeimoje problemos tokios didelės, kad nepavyksta jų išspręsti, nuolatiniai tėvų barniai ir „kankinimasis“ dėl vaikų kažin ar yra rimtas pagrindas toliau gyventi drauge.
Nors pabandyti niekada ne vėlu. Gražia pradžia galėtų būti bendros vasaros atostogos. O gal priešingai - reikėtų vienam nuo kito pailsėti?
