Sambrūzdis po pirmųjų Stalino pralaimėjimų: žmonės buvo įtikėję Vokietijos sąjunga su Rusija

Romane parodoma nevienareikšmė Armijos Krajovos veikla, bendradarbiavimas su okupacine vokiečių valdžia, kovos su Vietine rinktine.

DELFI pristato dar vieną ištrauką iš romano „Nereikia garsiai kalbėti “:

Sąmokslas plėtėsi, pasipildydamas naujais žmonėmis, labai įvairių įsitikinimų ir nevienodai užsiangažavusiais.

Pirmajame memorandume, parengtame kartu su pulkininku Vladimiru Bojarskiu, buvusiu sovietų 41-osios pėstininkų divizijos vadu, Vlasovas kalbėjo apie sambrūzdį, apėmusį visą Rusiją po sovietų patirtų pirmųjų pralaimėjimų, ir apie pažadintą viltį nuversti viešpataujančią santvarką.

Tačiau ši santvarka esanti pakankamai tvirta, kad neleistų įvykti spontaniškam perversmui. Todėl šioje fronto pusėje reikią sukurti idėjinį politinį išvadavimo centrą, kuris remtųsi Rusijos karine jėga. Jeigu vokiečiai to nepadarysią ir nepakeisią ligi šiol vykdytos politikos, tai antibolševikinių sąjūdžių simpatijos atsigręšiančios prieš juos, o atramos ieškosiančios Anglijoje ir Amerikoje.

Toks paslėptas grasinimas vokiečiams, išsakytas nelaisvės sąlygomis, buvo palaikytas įrodymu, kad Vlasovas nežada vaidinti vokiečių marionetės ar samdinio vaidmens. Be to, jis atsisakė pasirašyti atsišaukimą, raginantį sovietų kareivius tiesiog pasiduoti ir dezertyruoti.

Memorandumas nepadarė jokio įspūdžio vokiečių vyriausiojoje būstinėje, bet sutapo su siekimais tų veikėjų, kurie sudarė tikrąjį sąmokslo branduolį.

Oficialiai Vlasovu ketinta pasinaudota tik tiek, kiek jis galėjo būti „korta, svarbia vykstančiam karui“. Kol kas su tuo reikėjo taikstytis.

Tačiau sąmokslininkai tikėjosi, kad, Vlasovui atsidūrus prieš įvykusius faktus, jiems pavyks jį paversti „Rusijos De Goliu“, o jo sumanytas „centras“ taps savotiška „laisvos Rusijos“ laikinąja vyriausybe. Toks, bendrais bruožais, buvo Štaufenbergo ir Treskovo planas. Žinant begalinį Hitlerio bjaurėjimąsi tiek Rusijos dešiniųjų kontrrevoliucija, tiek kapitalistine Vakarų „plutokratija“, buvo nuspręsta akcentuoti ryškų socialinį radikalizmą, į kurį buvo linkęs ir pats Vlasovas.

1942 metų rugsėjo 10 dieną Vlasovas pasirašė atsišaukimą: „Į draugus vadus! Į draugus sovietinius inteligentus!“ Suminėjęs visus Stalino nusikaltimus, jis teigė, kad Stalinas kariauja gindamas ne sovietinės liaudies, bet Anglijos ir Amerikos kapitalistų interesus. Taip pat paskelbė, kad bus kuriama nauja, antistalininė vyriausybė.

Majoro fon Grotės iniciatyva buvo sukurta slapta vadinamoji „iniciatyvinė grupė“. Ji pirmiausia turėjo išplėsti Smolenske po globėjišku fon Treskovo sparnu vegetuojantį pusiau legalų rusų komitetą ir jo vadovu padaryti Vlasovą. Tolesnis etapas turėjo būti Vlasovo pasirašyto didelio manifesto „į visas Sovietų Sąjungos tautas!“ paskelbimas... Tačiau visiškai be aukštesnės valdžios žinios vykdyti šio projekto nebuvo įmanoma. O kad jį aprobuotų Hitleris, apie tai nebuvo ko nė svajoti! Pirmuosius pateiktus aprobuoti metmenis generolas Keitelis jau buvo perbraukęs šviesiai violetiniu pieštuku, kuriuo paraštėje visada rašydavo pastabas: „Tokio pobūdžio projektai neatitinka Fiurerio tikslų!“

Atsižvelgdama į tai „iniciatyvinė grupė“ pateikė naują projekto redakciją:

„Fiureris daug sykių yra pabrėžęs, kad propagandoje galima sakyti viską, kas gali būti naudinga kariaujant, jeigu tik neatsiranda poreikis tesėti pažadus. Pirmas Vlasovo žingsnis buvo nepaprastai sėkmingas. Todėl siūloma įkurti Smolenske ne tikrą, bet fiktyvų rusų komitetą, kuris paskelbs manifestą ne mūsų, bet savo vardu. Taip mes nieko nebūsime įsipareigoję.“

Keitelis, kuriam šie nuolatiniai projektai jau buvo įgrisę, norėdamas jų atsikratyti, pasiuntė iniciatorius pas Rozenbergą... Beje, žinodamas jo neigiamą požiūrį į šį reikalą. Prasidėjo ilgos derybos Ostministerium kabinetuose. Profesorius Mendė ir vyriausiojo politinio skyriaus viršininkas Georgas Leibrantas aiškiai atstovavo antirusiškajai krypčiai.

Tačiau jie palaikė nerusų tautų rėmimo ir Rusijos suskaidymo koncepciją. Vis dėlto mėginimai sukurti „tautinius komitetus“ žlugdavo atsimušę į Hitlerio pasipriešinimą. Ilguose pokalbiuose „iniciatyvinei grupei“ pavyko įtikinti: tegu ir fiktyvaus „rusų komiteto“ sukūrimas gali ir jiems tapti argumentu kuriant išvaduojamuosius tautinius komitetus.

Klausimas pagaliau buvo suderintas ir pasiūlytas aprobuoti Rozenbergui.

Tačiau per tą laiką atsirado keblumų dėl Vlasovo. Pats jis nepasitikėjo emigrantais. Ilgai netikėjo, kad „solidarieji“, atstovaujami Kazancevo, nėra „reakcionieriai“. Jam priimtinesnis buvo Zykovo radikalizmas.

Galiausiai, tarpininkaujant fon Grotei, susitarta dėl laikinos kompromisinės programos: „Stalinizmo sunaikinimas; garbinga taika su vokiečiais; Rusijos dalyvavimas naujoje, be bolševizmo ir be kapitalizmo, Europos tvarkoje.“ Susitarimas buvo visiškai slaptas, tarp „iniciatyvinės grupės“ ir Vlasovo. Dabar reikėjo laukti, ar Rozenbergas sutiks, kad sumanytasis „manifestas“ būtų išplatintas.

Pagaliau 1943 m. sausio 12-ąją Rozenbergas iškėlė tris sąlygas: 1) Vlasovo manifestas leistinas, jeigu bus skirtas tik rusams. 2) Visa akcija tėra propagandinis manevras, neturintis konkretaus pagrindo. 3) Lapeliai su manifestu bus išmėtyti tiktai sovietų pusėje ir nieku gyvu nevalia jų platinti vokiečių kariuomenės okupuotose teritorijose.

Po kelių dienų Štrik Štrikfeltas iš Berlyno atvyko į Smolenską vadovauti lapelių su fiktyvaus „Rusų komiteto“ manifestu išmėtymui. Sausio 28 dieną bomba sprogo!

Kariuomenės grupės „Centras“ lakūnai – jų štabo viršininkas buvo fon Treskovas – milijonus lapelių „per neapsižiūrėjimą“ išmėtė taip pat... šioje fronto pusėje išilgai plataus vokiečių okupuotojo ruožo. Šimtai tūkstančių žmonių nuo Leningrado iki Juodosios jūros sužinojo apie „Rusijos išvadavimo komiteto“ atsiradimą Smolenske, nors iš tikrųjų jis turėjo būti atsiradęs tik popieriuje...

Rozenbergas pareikalavo tuojau pat pradėti tirti šios skandalingos klaidos kaltininkų veiksmus. Tyrimas iš tiesų buvo pradėtas tuojau pat, bet nors karinė vadovybė – fon Treskovo įsakymu – padėjo daug pastangų, nustatyti kaltininkų kažkodėl nepavyko...

Rozenbergas pateikė vyriausiajai būstinei ryžtingą protestą. Rašte Keiteliui pareiškė esąs įsitikinęs, jog kariuomenės sluoksniuose esantys „rusofilai“ stengiasi sukurti fait accompli, o įkurdami „rusų centrą“ paremia „didžiarusiškąjį imperializmą“. Vienintelė tinkama taktika yra iš dalies atsižvelgti į nerusų tautų interesus, kad šitaip būtų susilpninta rusų tauta ir nustumta „iki jai priderančių ribų“.

Žinia, numesta iš lėktuvų, ėmė sklisti vis platėjančiais ratilais. Okupuotieji žmonės ėmė šnekėti Dievas žino ką! Net apie visišką vokiečių politikos pasikeitimą, net apie oficialią Vokietijos sąjungą su antibolševikine Rusija... Hitlerį tuo metu knietė „gedulo dienos“ po Stalingrado, o dar labiau grėsmė nuo Doneco.

Ir viskas liko pakibę ore.

*
Ne tik armijų grupės „Centras“ štabas savo mėnesiniame raporte, bet ir beveik visi armijų vadai politinę „Smolensko komiteto“ iniciatyvą įvertino teigiamai. Tokiomis aplinkybėmis, generolas grafas fon Šenkendorfas, fronto užnugario kariuomenės vadas, nusprendė, kad galima pakviesti Vlasovą vasario pabaigoje atvykti Smolenską. Vlasovas čia pasakė prakalbą, kurioje pranešė apie atsirasiančią Rusijos išvadavimo armiją – ROA. Be to, pasikalbėjo su feldmaršalu fon Kliuge. Iš Smolensko jis nuvyko į Mogiliavą, kur pasakė kalbą įvairių, dar nekoordinuotų rusų pagalbinių karinių dalinių vadams. Pareiškė netrokštąs – „kaip nori kai kurie emigrantai“, – kad būtų sugrąžinta monarchija: „Atmetu ir bolševizmą, ir kapitalizmą!“ Tačiau šioje kalboje jis jau leido sau griežtai sukritikuoti vokiečių okupacinės valdžios politiką ir metodus.

Greit po to jį pasikvietė feldmaršalas Georgas fon Kiuchleris, armijų grupės „Šiaurė“ vadas. Generolas fon Lindemanas, vadovavęs 18-ajai armijai, apsupusiai Leningradą, surengė jam susitikimus su visuomene Rygoje, Pskove, o svarbiausia Gatčinoje, kur Vlasovas išrėžė ilgą politinę prakalbą:

„Mano ponai, kai karas pasibaigs ir būsime išvaduoti iš bolševizmo-stalinizmo... Tada savajame Leningrade priiminėsime ir vokiečius kaip savo svečius...“

Leningrade, vokiečius „kaip svečius“?!. Kas vyksta? Kas turi priiminėti, rusai?! Tame Leningrade, kurį fiureris juk ketina sulyginti su žeme, o žemę atiduoti Suomijai?!.

„Lieber Martin! – pradėjo Himleris savo laišką Bormanui. – Prašau Tave pasiūlyti Fiureriui...“

*
Tą pačią kovo 13-ąją, kai Vlasovas sakė kalbą Mogiliave, į Smolenską atskrido Adolfas Hitleris. Jo atvykimas neturėjo nieko bendra su „pamišėliškais generolų planais“ dėl kažkokio ten išvaduojamojo“ karo ir politikos pakeitimo Rytuose. Hitleris didžiai niekino tuos planus, o šiuo metu neturėjo laiko net apie tai klausytis. Jis norėjo su feldmaršalu fon Kliuge aptarti Manšteino planuojamo Kursko puolimo galimybes.

Pagrindinis šio slapto sąmokslo vadovas buvo generolas Osteris, Abvero štabo viršininkas. Generolas Bekas ir generolas Olbrichtas, Vokietijos kariuomenės vyriausiosios valdybos viršininkas ir rezervinės kariuomenės vadas, palaikė ryšį per jį. Pats Abvero vadovas admirolas Kanarisas, rodės, laikėsi nuošaliai. Tačiau slaptieji Abvero takeliai labai palengvino konspiraciją.

Apie tai, kad nuspręsta nužudyti Hitlerį, fon Treskovui pranešė majoras Fabianas fon Šlabrendorfas, žvalgybos karininkas, paskirtas į Smolensko štabą.

Hitleris pietavo karininkų kazino: valgė savo daržoves, paruoštas savo paties virėjo, bet pirma jas vis dėlto turėjo paragauti leibmedikas. Kaip visada, kairiąja alkūne pasirėmęs į kelį, dešiniąja į stalą, Hitleris palenkdavo galvą prie kiekvieno kąsnio ir užgerdavo įvairių vaisių sultimis. Rūkyti po pietų nebuvo galima. Galiausiai Hitleris atsistojo. Prie stalo kilo bruzdesys. Fon Treskovas priėjo prie pulkininko Branto, iš artimiausios Hitlerio aplinkos, turinčio drauge su juo tuo pačiu lėktuvu grįžti iš Smolensko į vyriausiąją būstinę Prūsijoje.

– Gal galėtumėt kartu paimti mažą paketėlį? Du buteliukus prancūziško konjako generolui Štyfui, į Oberkommando?

– Mielai, generole!

Buteliukus į aerodromą atvežė fon Šlabrendorfas. Tai buvo bombos, supakuotos kaip buteliukai, su angliškos kilmės sprogstamąja medžiaga, numesta iš lėktuvų Lenkijos teritorijoje ir pakliuvusia į vokiečių rankas. Bombos buvo nustatytos: „už pusvalandžio“...

Kai Hitlerio lėktuvas ir jį lydintieji naikintuvai pakilo į orą, fon Šlabrendorfas pasiuntė generolui Osteriui šifruotą telegramą. Praėjus pusei valandos nervinė įtampa pasiekė kulminaciją. Buvo laukiama lydinčiųjų naikintuvų radijo pranešimo apie katastrofą. „Konjako buteliukų“ užteko, kad lėktuvas ištikštų į gabalus. Praėjo valanda. Turėjo įvykti tai, kas galėjo paveikti karo, Europos, pasaulio likimą.

Nieko neįvyko.

Pavasaris susivėlino. Buvo šalta. Dėl per didelio šalčio skystis, ėdantis vielelę, veikė taip pamažu, kad daužiklis, užuot trinktelėjęs, lėtai nuslinko žemyn.

Galiausiai atėjo žinia: „Fiureris nusileido vyriausiojoje būstinėje.“

*
Balandžio 17 dieną Bormanas pateikė Hitleriui Himlerio laišką. Kitą dieną gen. Keitelis perdavė įsakymą visiems fronto armijų vadams:

„...Jei Vlasovas kada nors dar mėgintų fronte sakyti viešą kalbą, reikia nedelsiant jį atiduoti į gestapo rankas ir nukenksminti.“

*
– Ką daryti, generole, su Smolenske likusiais Rusijos išvadavimo komiteto manifesto lapeliais? Jų išspausdinome daugiau kaip 18 milijonų...

– Išdalyti karininkų kazino klozetams, – atsakė štabo viršininkas.

Taigi, be kitų išviečių, lapeliai atsirado ir pafrontėje esančio Smolensko karininkų kazino išvietėje; o tame kazino kaip tik buvo apgyvendinamos gausios delegacijos iš Europos, atvykusios apžiūrėti Lenkijos karininkų, 1940 metų pavasarį bolševikų nužudytų Katynėje, masiniuose kapuose gulinčių palaikų ekshumacijos.

Atkastas Katynės kapas

© Leidėjų nuotr.

Buvo pietų pertrauka. Katynėje, Kozie Gorų miškelyje, virš atkastų kapų tvyrojo slogus tvaikas, neišsklaidomas nė dūmų, kylančių nuo laužų, kuriuos buvo uždegę pasamdyti ir iš sovietų belaisvių atrinkti kasėjai, atkasinėjantys lavonus. Viską persmelkianti, šleikščiai salsva pūvančių žmonių kūnų smarvė maišėsi su vangaus pavasario ir verdamų pietų kvapu. Neutraliųjų šalių žurnalistų delegacija autobusu grįžo į Smolenską, nes čia jiems buvo paruošti pietūs. Po pietų jaunas, visąlaik kažko džiūgaujantis švedų žurnalistas išpuolė iš karininkų kazino išvietės, rankoje laikydamas nelyginant grobį du pusiau perkirptus oranžinės spalvos lapelius, tirštai išmargintus spausdintomis rusiškomis raidėmis. Nutvėręs už rankos vieną lenkų literatą, kuris taip pat buvo pakviestas aplankyti Katynės kapų, ir sudėjęs perkirptuosius lapelius, jis džiaugsmingai susijaudinęs sušnibždėjo:

– Gal galite išversti man šį tekstą?!

Lenkų literatas jam išvertė „manifesto“ tekstą.

– Ak!.. – apsidžiaugė švedų žurnalistas, – vadinasi, visa tai netiesa! Viskas skiedalai, bluff! – Jis buvo apvalaus veido, su akiniais, o už jų juokėsi beveik vaikišku džiaugsmu spindinčios beveik vaikiškos jo akys. Apvalią skrybėlę jis kažkodėl užsismaukė ant dešinės ausies. Įsibruko lapelius į užpakalinę kelnių kišenę, bet tuoj pat ištraukė, išlygino ir rūpestingai įsidėjo į piniginę. Kaip rinktinis žurnalistas, gebantis itin pagarbiai elgtis su laikraštine sensacija tapsiančiu dokumentu. – O iš tikrųjų tai vartojama pasišluostyti vokiečių karininkų išvietėse fronte! Cha!..

Netrukus to lapelio nuotrauka kartu su švedų žurnalisto parvežta naujiena pasirodė Stokholmo leidinyje.

Tačiau įspūdžio nepadarė. Jokios sensacijos. Tuo metu Vakaruose nebuvo vietos bevertėms žinioms. Viso pasaulio viešoji nuomonė ir taip žinojo, kad Rytų Europa, visut visutėlė, pagauta patriotinio įkarščio, mūru stoja už genialųjį Sovietų Sąjungos vadą Staliną – „Dėdę Josifą“, kaip jį vadino prezidentas Ruzveltas; „didžiai sumaningą žmogų“, kaip konstatavo premjeras Čerčilis, nuvežęs jam į Maskvą auksinį kardą – Jungtinės Karalystės karaliaus ir Indijos imperatoriaus dovaną; „neapsakomai įdomų žmogų“, kaip jį apibūdino gen. Sikorskis dar 1942-ųjų sausį.

Toje herojiškoje epochoje akių badymas vokiečių klozetuose rastais popiergaliais veikiau galėjo kelti nuoširdų pasidygėjimą.

*
Birželio 8 dieną Hitleris, išsikvietęs štabo viršininką generolą Ceiclerį ir generolą Keitelį, pareiškė jiems:

– Jeigu tokie žmonės kaip Vlasovas veikia savo tautos nenaudai, jie elgiasi negarbingai. Jeigu veikia savo tautos labui, tampa mums pavojingi! Galima kalbėti tik apie propagandą, skirtą anai pusei. Šioje pusėje mums nereikia jokių „generolų Vlasovų“. Jokių „išvaduojamųjų“ dalinių, vadovaujamų trečio asmens, kuris gali pasakyti: „Šiandien aš einu su jumis, rytoj ne!“

ROA propagandistas skaito raudonarmiečių belaisviams generolo A. Vlasovo atsišaukimą. 1943 m.

© Leidėjų nuotr.

Po kelių dienų Hitleris aukštesniųjų vadų pasitarime pareiškė:

– Vokietis karys nesuinteresuotas rusų ar ukrainiečių išvadavimo programa, jis suinteresuotas vien tuo, kad po karo galėtų įsikurti Rytuose kaip pionierius! Jei mano kariams bus sakoma, jog jie kovoja ne kad nugalėtų, o kad išvaduotų rusų ar ukrainiečių tautas, tai kam apskritai jiems kovoti?

Generolas Ceicleris vis dėlto leido sau užsiminti apie gausias Rytų Europos tautų savanoriškas antisovietines formuotes, apdairiai sumažindamas jų skaičių:

– Šiuo metu turime 78 batalionus ir 122 savarankiškas kuopas. Vieną visos sudėties pulką. Bendrai paėmus 400 000. Iš jų 60 000 tarnauja apsaugos daliniuose. Šalia to Hiwis... Šiuo metu prie Mlavos kuriama kazokų divizija. Silezijoje turkmėnų divizija... O prie...

– Taigi, kartą ir visam laikui! Dar sykį kartoju! Galite palikti tuos atskirus antisovietinius batalionus, jei jau niekaip be jų neištveriate! Bet negalima leisti, kad iš jų būtų sukurtos armijos! Galinčios primesti mums politines pasekmes ir sąlygas, kurias būtume priversti kada nors vykdyti!