S. Dali: žmogų silpnapročiu paverčia šiuolaikinio transporto greitis ^{Ištrauka iš knygos „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas, aprašytas Salvadoro Dali“}

Ar įmanoma suprasti Dalí meną, nesuvokus jo, pašėlusio narcizo, asmenybės?

Tikėtis suprasti žymųjį kataloną – per drąsu, tačiau skaitant autobiografiją bus lengviau įsijausti į jo beprotišką pasaulį, suvokti jo originalias idėjas.

Knyga „Slaptas Salvadoro Dalí gyvenimas“ – tai paminklas, kurį menininkas pastatė pats sau. Knygoje, išverstoje į daugybę kalbų, visiškai nėra kuklumo, užtat ji kupina įtaigiausio nuoširdumo. Autorius su nežabotu humoru ir sąmojingu koketavimu įžūliai, net begėdiškai viešina savo paslaptis. Knyga atskleidžia aistringo menininko, pasirengusio užkariauti pasaulį, kovojančio prieš tamsuoliškumą, pilkumą ir nihilizmą, didybę.

Čia rasite Dalí minčių apie meną, politiką, maistą, lavinimąsi, grožį. Genijus, kaip jis mėgo save vadinti, pasakoja savo gyvenimą nuo prisiminimų „iš gimdos“, vaikystės pasiturinčių tėvų namuose, mokymosi Madrido dailės akademijoje iki Niujorko užkariavimo ir šlovės akimirkų; prisimena siautulingas naktis su Luisu Buñueliu ir Federico García Lorca, kuriems slapta pavydėjo, draugystę su Coco Chanel ir meilę savo mūzai – žmonai Galai.

Dalí – tai Karalius, Genijus, suvokęs savo talentą ir beprotiškai troškęs pasenti.

Ypatinga knyga – kaip ir jos autorius.

Vienintelis skirtumas tarp pamišėlio ir manęs – tas, kad aš nesu pamišėlis.

Šią beletrizuotą autobiografiją Dalí rašė JAV, išleido 1942-aisiais. Knyga pasirodys liepos pabaigoje.

Siūlome knygos ištraukas.

S. Dali su humoru, įžūliai ir begėdiškai viešina savo paslaptis

„Ji“ – tai Lidios rasta tarnaitė, kuri nuo rytdienos rūpinsis mūsų namais. Netrukus atėjo maždaug keturiasdešimties metų moteris juodais tarsi arklio karčiai žvilgiais plaukais. Jos veidas buvo tarsi nutapytas Leonardo. Akyse atsispindėjo lengvas pamišimas. Ne kartą esu pastebėjęs, kad bepročiai traukia bepročius!

Salvadoro Dali instaliacija Paryžiuje

© Sipa Press/Scanpix

Kad ir kur pasirodau – pamišėliai ir savižudos laukia manęs tarsi kokia garbės sargyba. Jie instinktyviai jaučia, kad aš savas, nors ir pripažįsta, kad vienintelis skirtumas tarp pamišėlio ir manęs – kad aš nesu pamišėlis. Tačiau mano fluidai juos traukia. Po dviejų dienų menkai teapgyventas mano kambarėlis Port Ligate jau knibždėjo pamišėlių. Padėtis darėsi sunkiai pakenčiama – privalėjau imtis priemonių. Kiekvieną dieną aš kelsiuos septintą ir tapysiu. Sutrukdyti man dirbti pakanka trinktelėti durimis, tad niekam negalima įeiti. Su visais jais pasimatysiu kieme.

Pamišėliai slankiojo aplink namus kiek tinkami, o peržengti slenkstį jiems buvo leidžiama tik sekmadieniais. Tarp įkyrių portligatiečių buvo Ramonas de Hermosa, panašus į penkiasdešimtmetį Adolphe‘ą Menjou. Tai buvo tingiausias žmogus pasaulyje. Jis kartodavo:
– Būna metų, kai nieko nesinori daryti!
Tokie metai jam prasidėjo dar vaikystėje. Pamatęs kitus dirbančius, sakydavo linguodamas galvą:
– Nesuprantu, kaip jie nepavargsta!
Kadakeso žvejų akyse tinginystė jam teikė tam tikrą autoritetą. Jie lyg patarlę kartodavo:
– Nebijokite, viskas bus gerai, jeigu Ramonas sutiko tai padaryti!

Jeigu jis būtų sutikęs, jie visi būtų nusivylę. Jo tinginystė buvo tarsi vietos gyventojų pasididžiavimas, dėl jos įgijo niekur kitur neaptinkamą rangą. Šis parazitas buvo visų žvejų pasididžiavimas. Vis dėlto, kai vieną vasaros popietę žvejai, vilkdami sunkius tinklus, sliūkino per miesto aikštę ir netikėtai pamatė užkandinės terasoje kava, likeriu ir cigaru besimėgaujantį Ramoną, jie nesusivaldė ir prapliupo keiksmų kruša, o jų auka tik šypsojosi nesupratinga šypsena. Visi žinojo, kad jis nesugeba pats užsidirbti pragyvenimui – buržua jam atiduodavo savo senus drabužius ir numesdavo kelis skatikus, su kuriais jis šiaip taip vertėsi. Apsirengęs gerais, nors ir dėvėtais drabužiais, jis atrodė poniškai. Daugelį metų jį matė vilkint anglišką sportinį švarką.

Merija jam leido naudotis dideliu pusiau sugriuvusiu namu, kur jis dalijosi pastoge su govėda užsukančių valkatų. Jam tekdavo, nors ir retai, gaminti jiems valgį ir atnešti vieną kitą kibirą vandens. Aš dažnai užsukdavau jo aplankyti. Kieme augo dvi nuostabios figos, aplipusios pūvančiais vaisiais; Ramonas net nesivargindavo jų skinti – jis jų nemėgo. Kiauras stogas varvėjo, aplink šokinėjo miriadai blusų, o katės vaikėsi žiurkes. Kartą Gala pakvietė Ramoną, kad pripumpuotų vandens ir supiltų į skalbiniams skirtą geldą. Tam pakaktų valandos per dieną, be to, jis galėtų dirbti po saulėlydžio, kai atvėsta.

Po dviejų dienų bake nebeliko vandens, tačiau pompos pukšėjimas vis tiek netilo. Nuėjęs pažiūrėti, kas atsitiko, aptikau Ramoną drybsantį po alyvmedžiu: jis mitriai tarškino dviem geležėlėmis, pamėgdžiodamas pompos garsą. Išmoningai pririšęs keletą virvelių, jis tai darė beveik be pastangų. Kiekvieną dieną jis atsliūkindavo ir tykodavo likučių nuo mūsų stalo, o aš klausdavau:
– Na, Ramonai, kaip laikaisi?
– Labai prastai, pone Salvadorai, blogiau nebūna!

Ir vos įžiūrima klastinga šypsenėlė pradingdavo jo ūsuose. Ramonas turėjo talentą su negailestingu skrupulingumu ir tokia intonacija, lyg deklamuotų „Iliadą“, pasakoti pačius nuobodžiausius dalykus Žemėje. Pati reikšmingiausia buvo jo istorija apie trijų dienų kelionę, per kurią jis tampė vieno biliardo čempiono lagaminus. Jam prireikė trijų dienų, kad viską papasakotų paminučiui. Po jaudinančių paryžietiškų pokalbių, pulsuojančių užuominomis, kandumu ir diplomatija, Ramono tauškalai siekė dvasios skaidrumo ir neprilygstamo anekdotinio nuobodulio aukštumas.

O homeriški Port Ligato žvejų pasakojimai mano pavargusioms nuo „sąmojų“ ir maivymosi smegenims buvo tikri ir turiningi. Mudu su Gala ištisus mėnesius tenkinomės ta pačia grupele žmonių: Lydia, jos sūnūs, tarnaitė, Ramonas de Hermosa ir tuzinas žvejų, kurie Port Ligate laikė savo valtis. Vakare visi, įskaitant tarnaitę, išeidavo į Kadakesą, ir mes tuščios įlankėlės pakrantėje likdavome visiškai vieni. Dažnai mūsų lempa dar degdavo penktą valandą ryto. Mėnuliui blykštant kartais į duris pasibelsdavo žvejys.

Salvadoras Dali 1958 m. Cadaques, prie Barselonos

© Scanpix

– Pastebėjau šviesą ir pamaniau – atnešiu jums jūrų vilką. Turėsit jį, šviežutėlį, rytoj ryte. O šitą akmenį paėmiau poniai Galai. Žinau, kad jai patinka keisti akmenys. Pone Salvadorai, jūs per daug dirbate. Užvakar irgi gulėtės labai vėlai...
Ir pridurdavo kreipdamasis į Galą:
– Ponui Salvadorui reikėtų išsivalyti. Jau vakar jam sakiau. Visos tos nemigos, kuriomis skundžiasi, – nuo skrandžio. Reikėtų jį pravalyti kartą visiems laikams ir daugiau apie tai negalvoti! Dangus skaidrus kaip žuvies akis! Toks mėnulis reiškia – bus geras oras. Labanakt...
Žvejui nuėjus, dirstelėjau į Galą ir paprašiau:
– Gulkis, tu mirtinai nori miego, o aš dar valandėlę patapysiu.
– Ne, aš palauksiu tavęs. Turiu daugybę darbų, prieš gulant reikia viską sudėlioti į vietas.

Iš mano chaoso Gala nepailsdama audė Penelopės audinį. Vos tik sudėliodavo į vietas dokumentus ir rašliavą, aš ir vėl viską suversdavau ieškodamas kokio visiškai nereikalingo daikto tik dėl staiga į galvą toptelėjusio kaprizo. Beveik visada tą daiktą būdavau palikęs Paryžiuje, nes taip patarė Gala, puikiai žinanti, ko man reikės darbui. Išmušė penktą ryto, ir mėnulis išdilo prašvitusiame danguje. Gala vėl atidarė su tokiu vargu sukrautus ir uždarytus lagaminus, be tingulio ir be vilties, žinodama, kad mes dar neisime gulti. Kol neidavau miegoti aš, tol neguldavo ir ji – žiūrėdavo į mano paveikslą įtempčiau nei aš. Aš dažnai sukčiaudavau, jausdavau malonumą dramatizuodamas ir trokšdamas matyti ją kenčiančią.

– Aš juk tapau paveikslus tavo krauju, Gala, – pasakiau jai kartą.

Ir nusprendžiau savo paveikslus visada pasirašinėti mudviejų vardais. Taip Port Ligate mes gyvenome tris mėnesius, įsikibę į Laiką tarsi du vėžiai – vienas skrandžio, kitas gerklės. Nė ketvirčio valandos negalėjome apsieiti be nepasotinamo jų glėbio, rijančio gyvybinius audinius. Mes kankinome Laiką, spirdami jį galvoti apie mus. Tyrinėjome kiekvieną dienos valandą. Mus supo nevaisingos, smailios ir slidžios Port Ligato uolos, išbadėjusios katės, nesveikos tarnaitės, egzaltuoti pamišėliai, poniškai apsitaisęs, blusomis apėjęs Ramonas, tuzinas žvejų, oriai vengiančių suartėti ir laukiančių mirties valandos. Jų nagai nuo žuvų dūblių pajuodę, pėdos pelynų spalvos su kietomis nuospaudomis. Anapus kalvos, vos už penkiolikos minučių kelio pėstute, namuose, kur praleidau vaikystę ir paauglystę, tūnojo tėvo priešiškumas – jo dvelksmą pajusdavau iš tolo. Išėjęs pasivaikščioti iš toli matydavau tėvo namą, ir jis man atrodydavo kaip cukraus gabaliukas pamirkytas degute.

Port Ligatas, asketiško ir vienišo gyvenimo simbolis... Ten aš išmokau prastinti, riboti ir šlifuoti savo protą, kad jis tamptų aštrus kaip kapoklis. Sunkus gyvenimas, be metaforos ir alkoholio, gyvenimas, nutviekstas amžinybės šviesos... Paryžietiški postringavimai, miesto žiburiai, Taikos gatvės pagražai neatlaikydavo palyginimo su šia totalia tūkstantmete šviesa, vaiskia tarytum Minervos kakta. Po dviejų mėnesių, praleistų Port Ligate, pajutau, kaip manyje atgyja amžini katalikiškieji pagrindai. Mūsų sielos ir peizažas skendėjo rafaeliškoje šviesoje. Kas vakarą eidavome pasivaikščioti į mano pamėgtas vietas.

– Mums reikėtų penkiais metrais pagilinti šulinį, – pasakiau Galai, – ir turėsime daugiau vandens. Jaunačiai patekėjus eisime meškerioti sardinių. Prie šulinio pasodinsime du apelsinmedžius...

Tokios kalbos mus smagino ištisą darbo dieną. O mūsų akys buvo nukreiptos į tyriausią dangų, didžiulį ir gaubtą lyg kupolas, laukiantis freskos, šlovinančios paranojinį-kritinį metodą. O, nostalgija, kur tu, Renesanse, gebėjęs dangaus kupolams atsakyti akmens kupolais! Kas atsitiko mūsų dienų religijos, estetikos, moralės kupolams, per amžius globojusiems žmogaus sielą, protą ir sąmonę? Šiandien sielą kaip šunį išvarė į gatvę! Išrado mechanines smegenis – radiją. Ką mums gali duoti apgailėtini iš Europos ir Kinijos sklindantys triukšmai, slenkantys kaip vėžliai, palyginti su žaibiškais Nostradamo, Paracelso ir egiptiečių astrologų regėjimais! Ką gali pakeisti šitie kariniai pranešimai, naujienos, kai vienas pusrutulis, pritariant karo būgnams, klykia kitam pusrutuliui, žmogui, turinčiam ausis, kad klausytų dangaus angelų ir arkangelų mūšių aido?

Ką reiškia televizorių aparatai, kai gali užsimerkti ir išvysti nepasiekiamiausias, tolimiausias šalis ir iš dulkių prikelti išsvajotus bagdadus? Ką reiškia socialistų „pragyvenimo lygio“ kėlimas žmogui, kuris sugeba tikėti kūno prisikėlimu? Kai asilas skraido, kai figai užauga sparnai, sekundei gali mus nustebinti ir pralinksminti, tad kodėl turėtume stebėtis skrendančia mašina? O ar lygintuvas, sviestas į dangų, mažiau nusipelno skristi nei lėktuvas? Ką reiškia skraidantis aparatas, jeigu žmogaus siela sparnuota?

Knygos „„Slaptas Salvadoro Dalí gyvenimas, aprašytas Salvadoro Dalí“ viršelis

© Leidykla "Tyto alba"

Mūsų epochą pražudys moralinis skepticizmas ir dvasinė bedugnė! Vaizduotės tingulys, ėmus pasikliauti mechaniniu pokario pseudoprogresu, prarijo protą, nuginklavo jį ir suniekino. Mechaninę civilizaciją sunaikins karas, o ją sukūrusios masės taps patrankų mėsa. Aš galvoju apie jus, visų tautų jaunuoliai, įkvėptus ir atsidavusius, sporto didvyrių veidais, subrendusius atletų varžytuvėse, linksmus ir nesantūrius, o, kvailumo suartintas jaunime!

– Gala, duok man ranką. Bijau pargriūti. Taip tamsu. Šis pasivaikščiojimas mane visiškai sugniuždė. Manai, tarnaitė rado vakarienei sardinių? Jeigu rytoj oras bus toks ramus kaip šiandien, užsivilksiu vilnonį maudymosi triko. Kad kiečiau miegotume, šiandien išgersime migdomųjų. Rytoj, iki šitos valandos, turėsiu nuveikti daugybę dalykų...

Mes parėjome namo. Virš mūsų stogo kilo dūmai. Kunkuliavo žuvienė. Norėtųsi, kad į ją įmestų ir keletą krabų... Mes ėjome apsikabinę, užvaldyti troškimo pasimylėti. Ūmai mane užplūdo toks džiaugsmas – net sudrebėjau.
– Viešpatie, kokia laimė, kad nei tu, nei aš nesam Rodinas!

Kai baigiau paveikslą, mes sutartinai nusprendėme padaryti išimtį ir nuėjome su žvejais kepti sardinių ir šonkauliukų ant Kreuso įlankos uolų – kaip tik į tą vietą, kur Pirėnai leidžiasi į jūrą ir miršta. Ant šių uolų po ilgos meditacijos ir apmąstymų radosi „morfologinė minkšto ir kieto estetika“, – iš to ir išplaukusi viduržemiška Gaudi gotika. Ar gali būti, kad Gaudi, kaip ir aš, jaunystėje matė šias mane labai paveikusias uolas?

Čia aš įžvelgiau, kaip materializuojasi paranojinės metamorfozės principą, apie kurį ne kartą rašiau šioje knygoje. Visi vaizdai, įteigti šių uolų, palengva keičiasi priklausomai nuo to, artėji ar tolsti. Ne aš tai sugalvojau, žvejai seniai pakrikštijo kyšulius ir įgriuvas įvairiausiais vardais: Kupranugaris, Erelis, Vienuolis, Negyvėlė, Liūto galva.

Irdamiesi pirmyn mūsų bičiuliai pranešdavo apie metamorfozes:
– Pažiūrėkit, pone Salvadorai, dabar vietoj kupranugario, sakytum, gaidys.
Kupranugario galva virto skiautere, iš atvipusios apatinės jo lūpa – snapu. Uolos be paliovos keitė savo pavidalą. Šioje amžinoje maskuotėje įžvelgiau gilią gamtos drovumo prasmę, kurią Heraklitas įvilko į paslaptingą formulę: „Gamta mėgsta slėptis“. Stebėdamas judrias nejudrių uolų formas, mąsčiau apie savo mąstymo uolas.

Norėčiau, kad jos, kaip Kosta Brava, būtų reliatyvios ir keistųsi nuo mažiausio poslinkio dvasinėje erdvėje, prieštaraudamos, apsimesdamos apgavikėmis, veidmainėmis, persirengėlėmis, būtų neaiškios ir konkrečios, be svajonės, be „stebuklingos miglos“, išmatuojamos, konstatuojamos, fizinės, objektyvios, materialios ir kietos lyg granitas. Tai, ko siekiau, jau yra buvę: sofistai Graikijoje, šventojo Ignaco Lojolos jėzuitiškos idėjos Ispanijoje, Hegelio dialektika Vokietijoje... Pastarajam, deja, trūksta ironijos – svarbiausio mąstymo elemento. Be to, Hegelis – revoliucijos užuomazga...

Tingioje Kadakeso žvejų irklavimo manieroje slypėjo kantrumas ir pasyvumas – tai irgi ironijos forma. Pagalvojau: „Jeigu noriu į Paryžių grįžti kaip nugalėtojas, nereikia ropštis iš savo valties, reikia irkluoti tiesiai ten, išsaugant kaktoje Port Ligato šviesos atspindį.“ Sielą, kaip ir vyną, sunku pervežti. Jiems kenkia sukrėtimai. Retus tradicijos vynus perplukdyti pačiomis ramiausiomis dienomis reikia būtent tingių irklų ritmu. Žmogų silpnapročiu labiausiai paverčia šiuolaikinių transporto priemonių greitis, niekas neslopina labiau nei pasiektas rekordas. Kaip nuobodu apkeliauti pasaulį per vieną dieną! Kokia pragaištis, kai jį galime apkeliauti per valandą ar minutę!

O kaip būtų stebuklinga, jeigu mums praneštų: kelią Paryžius–Madridas įmanoma nuvažiuoti tik per tris šimtus metų. Bet tai jau Georges‘o Mélièso romantizmas. Trys šimtai metų – daugoka. Tobulas greitis – kaip anksčiau diližanų, gabenusių į Italiją Goethe ir Stendhalį. Tais laikais dar buvo vertinamas atstumas ir leidžiama protui pailsėti, kad jis būtų imlus peizažams, formoms, dvasios būsenoms.

Irkluok, Salvadorai Dali, irkluok! Ar veikiau leisk irkluoti kitiems – šauniesiems Kadakeso žvejams. Tu žinai, kur nori nuplaukti. Jie tave ten nuplukdys. Juk Kolumbas atrado Ameriką irkluodamas kartu su šauniais paranojiškais žvejais.