XVIII a. moteris aristokratiškoje aplinkoje tampa garbinimo objektu, tarytum atgimtų viduramžiškas damos kultas. Liudviko XV favoritė madam Pompadur – rokoko stiliaus moters idealas, jos aprangą kopijavo Prancūzijos karaliaus dvaro moterys. Tačiau rokoko epochos moterimi žavimasi ne dėl jos proto, ji garbinama kaip malonumų šaltinis.
Apranga pabrėžė erotinį grožį, išryškino krūtinę, juosmenį ir klubus. Moterų kostiumas įgavo žymiai puošnesnes formas nei vyrų. Rokoko stilius siekė suformuoti trapios moters įvaizdį. Atsisakoma sunkių audinių, jų vietą užima šilkas, kurį galima lengvai drapiruoti. Suknelės puošiamos pasitelkiant siuvinėjimo subtilumus, naudojami įvairūs šilkiniai kaspinai.
Pačios suknelės formos labai skyrėsi priklausomai nuo to, kokiai progai ji buvo skirta. Visos suknelės turėjo bendrą bruožą – ypač standų korsetą, kuris juosmens apimtį suverždavo iki 40 cm. Rankovės buvo trijų ketvirčių su puošniu trisluoksniu rankogaliu, kurį sudarė keliomis eilėmis išdėstyti mezginiai. Daugiausia skyrėsi suknelių sijonai, jie įgaudavo labai skirtingo dydžio ovalo formą.
Kasdienės suknelės nugaroje turėjo tarytum šleifą, kuris buvo drapiruojamas, kartais pritvirtinamas prie suknelės liemens. Reprezentacinės suknelės turėjo ypač platų sijoną, kuris dar labiau sustiprindavo liekno liemens įspūdį. Vilkint tokių įspūdingų matmenų sukneles buvo neįmanoma šokti, todėl įvairiomis progomis leista vilkėti kiek paprastesnę suknelę, kuri turėjo ne tik žymiai siauresnį, bet ir trumpesnį sijoną.
Viena populiariausių tokių suknelių buvo polonaise, kuri taip pat buvo kelių rūšių. Nuo sijono drapiravimo būdų priklausė suknelės pavadinimas, pavyzdžiui, panaši į fraką ar polonezas su sparnais. Suknelė, siekianti kulkšnis, atidengdavo kojines ir batelius, kurie tapo svarbia kostiumo dalimi.
Kojinės galėjo būti įvairiausių spalvų. Jos buvo gaminamos iš šilkinių, medvilninių ir vilnonių siūlų, nešiojamos tiek pastelinių tonų, tiek ryškių spalvų, pavyzdžiui, žalios. Bateliai tais laikais buvo gaminami iš plonytės odos, atlaso, brokato bei siuvinėjami ir puošiami tikrai ne prasčiau už sukneles. Didžiausia rokoko laikotarpio naujovė – batelių kulniukas. Pasitelkus naujas technologijas jis galėjo siekti net 10 cm. Damos norėjo būti aukštesnės, nes tai suteikė grakštumo jų eisenai ir visai povyzai.
Rokoko drabužio puošnumas tarsi užgožė papuošalų svarbą, tačiau atsirado madingi aksesuarai. Jie buvo įdomūs ne tik savo paslėptomis prasmėmis, bet ir išliko svarbūs iki šių dienų. Tiek vyriško, tiek moteriško drabužio puošyboje buvo vaizduojama gamta – gėlės, medžiai, fontanai. Visi šie elementai buvo pateikiami ypač subtiliai, tie patys motyvai atsikartodavo papuošaluose ir aksesuaruose.
Visiems gerai žinoma rokoko laikotarpio istorija, kuomet vienas dvariškis netyčia įsipjovė skusdamasis. Užklijavęs įsipjautą vietą nedideliu juodo audinio apskritimuku jis įvedė naują muselių madą. Muselės galėjo būti skirtingų formų – kvadrato, apskritimo, kortų kaladės ženklų, taip pat gėlių ir net gyvūnų.
Apgamėlių klijavimas ant veido tapo slapta flirto kalba, kur skirtinga muselės vieta turėjo savo prasmę. Ant smilkinio prie akies – aistringa muselė, ant kaktos vidurio – didinga, prie lupų – koketiška. Moterys ant kaklo nešiojo atlasinę juostelę su medalionu, miniatiūra arba tiesiog dailiai surištą. Visų papuošalų funkcija buvo išryškinti formų liaunumą: žiedas išryškindavo ploną pirštą, juostelė – grakštų kaklą...
Mėgstami buvo ir dinamiški papuošalai, pavyzdžiui, auskarai, kurie siūbuodavo pajudinus galvą. Tačiau vienas aksesuaras ypač išsiskyrė savo svarba, tai – vėduoklė. Kaip ir suknelės, vėduoklės buvo rytinės, vakarinės, skirtos didelėms iškilmėms ir pasivaikščiojimams. Jos buvo nepamainomos flirto pagalbininkės. Vėduokles gamino su didžiule išmone, dailininkai jas noriai dekoravo savo piešiniais. Vėduoklės karkasas buvo daromas iš vėžlio šarvo, dramblio kaulo, perlamutro, puošiamas brangakmeniais, sidabru ir inkrustacijomis.
Rokoko epochos naujove tapo ir rankinukas, gavęs Liudviko XV favoritės vardą Pompadur. Manoma, kad rankinukas atsirado iš rankdarbių maišelio, prie jo pritvirtinus rėmelį su užsegimu. Jis buvo gaminamas iš aksomo, mezginių, siuvinėjamas žanrinėmis scenomis.
Šio laikotarpio vyro idealas buvo Don Žuanas – herojus, kuriame kiekvienas dvariškis siekė atpažinti save. XVIII a. pr. vyriškis rūpindamasis savo išvaizda prie veidrodžio praleisdavo ne mažiau laiko nei dama. Vyriškos šukuosenos nepatyrė didelių transformacijų, vyrai daugiausia nešiojo peruką. 1746 m. išleistoje perukų enciklopedijoje jų minima daugiau nei šimtas.
Šiuo laikotarpiu perukai tapo ne tokie masyvūs, nugaroje plaukus perrišdavo kaspinu. Kelios garbanos suformuojamos ties smilkiniais, perukai apibarstomi iš ryžių pagaminta pudra. Veidas dažomas ne mažiau nei moterų, rausvinami skruostai.
Perimamos moteriškų drabužių puošybos formos – šilkiniai kaspinėliai. Vyrai nešiojo dailius laikrodėlius, pirštus puošė žiedais. Pagrindinės vyriško kostiumo dalys liko nepakitusios: marškiniai, liemenė, kelnės ir kelius siekiantis žiustokoras. Ant marškinių vyrai ryšėjo iš nėrinių padarytą žabo arba į kokardą surištą kaklajuostę.
Kaip ir moterys, siekdami suformuoti norimą siluetą vyrai dėvėjo korsetą. Tuo tarpu švarko skvernai buvo standinami įveriant vielą, vėliau – banginio ūsą. Buvo kuriamas gan šaržuotas vyro kostiumas – liemuo suspaustas korseto, o švarko skvernai styro į šalis. Tokiam kostiumui naudojami prabangūs audiniai – brokatas, aksomas, atlasas.
Gėlių motyvas buvo taip pat vyriško kostiumo dalis, jomis siuvinėdavo liemenę. Kelnės tapo siauresnės ir aptempdavo koją iki kelių, dėvimos baltos kojinės išryškindavo visus blauzdos netobulumus. Norint išspręsti šią problemą po kojinėmis buvo dedami įvairūs pastorinimai, kurie turėjo patobulinti kojos formą.
XVIII a. viduryje vyriškame kostiume palengva atsisakoma puošnumo, jis tampa paprastesnis, bet tuo pačiu metu elegantiškas ir subtilus. Sumažėja išpūsti švarko skvernai, šoninės klostės netenka pakietinimo, o švarko skvernai taip susiaurėja, kad kartais net sunku jį užsegti. Tik iškilmių drabužiams tebenaudojami prabangūs audiniai, tokie kaip aksomas.
Nuo aštuntojo dešimtmečio vyrų kostiumui didelę įtaką pradėjo daryti angliškos mados. Pradedamas nešioti angliškos gelumbės frakas, prancūzai jį mėgo siūtis iš šilko, kraštus puošdavo siuvinėjimu. Tai buvo lemtingas posūkis vyriškoje madoje – imama sekti angliška mada perimant vis daugiau angliško kostiumo tipų ir aprangos detalių.
Nuo XVIII a. vidurio rokoko stiliaus moterų kostiumas palengva įgauna groteskiškas formas. Moteriškų drabužių mada tarytum priešinasi angliškam saiko jausmui. Kuo vyriškas kostiumas darosi elegantiškesnis, tuo labiau moterų suknelės dvelkia prabanga, o drabužio formos tiek padidėja, kad prie damos per jos sijonus vargu ar įmanoma prisiartinti.
Rokoko žmogaus įvaizdis leido suklestėti kosmetikai. Grimą naudojo tiek vyrai, tiek moterys, nes rūmuose pasirodyti be jo buvo nepadoru. Sakoma, kad moterys naudojo tokį grimo kiekį, kad net jų pačių vyrai sunkiai jas atpažindavo. Veidas pirmiausia būdavo padengiamas pudra, tačiau dedamas toks jos sluoksnis, kad amžiaus ribos tiesiog išnykdavo. Nepaisant to, kad valstiečiai badavo, pudra buvo gaminama iš aukščiausios rūšies kvietinių miltų.
1722 m. viena olandų akcinė bendrovė pradėjo sparčiai verstis nauju verslu – ėmė tiekti banginio ūsus mados pramonei. Ši nauja medžiaga pakeitė iki tol naudotą metalą, sijonas žymiai palengvėjo, o jo apimtis padidėjo. Sijonas buvo pakankamai sudėtinga konstrukcija, pagaminta iš tolygiai didėjančių standžia drobe aptemptų lankų. Jis galėjo turėti net tam tikrus mechanizmus ar pritvirtintas virvutes leidžiančias kiek sutraukti sijoną prieš sėdantis.
Sijonas, iš pradžių buvęs kupolo pavidalo, vėliau įgavo labai ryškaus ovalo formą. Ovalo formos sijonas per savo siauriausią vietą turėjo būti iki 30 cm, o ilgis į vieną pusę – apie 1 m. Damos, apsirengusios tokiu drabužiu, galėdavo įeiti arba tik pro labai plačias duris, arba tik pasisukusios šonu.
Sunkumai laukė norint atsisėsti ar prigulti ant kanapos, tačiau moterys jų nepaisė ir šias sukneles įvardijo kaip žymiai patogesnes lyginant su prieš tai dėvėtomis. Tokią suknelę galėjo dėvėti tik kilmingos moterys. Prastuomenei už aristokratiško kostiumo dėvėjimą buvo numatytos baudos, tarnaičių ir kaimiečių už tai laukė kalėjimas.
Prie tokių suknelių mergaitės buvo pratinamos nuo mažumės. 6–7 metų amžiaus mergaitės jau dėvėjo korsetus ir mokėsi atrodyti gracingai ir natūraliai nepaisant perpus suveržto liemens. Korsetas buvo vilkimas virš apatinių marškinių, kurių puošnūs raukinukai matydavosi gilioje suknelės iškirptėje. Nors prie korseto buvo pratinama nuo ankstyvo amžiaus, tačiau alpulys buvo neatsiejamas madingos suknelės draugas.
Rokoko reikalavo grakštumo ir lengvumo, šios savybės puikiai derinosi su damų trapumą įrodančiu alpimu. Galima sakyti, kad alpimas buvo ir mados dalykas, tačiau neabejotinai tikroji jo priežastis buvo vidaus organų deformavimas – pakisdavo ne tik liemens apimtis, bet ir susiaurėdavo šonkauliai. Gydytojai bandė prabilti apie korseto poveikį sveikatai, tačiau į jų nuomonę dažniausiai buvo numojama ranka. Vapsvos liemuo buvo madingas, todėl moterys, norėdamos atrodyti gražios, aukojo savo sveikatą.
XVIII a. devintajame dešimtmetyje iki tol buvusios gana kuklios šukuosenos pradėjo augti. Tik nubalinti plaukus pudra nebeužteko, iš plaukų pradėtos formuoti įvairios kompozicijos. Tokio dydžio šukuosenoms nebepakako natūralių plaukų, todėl imta naudoti šinjonus, papildomas sruogas.
Naujosios šukuosenos buvo 50–100 cm aukščio. Ant galvos buvo kuriamos ištisos istorijos: plaukiojo laivai, vešėjo gyvos gėlės, buvo vaizduojamos medžioklės ir švenčių scenos. Iš plaukų daroma viskas, ką tik galima įsivaizduoti. Tokia šukuosena nešiojama iki dviejų savaičių – tiek atlaikydavo sudėtinga konstrukcija. Tikriausiai belieka tik spėlioti, kiek smeigtukų, specialių tepalų ir kitokių priemonių buvo naudojama tokios šukuosenos formavimui.
Miegant po sprandu buvo pasikišama speciali pagalvėlė. Nors šukuosena kėlė nemažai vargo, tačiau didžiausia blogybė buvo parazitai, kurie sėkmingai joje užsiveisdavo. Galvai pasikasyti buvo sukurta speciali lazdelė.
Nepaisant XVIII a. paskutinių dešimtmečių rokoko stiliaus keistenybių, atskiros detalės ir elementai atgimsta ir šiandienos madoje, kai kalbama apie vapsvos liemenį ar koketišką apgamėlį virš lūpos. Bet tikriausiai pats geriausias rokoko laikotarpio palikimas yra moteriškas rankinukas...
