R.Juknevičienė: Lietuva nenugalima, nes atsisakė šauktinių?

Kadangi šią žinią rinkimams suplanavo gerokai skubėdami, tai interviu laikraščiuose ministras padėtį pradėjo aiškinti net nesivargindamas slėpti sovietinio propagandinio stiliaus. Pats suformuluoja, ką galvoja kiti ir pats tuoj pat “teisingai” atsako. Kažkokie neįvardinti “karybos pertvarkos kritikai”, pasak ministro, samprotauja nelogiškai.

“Atseit priešas iš karto okupuoja visą Lietuvą ir po šio žaibiško pralaimėjimo mes tęsiame partizaninį karą”. Skaitantis turi suprasti, kad tie kritikai siūlo grįžti vos ne į pokarį, o jis, neva šiuolaikiškas žmogus, padėtį įsivaizduoja kitaip: “Potencialiam priešui tik dar rengiantis ką nors daryti mes jau tai žinome. Prie jų galimo įsiveržimo vietų išsirikiuoja aukšto lygio, moderniausia technika aprūpintos mūsų ir, svarbiausia, NATO pajėgos. Kam priešą apskritai čia įleisti? Ir neįleistume. ” Ryžtingas ir drąsus tas mūsų ministras, turėtų nudžiugti lietuvis ir ramus nueiti prie balsavimo urnų. Juk Lietuvai niekas negresia. Pagalvok, vienintelė iš viso regiono Lietuva - nenugalima. Stebuklas, nes visi kiti aplinkui - lenkai, latviai - yra susirūpinę, persvarsto savo gynybos planus, kreipiasi į NATO, kad tas grįžtų prie rimto požiūrio į savo teritorijos gynybą, o Lietuva - rami, nes nenugalima.

Lukašenkos televizija panašiai žmonėms pasakoja apie Baltarusiją.

Kadangi su šita valdžia apie Krašto apsaugą ginčijasi tik Tėvynės sąjunga, tai ministro žodžiai, suprantama, skirti būtent jai. Nenorėčiau tikėti, kad J. Olekas per laikraštį kalbasi su Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi,Vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, neseniai pasakiusiu, kad jei Lietuva būtų puolama, tai būtų užimta per keletą minučių.

Mažiau žinantiems apie padėtį krašto apsaugoje neturėtų sukelti abejonių ministro nupieštas vaizdelis apie prie Lietuvos sienos išstatytas NATO pajėgas, kurių bent kol kas NATO neturi. Yra tik valstybių narių pajėgos, atsakingos visų pirma už savo pačių gynybą. Tik šiomis dienomis Londone Gynybos ministrai iškėlė klausimą apie reikalingumą kurti NATO greitojo reagavimo pajėgas. Gaila, kad žurnalistas nepaklausė ir kaip tie 8 tūkstančiai atgrasys priešą, kiek karių šiandien apmokyta valdyti gražiai sandėliuose sudėtus “Stinger”, kokia apskritai mūsų priešlėktuvinės ir prieštankinės gynybos būklė, kaip sukomplektuoti batalionai?

Politikuojantis kariuomenės vadas Valdas Tutkus aktyviai jungiasi į socialdemokratų rinkiminę kampaniją, nedvejodamas atskleidžia savo propagandinius gabumus. Taikydamas, matyt, ne tik į Tėvynės sąjungą, bet ir į savo pirmtaką generolą Joną Kronkaitį, jis bando suniekinti dabartinę krašto apsaugos politiką kritikuojančius žmones. “Kiti profesionalios kariuomenės kritikų argumentai:kur teritorinė gynyba, partizaninis karas?,- sako J.Oleko interviu savo nuotrauka papuošęs generolas ir pats iškilmingai atkerta tiems neįvardintiems kritikams, - Tokių terminų ir metodų šiuolaikiniame kare jau nebėra”.

Atsakyčiau trumpai – ir tokio sovietinio elgesio, pone generole, NATO valstybių kariuomenėse nebėra. Puikiai suprantate, kad siūlymas būti pasirengus ginti savo teritoriją, kaip to reikalauja 3 NATO sutarties straipsnis ir kažkada naudotas teritorinės gynybos principas, kaip Jūs sakote, pozicinėje gynyboje stovintis batalionas, yra skirtingi dalykai. Jūs tą žinote, bet vėl ir vėl drumsčiate vandenį labai jau sovietmetį primenančiais pusiau melo metodais.

Neseniai lankiausi Varšuvoje, kur vyko NATO Parlamentinės asamblėjos komiteto posėdis. Lenkai taip pat nutarė pereiti prie profesionalios kariuomenės, tačiau sklandžiam perėjimui skirs dvejus metus. Numatoma skirti 1,6 milijardo zlotų (beveik tiek pat litų), nes tai kainuojanti procedūra. Jie net neabejoja, kad visuomenę būtina ruošti krašto gynybai. Jie ruošia strategiją, kaip, atsisakius šauktinių, bus formuojamas ir ruošiamas mobilizacinis rezervas, apie kurį nueinanti socialdemokratų Vyriausybė Lietuvoje net nenori girdėti. Beje, tai ir nedovanotinai apleisto gynybos biudžeto formavimo pasekmė, nes jis kasmet tolo nuo pasižadėtų 2 nuošimčių, šiuo požiūriu Lietuvą toli pralenkė kaimynai latviai ir estai, nekalbant jau apie lenkus. Aiškėja, kad pinigų trūksta ne tik rezervui, bet ir strateginei karinei partnerystei su kaimynais.

Valstybių patirtis rodo, kad ir šauktinių, ir profesinė kariuomenė gali būti profesionali ir patikima, esmė ne čia. Kad niekam nekiltų abejonių dėl Tėvynės sąjungos laikysenos, programoje aiškiai parašėm, kad kariuomenė turi būti iš profesionalų. Tačiau skirtingai nuo šitos valdžios, mes sieksim, kad ji būtų intelektuali, kad būtų pakankamo dydžio ir atitinkamai aprūpinta. Kariuomenė – gynybos šerdis. Tačiau jos vienos, tų 8 tūkstančių profesionalų tikrai nepakanka. Visuomenė turi išlaikyti stiprų ryšį su savo kariais, žmonės turi pažinti grėsmes, turi būti apmokyti esminių, pagrindinių gynybos dalykų, kad, esant reikalui, žinotų ką jiems pirmiausia reikia daryti. Tam reikalingi pirminiai jaunų žmonių apmokymai, vėliau juos įrašant į rezervą, kviečiant būti savanoriais ar rinktis kario profesiją.

Bene svarbiausia, ką valdžia turi nedelsiant daryti – įtikinti NATO, kad grėsmes mums pripažintų grėsmėmis NATO ir kad parengtų atitinkamą šio regiono gynybos strategiją. Po įvykių su Gruzija tai būtina padaryti kuo greičiau. Ką apie tai kalbėjo Londone pirmą kartą po Rusijos agresijos susitikusiems NATO gynybos ministrams Juozas Olekas, kokią žinią perdavė nuo Lietuvos Vyriausybės, nežino niekas. Apie Lenkijos pasiūlymų paketą žinom, apie Lietuvos – nieko.Tačiau žinom, kad Lietuva nenugalima, nes atsisakė šauktinių.

Gaila, kad itin rimtus Lietuvos saugumo, krašto gynybos reikalus neatsakinga valdžia paverčia pigiu politikavimu. Belieka tik pavydėti kaimynams lenkams jų visai kito intelektualinio lygmens politikoje, žiniasklaidoje ir tikėtis, kad tas lygmuo kada nors ateis ir į Lietuvą.