R.Grajauskas. NATO ir Rusija: tarp partnerystės ir konfrontacijos

Balandžio pradžioje vykęs jubiliejinis NATO viršūnių susitikimas nebuvo vienareikšmiškas Aljanso santykių su Rusija atžvilgiu. Susitikimo metu buvo gana griežtai ir nedviprasmiškai priminti Rusijos įsipareigojimai dėl karių išvedimo iš Gruzijos teritorijos po praėjusį rugpjūtį tarp dviejų šalių kilusio karinio konflikto, taip pat pakartotas Rusijos sprendimo pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę pasmerkimas.

Iš karto po NATO susitikimo į Čekiją atvykęs JAV prezidentas Barakas Obama savo kalboje Prahoje kalbėjo apie būtinybę kurti visų (tame tarpe ir su Rusija besiribojančių) Aljanso šalių gynybos planus po naujų saugumo aplinkos pokyčių (suprask, dėl Rusijos demonstruojamo agresyvumo kaimyninių valstybių atžvilgiu).

Kita vertus, NATO viršūnių susitikimo metu buvo oficialiai patvirtintas sprendimas atnaujinti Aljanso santykius su Rusija, kurie po Rusijos ir Gruzijos konflikto buvo „įšaldyti“, t.y. bendradarbiavimas NATO-Rusijos taryboje (NRT) buvo maksimaliai apribotas iki tol, kol Aljansas neįvertins visų minėto konflikto aplinkybių.

Susitikimo metu buvo pareikšta, kad santykiai su Rusija Aljansui yra labai svarbūs ir kad būtina atnaujinti visavertį politinį dialogą su Maskva. Šis santykių su Rusija „atnaujinimo“ tonas, be abejo, siejasi ir su pasikeitusiomis nuotaikomis JAV Baltuosiuose rūmuose bei naujosios JAV administracijos ketinimais „perkrauti“ santykius su Rusija.

NATO ir Rusija – pozityvaus bendradarbiavimo link?

Kalbos apie JAV ir Rusijos santykių atšilimą neišvengiamai daro įtaką ir viso Aljanso santykiams su Rusija. Kai kurie JAV diplomatai jau prakalbo apie būtinybę ne tik atnaujinti santykius su Rusija, bet ir suteikti naują kokybinį postūmį NATO ir Rusijos santykiams. Kalbama apie būtinybę suteikti naujų impulsų NRT darbui, susikoncentruoti ties sritimis, kuriose yra įmanomas progresas (kovos su terorizmo, masinio naikinimo ginklų (MNG), ekstremizmo plitimo srityse) bei mažiau politizuoti NATO ir Rusijos praktinį bendradarbiavimą. Rusijos pusė taip pat skatina susikoncentruoti ties turiniu ir suteikti naują pagreitį bendros darbotvarkės formavimui.

Dar prieš jubiliejinį Aljanso viršūnių susitikimą buvo pasiektas susitarimas su Rusija dėl nekarinių NATO krovinių gabenimo į Afganistaną per jos teritoriją, taip aplenkiant vis nesaugesnio Pakistano teritoriją. Tokį susitarimą paskatino ir tas faktas, kad islamiškojo ektremizmo keliama grėsmė yra aktuali ne tik NATO šalims, bet ir pačiai Rusijai. B.Obamos ir D.Medvedevo susitikimo metu G-20 susitikimo išvakarėse buvo pasiektas principinis susitarimas dėl būtinybės mažinti abiejų šalių branduolinių pajėgumų atsargas ir siekti susitarimo dėl strateginės puolamosios ginkluotės ribojimo. Įmanomas glaudesnis bendradarbiavimas tarp NATO ir Rusijos ir kovos su MNG plitimu srityje – pirmiausiai, tačiau ne vien tik, dėl Irano branduolinių ambicijų.

Prie jau minėtų iššūkių galima būtų pridėti ir piratavimo problemą ar Šiaurės Korėjos nenuspėjamumą. Kitaip tariant, egzistuoja tam tikras bendras (nors ir negilus) grėsmių suvokimas tarp NATO ir Rusijos. Būtent bendros grėsmės gali sukurti prielaidas pozityvios darbotvarkės susiformavimui tarp Aljanso ir Maskvos. Kaip pavyzdį galima prisiminti ir tragiškus 2001m. rugsėjo 11d. įvykius JAV, po kurių įvyko gana ryškus JAV ir Rusijos suartėjimas. Tąkart suartėjimą lėmė būtent bendra terorizmo grėsmė bei pasiryžimas imtis konkrečių veiksmų šiai grėsmei pašalinti.

Postūmį JAV ir Rusijos santykiams gali suteikti ir vis intensyvesnė pačio Aljanso transformacija. Nuo pat Šaltojo karo pabaigos NATO pamažu juda link globalų vaidmenį vaidinančios organizacijos ir mažina dėmesį tradicinei NATO paskirčiai, t.y. teritorinei šalių narių gynybai. Tokia Aljanso transformacija pirmiausiai remiasi prielaida, kad Rusija nebekelia egzistencinės grėsmės Aljanso saugumui. Aljansui pagrindinį dėmesį nukreipus ne į pasiruošimą kovoti su tradicinėmis grėsmėmis, o į kovą su šiuolaikinėmis grėsmėmis, tokiomis kaip terorizmas, MNG plėtra, piratavimas, energetininis ar kibernetinis saugumas, būtų sukurtos prielaidos ir įtampos santykiuose su Rusija mažinimui.

Išliekantis Šaltojo karo šešėlis

Ir vis dėlto galima pagrįstai suabejoti esminio NATO ir Rusijos santykių atšilimo galimybės realumu. Giluminių problemų kelia jau vien tas faktas, kad NATO sukūrimas po II pasaulio karo buvo nukreiptas prieš potencialą Rusijos pirmtakės SSRS grėsmę. Vien šis psichologinis veiksnys Rusijos ir Aljanso santykiuose natūraliai sukuria įtampą.

Nors po Šaltojo karo pabaigos Rusija ir dingo iš formalaus NATO grėsmių radaro, akivaizdu, kad neformaliąja prasme Rusija išlieka pagrindine tradicine grėsme, palaikančia NATO egzistavimą. Pats NATO plėtros procesas galėtų būti paaiškinamas būtent išliekamąja Rusijos grėsme. Norėdami užtikrinti po Šaltojo karo pabaigos tam tikroje „pilkojoje saugumo zonoje“ atsidūrusių Vidurio Rytų Europos (VRE) valstybių saugumą bei suverenitetą, Vakarai netruko išplėsti euroatlantinę erdvę į Rytus. Taip buvo siekiama užkirsti kelią galimam prievartiniam Rusijos įtakos plitimui į Vakarus.

Tokios valstybės kaip Gruzija ar Ukraina šiuo metu yra atsidūrusios labai panašioje situacijoje, kurioje iki 2004-ųjų buvo Lietuva ar kitos VRE valstybės. Todėl vadinamų „silovikų“ (buvusių ir esamų jėgos struktūrų, pirmiausiai, KGB, atstovų) vadovaujama Rusija, NATO plėtrą mato kaip egzistencinę grėsmę jos „didžiosios galios“ statusui – šioms šalims tapus NATO narėmis, ji nebegalės prievarta šių valstybių patraukti savo „įtakos sferon“.

Savo ruožtu į Aljansą naujai įstojusios šalys su savimi atsineša kitokią istorinę patirtį ir kitokį grėsmių suvokimą. Nenuostabu, kad Rusija jų saugumo kultūrose figūruoja kaip pagrindinė išliekanti grėsmė. Ir dabar būtent naujosios narės siekia, kad rengiamoje naujoje Aljanso Strateginėje koncepcijoje Rusija būtų aiškiau įvardijama kaip grėsmė ir būtų imamasi konkrečių priemonių šiai grėsmei mažinti. Todėl galima teigti, kad sulig naujų narių priėmimu į NATO, Aljanso santykiai su Rusija pasikeitė visiems laikams.

Šis sudėtingas santykių kontekstas puikiai atsispindi ir NATO – Rusijos tarybos veikloje. Pati taryba 2002 m. buvo įkurta tiesiog tam, kad mažintų įtampą tarp Rusijos ir besiplečiančios NATO, imituojant bendrą darbą ar bendrų sprendimų priėmimą. Ši institucija nuo pat jos sukūrimo pradžios tebuvo priemonė „garui nuleisti“.

Tuo tarpu praktine prasme, pavyzdžiui, dėl didesnio Aljanso ir Rusijos karinių pajėgų suderinamumo ar dėl galimų bendrų taikos palaikymo operacijų, nebuvo pasiekta beveik nieko (išskyrus trumpą ir ne itin sėkmingą Rusijos dalyvavimą NATO taikos palaikymo operacijoje Kosove). Nemaža dalis NATO šalių tiesiog nepasitiki Rusija ir nenori gilesnio bendradarbiavimo su Rusija, manydami, kad Rusija paprasčiausiai siekia susilpninti Aljansą per įsiliejimą į bendrą sprendimų priėmimą.

Vargu ar visas aukščiau minėtas problemas galima išspręsti per trumpą laiką. Net suformavus mažiau ambicingą, tačiau įgyvendinamą darbotvarkę, ir net jei NATO pamažu taptų globalia organizacija, vis tiek Maskva į Aljansą žiūrės iš geopolitinės konkurencijos perspektyvos, t.y. kaip į Vakarų įrankį skleisti vakarietiškas struktūras tradicinėje Rusijos „įtakos sferoje“. Todėl dabartines pastangas atkurti NATO ir Rusijos santykius reikėtų vertinti atsargiai.

Šis straipsnis parengtas įgyvendinant socialinį projektą „MES ESAME NATO. NATO ESAME MES.“