R. Jakubėnaitė. Vilnius – ir regionų sostinė

Algirdo Butkevičiaus vadovaujama vyriausybė pirmoji atkreipė dėmesį į etnografinio paveldo svarbą visai Lietuvai. Tarmės, papročiai, skirtingos tradicijos ne skaldo mūsų šalį, bet demonstruoja jos įvairovę ir margaspalvę vienybę.

Vilnius privalo šią centrinės valdžios estafetę perimti ir tapti pavyzdžiu visai Lietuvai, nes nė viename Lietuvos mieste nėra tiek daug, ir tiek įvairių žmonių. Vilniaus gyventojai – tai marga visų Lietuvos gyventojų pynė, suvežusi į sostinę savo krašto papročius, tarmes, dainas, kulinarinį paveldą.

Etnografinių regionų metų rengiami oficialus renginiai, konferencijos, mokymai, turi ne pasibaigti 2016 metais, o tapti pagrindu tolimesnei veiklai šia kryptimi. Juk Vilniuje gyvena ir mokosi 70 tūkst. studentų, atvykusių iš pačių įvairiausių Lietuvos kampelių.

Savivaldybės pareiga įtraukti šiuos jaunus žmones į kultūrinę veiklą, gimtojo krašto istorijos pažinimą. Atsiliepiant į Vyriausybės darbus saugant ir puoselėjant Lietuvos paveldą, Vilniaus strateginiuose planuose privalu paskelbti prioritetu kultūros ir pirmiausia tautinės kultūros plėtrą.

Tam reikia ne tik finansavimo didinimo, nes jis neįtikėtinai mažas (pernai kultūros plėtrai Vilniuje tebuvo skirta 5,35 mln. eurų), bet ir kitokio požiūrio.

Kultūra turi būti suvokiama kaip sritis, apimanti piliečių dalyvavimą, tenkinant kultūrinius pomėgius, laisvalaikio praleidimą, vaikų ir paauglių užimtumą, vaikų įvairiapusį lavinimą nuo pat ankstyvos vaikystės, iki profesionalaus meno, jo pažinimo, iki dalyvavimo tarptautiniuose renginiuose ir projektuose, iki sąlygų sudarymo kiekvienam vilniečiui prisiliesti prie kūrybos proceso ar kūrėjų minčių. Toks pažinimo procesas žmogų turi lydėti visur: nuo šeimos iki darbo ir draugų.

Jei neturėsime išauklėto kultūringo piliečio, jei negerbsime vienas kito ar svečio, jei dvasinis gyvenimas bus skurdus, jei laisvalaikį leisime prie „stalo“, jei neišauginsime vaikų sveikais, tolerantiškais, plačiai mąstančiais ir sugebančiais analizuoti – ar suvoksime kultūros raidą istorijoje, ar jau sukurti kam nors nepatinkantys kultūros objektai užgoš dabarties pasiekimus įvairiose, ne tik kultūros, srityse.

Supažindinimas su tradicijomis ir tautine kultūra šiuo metu yra užkrautas ant šeimos pečių. Kiekviena šeima tai daro kaip supranta arba nedaro išvis. Ir tada gauname šimtus „beveidžiu“ piliečių – be praeities, be istorijos.

Situaciją galėtų pataisyti popamokinė veikla. Būtinas bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, tautinės kultūros puoselėtojais. Vilniaus savivaldybė galėtų „pasidalinti“ savo turimomis patalpomis su šiomis organizacijomis, su sąlyga, kad jose bus organizuojama kultūrinė veikla mažiesiems vilniečiams. Toks neformalus ugdymas turėtų būti nemokamas ir prieinamas kiekvienam mažajam vilniečiui, nepriklausomai nuo to kokias pajamas gauna jo tėvai.

Neturi būti užmiršti ir viduriniosios kartos vilniečiai. Jų kultūrinio ugdymo neturi užgožti šiuolaikinė pop kultūra. Dabar Vilnius – vienas Europos kultūros židinių menininkų, kūrėjų dėka, daugeliu savo renginių, festivalių, parodų nenusileidžiantis didiesiems miestams. Bent dvigubai didesnis kultūros plėtros finansavimas pakeltų Vilnių į visiškai kitą, aukštesnį lygį, leistų pasaulinei bendruomenei pristatyti ne tik populiariąją, bet ir nepelnytai užmirštą etninę kultūrą.

Drauge Vilnius galėtų tapti vidaus turizmo sostinė ir skaičiuoti ne į miestą atvykstančius rusus, baltarusius ar lenkus, o žemaičius, dzūkus ar suvalkiečius.