R. Bogdanas. Pigūs rusų kareivėliai

Rugsėjo 2 d. didelį autoritetą šiaurės Kaukaze turintis Ingušijos prezidentas Ruslanas Auševas sugebėjo išsivesti 28 įkaitus. Vyko pokalbiai su Aslanu Maschadovu, kuris tapo Čečėnijos prezidentu po Džocharo Dudajevo žūties. A. Maschadovas buvo davęs sutikimą atvykti į Beslaną rugsėjo 3 d. apie 14-15val. ir eiti tartis su teroristais. Buvo žmonių, kurie dėjo visas pastangas, kad būtų išvengta aukų.

Kelios minutės po 13 val. nuo gretimo namo į mokyklos stogą virš sporto salės rusų kariškiai iššovė rankiniu ugniasvaidžiu. Salė buvo pilna įkaitų, ir tai buvo žinoma puolantiesiems. Liudininkų parodymais, tiesiai po pramuštu stogu buvę vaikai degė gyvi. Po to į sieną šovė granatsvaidis, užmušdamas sėdėjusius toje vietoje. Valstybinė komisija vėliau bandė aiškinti, kad tai buvo salėje sprogęs teroristų sprogmuo, bet balistikos specialistai šį melą paneigė. Puolime dalyvavo du tankai, užvertę dalį sienos ant įkaitų. Specialiųjų dalinių „Alfa“ ir „Vympel“ kariai tuo metu poligone treniravosi bendrus veiksmus. Prie atakos jie prisijungė atskubėję po 50 minučių. 14.30 mokykla buvo užimta.

Dėl visiško nesiskaitymo su žmonių gyvybėmis žuvo 334 įkaitai, iš jų – 186 vaikai. Kaltieji iki šiol oficialiai nenustatyti. Aišku, kad leidimą pulti tokioje situacijoje privalėjo sankcionuoti vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas prezidentas Vladimiras Putinas, kuris dėl teroristų antpuolio buvo atšaukęs vizitą į Turkiją.

Neseniai prieš Beslaną panašiu stiliumi kovota su čečėnų teroristais Maskvoje, kur jie 2002 spalio 23 d. užėmė teatrą su žiūrovais, atėjusiais į miuziklą „Nord-Ost“. Šturmuojant pastatą žuvo 130 įkaitų iš 850. Tik 5 krito nuo teroristų kulkų. Likusieji buvo nunuodyti dujomis, kurias į teatro salę „vaduotojai“ įpurškė prieš puolimą. Nustatyta, kad 72 žmonės mirė nesulaukę jokios medicininės pagalbos. O tiems, kuriuos vežė į ligonines, gydytojai mažai galėjo padėti, nes dujų sudėtis ir po puolimo liko įslaptinta, todėl medikai nežinojo, koks priešnuodis reikalingas. Su žmonėmis buvo elgiamasi kaip su malkomis, netekusius sąmonės krovė į greitąsias taip, kad ant 30 kg sveriančios mergaitės gulėjo trys suaugę kūnai.

2011 m. Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre priteisė iš Rusijos 1 mln. eurų tiems 64 nukentėjusiems, kurie buvo padavę ieškinį.

Niekada viešai nepaskelbtu dekretu V. Putinas suteikė Rusijos Didvyrio vardą operacijai vadovavusiam FSB (saugumo) direktoriaus pavaduotojui Vladimirui Proničevui.

V. Putiną labai supykdė tada dar nepriklausoma NTV televizija, nuolat rodžiusi įkaitų giminių protestus. Po operacijos NTV generalinis direktorius Borisas Jordanas buvo atleistas, o netrukus NTV buvo užvaldyta Kremliaus.

Kaip su civiliais, taip su kareiviais

Elgesys su savo piliečiais niekuo nesiskiria nuo elgesio su savo kareiviais, ir šiuo aspektu Rusija yra tikra sovietinių tradicijų perėmėja. Per antrą pasaulinį karą sovietų generolai kaip patrankų mėsą naudojo nenutrūkstamu srautu pasipildančią gyvąją jėgą. Prie Berlyno maršalai Georgijus Žukovas ir Konstantinas Rokosovskis rungėsi, kuris pirmas nuskins laurus, įžengęs į miestą, ir varė kareivėlius po kulkomis, kol jie savo kūnais neuždengdavo ugnies taškų. Apsigręžti atgal jie negalėjo, nes atsitraukiančiųjų laukė saviškių iš NKVD užtvara su kulkosvaidžiais. Tokios nežmoniškos beprotystės vėliau buvo uždengtos „liaudies žygdarbio“ širma.

Viešumo bijota ir sovietų laikais, kai viską prižiūrėjo visagalė KGB. 1981 m. liepos 30 d. aukščiausioje sovietų instancijoje TSKP CK Politbiure buvo svarstomas klausimas dėl Afganistane žuvusių karių atminimo įamžinimo. Oficialiai buvo skelbiama, kad kariai ten atlieka „internacionalinę pagarbą“. KGB pirmininkas Jurijus Andropovas posėdyje pareiškė, kad laidoti reikia su pagarba, bet įamžinti atminimą ankstoka. Kitas Politbiuro narys Andrejus Kirilenka papildė, jog antkapių statyti nereikia. Nikolajus Tichonovas pritarė, kad laidoti reikia, – „Bet ar reikia užrašų?“ kėlė klausimą jis. Už šalies ideologiją atsakingas Michailas Suslovas pažvelgė dar plačiau: pranešimai artimiesiems apie žūtį turi būti lakoniški ir labiau standartiniai.

Kada Boriso Jelcino Rusija 1994 m. nusprendė jėga užgniaužti Čečėnijos nepriklausomybę, gyvoji jėga buvo renkama ir dangstoma panašiai, kaip dabar žygiui prieš Ukrainą. Rusijos Gynybos ministerija priverbavo kariškių ir juos pateikė kaip Rusijos kolaborantų buvusio Grozno mero Beslano Gantemirovo ir buvusio VRM karininko Umaro Avturchanovo žmones. Šie buvo paskelbę Laikinąją čečėnų respublikos tarybą, kuri kreipėsi pagalbos į Maskvą, – lygiai kaip šiandien veikiama kažkokių „liaudies respublikų“ Luhanske ir Donecke prašymu.

Rusai puolė Grozną 1994 m. lapkričio 26 d. šarvuočiais, tankais, aviacija. Besiginantys Dž. Dudajevo kovotojai pamušė pusę iš 42 tankų, rusai atsitraukė. Apie 50 pakliuvusių į nelaisvę buvo FSB užverbuoti samdiniai. O paimtus į nelaisvę 20 reguliarios kariuomenės desantininkų čečėnai davė parodyti per televiziją, – tada Rusijoje dar buvo nepriklausomų kanalų. 

Rusija savo dalyvavimą neigė lygiai taip pat, kaip dabar neigia dalyvavimą Rytų Ukrainoje. Tada Dž. Dudajevas pasakė: jei tie pakliuvę yra samdiniai, mes juos laikysime ginkluotais banditais ir rytoj pat sušaudysime. Na, o jei Rusija pripažins, kad tai jos kareiviai, tada jie yra karo belaisviai ir elgsimės su jais pagal tarptautines konvencijas. 

B. Jelcinas gruodžio 1 d. paprašė pagalbos rusų belaisviams, pripažindamas tiesioginį dalyvavimą. Gynybos ministras Pavelas Gračiovas išlėkė susitikti su Dž. Dudajevu. Jiedu įsipareigojo nebenaudoti jėgos konfliktui spręsti. Penkios dienos po generolo pažado, gruodžio 11 d., į Čečėniją įžengė viską siaubianti Rusijos kariuomenė.

Vėliau rusai tuos išlaisvintus desantininkus paskelbė „savavališkai palikusiais dalinius“. Kitaip tariant, vadas neatsako, jei pabėgę kareiviai kariauja Čečėnijoje. Rusų karininkija įsirašė dar vieną gėdos puslapį į savo istoriją. Tačiau apie 800 kareivių ir karininkų atsisakė dalyvauti Čečėnijos kare, o Čiuvašija paskelbė, kad globos atsisakiusius eiti į tą karą savo vaikinus.

Be kariškos garbės

2014 m. rugpjūtį Rytų Ukrainoje prie Ilovaisko į apsupimą pateko ukrainiečių kariai. Jie gavo rusų karininkų žodį, kad juos praleis iš apsupties mainais į turimus belaisvius. Sutarė perduoti ir sužeistuosius, kai rusai pažadėjo juos toliau perduoti Ukrainai. Po to, kai ukrainiečiai sąlygas įvykdė, rusai persigalvojo ir liepė pasiduoti. Kariai išsiveržė kovodami. Netęsėjo ir dėl sužeistųjų – šie liko rusų nelaisvėje. Rusų karininko žodis pasirodė bevertis.

O kaip gali egzistuoti kariška garbė, jei iš rusų karininkijos nėra nė vieno balso, kad vyksta antikonstitucinis armijos naudojimas kitoje valstybėje. Atvirkščiai: rusų karininkija slepia šį veiksmą, dalyvauja nusikaltime ir nemirksi. Kareiviams ir jų artimiesiems pučiamos miglos, kad vykstama į manevrus. Sunerimęs 150 artimųjų būrys kelias valandas laukė Kostromoje prie oro desanto pulko vartų, kad kas nors paaiškintų, kur dingo vaikinai. Niekas iš vadų pasikalbėti neišėjo.
Spartiečiai linkėdavo išeinantiems į karą: grįžk su skydu arba ant skydo. Mūšiuose už savo šalį žuvę ukrainiečiai laidojami su pagarba, jiems nusilenkti ateina gimtųjų vietų gyventojai, juos pavyzdžiu rodo televizija per naujienų laidas. Rusų kareivėliai slapta siunčiami ir slapta pakasami.
Kitaip nei ukrainiečiai, jie grįžta ne ant skydo, o mėsos šaldytuvuose. Kitaip nei ukrainiečiai, kurie iš karo zonos sutinkami kaip didvyriai, mirties išvengę rusų kareivėliai privalės tylėti užsičiaupę apie savo išvykas ir išgyvenimus.

Pskovo srities deputatui ir žurnalistui Levui Šlosbergui pavyko sužinoti iš kariškių, kad Rytų Ukrainoje rugpjūčio 20 d. žuvo beveik visa kuopa iš Pskovo oro desanto divizijos – apie 80 žmonių. L. Šlosbergą prie namų užpuolė ir žiauriai sumušė po to, kai jis paskelbė apie dviejų Pskovo desantininkų slaptas laidotuves.

Imamasi šventvagiškos apgavystės: žuvusio seržanto našlės telefonu atsiliepia guvus moteriškas balsas, esą tai ji, o ragelį perėmęs vyras dievagojasi esąs tas pats sveikas gyvas seržantas. Po to kalbėjusi žurnalistė sutinka jo dalinio karininką prie šviežiai supilto seržanto kapo. Kada paslaptis paaiškėja, nuo desantininkų kapų dingsta ir lentelės, ir vainikai – juk ant gedulingų juostų užrašyta, kam jos skirtos. Vaikinai panaudoti ir numesti. Į jų vietą važiuoja kiti.

Ką pamatys praregėję?

Afganistano aukas buvo lengviau slėpti, nes tam tarnavo ir represinis aparatas, ir totali žiniasklaidos kontrolė, ir geležinė uždanga nuo likusio pasaulio. Bet valdžia net tada suprato, koks pavojus jai kiltų, jei žmonės plačiai sužinotų apie beprasmes žūtis.

Rusijoje veikiantys kareivių motinų komitetai dabar renka žinias apie dingusius ar žuvusius kareivius, kurių jau skaičiuoja šimtais. Pskovo desantininkų istoriją tyręs Peterburgo komitetas iškart buvo apkaltintas pagal „užsienio agentų“ straipsnį, nes 2011 m., dar prieš tą straipsnį priimant, buvo gavęs paramos iš vieno JAV fondo. 

Žmonės taip paveikti televizinės propagandos, kad žuvusio kareivio Antono Tumanovo iš Marių respublikos Pavolgyje mama pasakoja patikėjusi, jog rusų armija kariauja Ukrainoje tik tada, kai jai paskambino ir pranešė, kad jos sūnus žuvo prie Luhansko. 19-metis Antonas Tumanovas pagal kontraktą birželio viduryje buvo stojęs tarnauti į 18 motošaulių diviziją, dislokuotą Čečėnijoje. Jam žadėtas atlyginimas iki 50 000 rublių (3500 Lt), bet tarnybos draugai sako, jog daugiau 30 000 rb. (2100 Lt) nemoka, ir tai tik po bandomojo kelių mėnesių laikotarpio. Antonas žuvo dar prieš pirmą atlyginimą. 

Nors išvykdamas sūnus mamai sakė, kad jį veža „padėti sukilėliams“, moteriai tikresnės atrodė pasakos iš ekrano. Kuo daugiau tokių praregėjusių rasis, tuo didesnis pavojus režimui kils. Gedinčių motinų neįmanoma nutildyti, ir jų balsas paveikesnis už televizinius kvailintojus.
Kareivių motinų komitetas pranešimų dėka nustatė, kad Pavolgio vaikinas buvo vienas iš 120 žuvusių, kai ukrainiečiai rugpjūčio 13 d. ugnimi pasitiko link Donecko besiveržiančią 1200 rusų kareivių šarvuotą koloną. Sumuštas dalinys su 450 sužeistųjų grįžo į Rusiją.

Tie rusų kariškiai, kurie dabar įsivaizduoja Ukrainoje atliekantys „pareigą tėvynei“ arba uždarbiaujantys, vieną dieną sužinos buvę įtraukti į tarptautinį nusikaltimą, kurio apibrėžimą pripažįsta pati Rusija. Kitoms šalims jau dabar tai aišku.

JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr.3314 yra patvirtinusi, kas yra agresijos aktas, nepriklausomai nuo karo paskelbimo (vertė prof. dr. V.Vadapalas). Skaitydami prisiminkite Luhanską ir Donecką, Ilovaiską ir Novoazovską, rusų apginkluotas gaujas, „Grad“ salves ir artilerijos šūvius iš Rusijos per sieną į Ukrainos teritoriją. 

Agresija yra:

3 straipsnis
a) Valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją ar jos užpuolimas, ar bet kokia karinė okupacija, net laikina, įvykdyta taip įsiveržus ar užpuolus, arba bet kokia kitos valstybės teritorijos ar jos dalies aneksija panaudojus jėgą;
b) Valstybės ginkluotųjų pajėgų įvykdytas kitos valstybės teritorijos bombardavimas ar bet kokių ginklų panaudojimas prieš kitos valstybės teritoriją;
[...]
g) Valstybės ar jos vardu siuntimas ginkluotų gaujų, grupių, nereguliarių pajėgų ar samdinių, vykdančių ginkluotus veiksmus prieš kitą valstybę, turintis tokį sunkų pobūdį, kuris prilygsta aukščiau išdėstytiems aktams, arba jos esminis įsitraukimas į juos.
[...]
5 straipsnis
1. Jokie sumetimai – politinio, ekonominio, karinio ar kitokio pobūdžio – negali būti naudojami agresijai pateisinti.
2. Agresyvus karas yra nusikaltimas tarptautinei taikai. Agresija sukelia tarptautinę atsakomybę. (paryškinta R.B.)