R. Bogdanas. Kodėl Rusija susivyniojo iš Sirijos?

Dėstydamas savo sprendimą, jis grūdo kairę ranką kažkur gilyn po stalu, lyg siekdamas pasikasyti kulną, o dešine kraigaliojo rašikliu ant popieriaus. Visai nebuvo panašus į iškeltus tikslus pasiekusį karvedį, kaip skelbė jo lūpos. Kas taip prispaudė jį, kad priėmė net jo artimiausiam ratui netikėtą sprendimą?

Skelbtas tikslas neįgyvendintas

Kada V.Putinas lygiai taip pat asmeniškai paskelbė apie dalinių įvedimą į Siriją, jis išdėstė ir jiems iškeltą tikslą: kovoti su teroristais tolimose prieigose, kad šie neateitų į Rusiją su sprogdinimais. Gynybos ministras Sergejus Šoigu dabar paskelbė, jog per penkis su puse mėnesio trukusius bombardavimus nukauta 2000 iš Rusijos kilusių teroristų.

Londone veikiančios Sirijos žmogaus teisių organizacijos duomenimis, surinktais iš liudininkų bombardavimų vietose, per rusų aviacijos antskrydžius (jų buvo apie 9000) žuvo apie 1100 kovotojų ir virš 1700 taikių gyventojų.

Su klaustuku ne tik ministro pateikti skaičiai. Vienintelis S. Šoigu žino – tačiau nepaaiškino - kaip galima nustatyti aukos kilmę iš bombas mėtančio lėktuvo. Įvairūs šaltiniai nurodo, kad Sirijoje šiuo metu tarp kariaujančių visose pusėse kelių šimtų tūkstančių yra 5000-6000 kovotojų iš Rusijos. Dalis jų ten atsidūrė su FSB (saugumo) pagalba, kad nekeltų grėsmės namie. Dabar jie gerokai pasitobulinę. Pasitraukdami rusai paliko juos ramybėje ir lauks grįžtančių namo. Ne tą žadėjo V.Putinas žygio pradžioje.

Nuo pat pirmos rusų bombardavimų dienos ėmė ryškėti, kad jų taikinys nėra Islamo valstybė. Teroristais jie skelbė visus, kas prieš Basharą Assadą, ir nukreipė savo pagrindinę ugnį į opozicijos dalinius. Neįvardintas tikslas buvo palaužti pasipriešinimą B.Assadui, išdaužyti opoziciją, kad po to lauke liktų nedidelis pasirinkimas Vakarams tarp kruvino diktatoriaus ir IS. Nepavyko: opozicijos koalicija sėdi priešais režimo delegaciją Ženevoje prie derybų stalo.

Padėtis pernai rudenį buvo kritiška: sukilėlių daliniai iš šiaurės pergalingai judėjo į pietus, įžengdami į Assadų tėvoniją Latakiją. Rusai aviacijos smūgiais šį puolimą sustabdė. Tačiau tada paaiškėjo, jog B. Assado armija yra demoralizuota ir menkai gali talkinti. Todėl sausumoje pasirodė Irano palaikomi šiitų „Hezbollah“ daliniai ir reguliarios Irano armijos grupuotė. Prasidėjo puolimas, bet užsieniečių neužteko, kad sutriuškintų opozicijos kovotojus.

Nebevaldomas diktatorius

Metų pradžioje Damasko režimą apėmė artimos pergalės euforija. Nekreipdamas dėmesio į tarptautinius Vienos susitarimus dėl konflikto Sirijoje sprendimo, kuriuose dalyvavo Rusija, B. Assadas dekretu paskelbė rinkimus balandžio mėnesį.

Tačiau rimtų nuostolių patyrę iraniečiai pasitraukė iš karo veiksmų, palikę rusus ant ledo. Pagrindinis paskutinis smūgis buvo nukreiptas į šiaurėje esantį Alepo miestą. Tariantis dėl paliaubų, rusai nuožmiai jį bombardavo, kovotojams mieste grėsė apsuptis. Regimai tikėtasi, jog B. Assadas derybas pradės jau užėmęs Alepą.

Kaip pranešama, rusai taikė į ligonines, kad dar likę gyventojai bėgtų tolyn į Turkiją, nes sužeidimo atveju liktų be medicinos pagalbos vietoje, o kovotojai pasitrauktų iš tuščio miesto. Tuo pat metu Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas aiškino pasauliui, kad jie nesiliaus, kol nepatvarkys teroristų.

Niekas nepadėjo. Iki vasario pabaigos Alepas atsilaikė. B. Assadas dar skelbė, kad derybos nereikalingos, nes jis tuoj kontroliuos visą Sirijos teritoriją, bet jam signalą pasiuntė Rusijos pasiuntinys JT Vitalijus Čiurkinas, Saugumo Tarybos posėdyje pasisakydamas už politinį sprendimą.

Tačiau kovo 12 Sirijos užsienio reikalų ministras Walidas Moaldemas parodė, kad režimas sponsoriaus įspėjimų neklauso, nubrėždamas raudonas linijas deryboms Ženevoje: esą Damaskas nesiderės nei dėl rinkimų, nei dėl pereinamojo laikotarpio. Tai grėsė paliaubų nutraukimu, kadangi opozicija nebematytų derybų tikslo.

Bet Kremlius jau suprato, kad nieko nepeš karinėmis priemonėmis. Daug kas, įskaitant mane, prognozavo, kad Sirija gali virsti Rusijai tuo, kuo sovietams virto Afganistanas. Matyt, Maskva pajuto esanti įsiurbiama į konfliktą, ir sustojo.

Atsitraukdama ji pakartojo išbandytą Tadžikijoje taktiką, kaip suvaldyti nepaklusnų karaliuką. Tadžikijos prezidentą Rusija šantažavo, mažindama savo karines pajėgas ir apnuogindama sieną su Afganistanu, kad Dušanbė be ginčų priimtų sąjungos su Maskva sąlygas ir nesidairytų alternatyvų. Šįkart V.Putinas tiesiog paskambino ir informavo B. Assadą apie atsitraukimą. Jokių konsultacijų. Žinok savo vietą.

Pabėgti nuo „Stingerių“

Ką Rusija padarė – tai išgelbėjo B. Assadą nuo karinio pralaimėjimo pernai rudenį. Tačiau dabar, patraukdama aviaciją, ji keičia jėgų pusiausvyrą režimo nenaudai, o paliaubos yra labai trapios.
Vienu metu Rusijos karinio laivyno punkte Tartuse tebuvo likę keturi kareiviai. Dabar tai karinė laivyno bazė, o Hmeimime įkurta karinių oro pajėgų bazė. Vėlgi – šis pasiekimas nėra tvarus, nes nauja valdžia vargu ar leis likti tiems, kurie bombardavo Sirijos miestus.

Tačiau kodėl V.Putinas buvo priverstas liautis? Nors Barackas Obama vis kartoja, kad Sirijoje nėra karinių sprendimų, manau, jog didele dalimi nulėmė karinės priežastys.

Saudo Arabija ir Turkija turi neginčijamą nuostatą, kad ketvirtį milijono gyventojų išžudęs, 11 milijonų pavertęs pabėgėliais ir šalį sugriovęs B. Assadas neturi likti valdžioje. Pasirodžius Sirijoje rusų bombonešiams, kėliau klausimą, kas duos ginklų prieš juos. Ilgai niekas nesiryžo, nes buvo abejonių, kam galiausiai į rankas jie pateks, bet kasetinės rusų bombos ir šiitų batai ant žemės galiausiai pramušė rytietišką sunitų kantrybę.

Sukilėliai neseniai pirmą kartą numušė Sirijos naikintuvą Mig-21. Su „Stingeriu“. Anksčiau jų neturėjo, visi lėktuvai skraidė iš esmės šiltnamio sąlygomis. Legendiniai lengvai valdomi „Stingeriai“ savo laiku pakeitė karo Afganistane eigą, kai JAV jais apginklavo modžahedus. Rusai tą pamoką tikrai atsimena.

Saudo Arabijos užsienio reikalų ministras Adelas al Džubeiras vasario pabaigoje žurnalui „Spiegel“ atvirai pareiškė, kad raketų žemė-oras tiekimas sukilėliams pakeis jėgų pusiausvyrą. Jis jau nekalba užuominomis ir tiesiai sako, jog žlugus deryboms, B. Assadas bus nuverstas jėga.
Saudo Arabijos ir Turkijos sprendimas apginkluoti sukilėlius priešlėktuviniais ginklais reiškė gražaus kino iš Sirijos pabaigą Rusijos televizijos kanaluose.

Kadangi rusiška taikymo technika yra 30 metų senumo ir labai netiksli, o bombos yra laisvo kritimo, pilotai priversti skristi ne aukščiau kaip 5000 m aukštyje, kartu su sraigtasparniais būdami potencialiais nešiojamų zenitinių sistemų taikiniais. Amerikiečiai naudoja išmanias bombas ir atakuoja taikliai iš 8000 m. Ten pasiektų tik Bukas ar S-400.

Paliaubos buvo įvestos kovo 1d. dviems savaitėms. Paskutinę jų dieną V.Putinas nusprendė nerizikuoti. Geriau išeiti per paliaubas, užtušuojant nesėkmę Alepe triukšmingomis sutiktuvėmis, negu kasdien laukti pranešimų apie numuštus lėktuvus, jei karo veiksmai atsinaujintų. O paslėpta piktdžiuga dėl kiaulystės užsimiršusiam B. Assadui pridengė vyriausiojo vado baimę gauti grąžos Sirijoje ir leido V. Putinui atsitraukti tikint, kad jo nepalaikys bailiu.