Šiek tiek istorijos
Tradicinė medicina ilgą laiką ignoravo ir neigė homeopatiją. Ir nors vienokia ar kitokia forma homeopatija egzistavo jau nuo Hipokrato laikų, šiuolaikinei jos formai jau yra apie 200 metų.
Šiuolaikinės homeopatijos gimimas skaičiuojamas nuo 1790 metų, kai įžymus vokiečių gydytojas - gamtininkas Samuelis Hanemanas padarė keletą įdomių atradimų. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad chinino medžio žievė, naudojama maliarijos gydymui, pati gali sukelti šios ligos požymius. Viskas priklauso nuo dozės.
Nusprendęs patikrinti šį atradimą su savimi, Hanemanas keletą dienų vartojo chinino medžio žievę ir sukėlė charakteringus maliarijos požymius - tuos pačius, kuriuos ir gydo šio medžio žievė, naudojama nedidelėmis dozėmis. Hanemanas suformulavo homeopatijos esmę - susirgimą galima gydyti labai mažomis tų medžiagų dozėmis, kurios, naudojamos dideliais kiekiais, sukelia simptomus, sutampančius su tos ligos simptomais.
Taigi, Hanemano atradimas - "panašų gydyk panašiu". Būtent šis gydymo metodas
ir pagimdo gausybę nesusipratimų. Vienas iš jų, tai nuomonė, kad homeopatija - tai gydymas vaistingaisiais augalais. Tačiau homeopatiniai preparatai išgaunami ne tik iš augalinės, bet ir gyvulinės kilmės žaliavų, o taip pat - mineralų, rūgščių, druskų. Svarbiausia yra pagaminimo būdas.
Egzistuoja dar viena klaidinga nuomonė, kad homeopatija - tai tam tikro lygmens psichoterapija, ir ligą padeda įveikti vien tik paciento noras pasveikti, jo tikėjimas "stebuklingu" vaistų poveikiu. Tačiau reiktų žinoti, kad homeopatinis gydymas sėkmingai taikomas ir naujagimiams bei mūsų keturkojams draugams - juk egzistuoja ir veterinarinė homeopatija.
Molekulės, turinčios puikią atmintį
Šiandieninis mokslo lygmuo dar neleidžia vienareikšmiškai paaiškinti homeopatijos veikimo būdų. Tiksliai yra žinoma tik tai, kad šiame procese dalyvauja aukštų technologijų kibernetikos bei atominės fizikos metodai.
Homeopatinių preparatų veikimas priklauso ne tik nuo dozės, tačiau ir nuo įeinančių į preparatą komponentų ištirpinimo lygmens (vandenyje ar spiritiniame tirpale) bei būdo. Pradinė medžiaga išvedama griežtai nustatyta seka - 10, 100, 1000, 10000 ir daugiau kartų. Daroma yra taip: imama viena medžiagos dalis, pridedama 10 dalių vandens ir maišoma iki visiško ištirpimo - gaunamas pirmasis dešimtaininis išskyrimas. Paskui viena šio tirpalo dalis sumaišoma su 10 dalių vandens - gaunamas antrinis dešimtaininis tirpalas ir t.t
Tyrimais yra nustatyta, kad vandens molekulės maišymo metu sugeba "atsiminti" ir paskui "išlaikyti atmintyje" tirpomos medžiagos molekulinę struktūrą. (už šį atradimą 1981 m. buvo paskirta Nobelio premija). Tai reiškia, kad homeopatiniai preparatai įveikia negalavimą ne cheminiame, o informaciniame lygmenyje.
"Portreto" principas
Vienas iš svarbiausių homeopatijos reikalavimų - tai beveik meno lygmens
priėjimas prie kiekvieno paciento, paskiriant jam gydymą. Čia labai svarbu viskas - kūno sudėjimas ir temperamentas, charakteris ir netgi vidinis paciento nusiteikimas. Homeopatinis gydymo metodas įpareigoja gydytoją skirti gydymą ne pagal principą "liga - vaistai", o "ligonis - vaistai", t.y. gydyti ne ligą, o konkretų žmogų. Juk homeopatijos paskirtis - padėti organizmui pačiam susidoroti su liga, rasti patį geriausią sveikimo būdą.
Kartais pacientai atmeta šį gydymo būdą, nes kai kuriais atvejais homeopatinis preparatas iššaukia ligos paaštrėjimą. Tačiau tai yra kaip tik teigiamas ženklas. Egzistuoja net terminas "lengvas homeopatinis paaštrėjimas". Gydytojui tai signalizuoja apie tai, kad vaistas parinktas teisingai ir organizmas pradėjo kovoti su susirgimu.
Tačiau būtina yra nurodyti, kad homeopatijos galimybės nėra beribės, kaip, beje, ir visų kitų gydymo metodų. Ir jeigu yra aišku, kad pacientui reikalinga operacija - nereikėtų skirti homeopatinio gydymo ar kitaip delsti.
Klasikinis ar kompleksinis?
Šiuo metu egzistuoja kelios homeopatinio gydymo formos. Viena iš jų - klasikinė, reikalaujanti, kad gydytojas surastų tą vienintelį vaistą, kuris, tarsi raktas, visiškai atitiktų paciento konstituciją bei individualumą ir jį išgydytų. Žinoma, surasti tokį vienintelį vaistą yra sunku. Juk gydymo kontrolė ir teisingas vaisto dozavimas reikalauja didelio patyrimo ir žinių.
Egzistuoja netgi tokia nuomonė, kad pirmuosius 13 metų praktikuojantys homeopatai tik susipažįsta su šiuo sudėtingu mokslu. Todėl klasikine homeopatija gali užsiimti tik labai nedaugelis gydytojų.
Paskutiniu metu atsirado kompleksinės homeopatijos sąvoka - tai gydymas kompleksiniais homeopatiniai preparatais, gydytojų vadinamais kompleksonais. Šie preparatai turi labai tikslius naudojimo aprašymus ir puikiai tinka gydytis savarankiškai. Kompleksonus sudaro tos pačios krypties homeopatiniai preparatai. Vaisto efektyvumas priklauso nuo pradinės medžiagos kokybės ir nuo to, kaip harmoningai buvo sukurta ši kombinacija. Labai svarbu yra tai, kad, vartojant kompleksonus, paaštrėjimai būna ypač retai.
Kaip išsaugoti gydančiąsias galias
Pateikiame keletą praktinių patarimų, kaip elgtis, kad preparatai ilgiau išlaikytų savo gydomąsias savybes:
Homeopatinius preparatus geriausia saugoti ne aukštesnėje 25 º C temperatūroje.
Preparatų negalima laikyti prieš tiesioginius saulės spindulius.
Elektromagnetiniai laukai gali susilpninti vaistų efektyvumą. Todėl vaistus patariama laikyti toliau nuo televizoriaus, kompiuterio, mikrobanginės krosnelės ir kitų prietaisų.
Kvepalus ir homeopatinius preparatus geriau laikyti atskirai.
