Iš kitos pusės Kalėdų įvykis įžengia į mūsų pilką kasdienybę, kurioje džiaugsmą užgožia politinės ir ekonominės nesėkmės, painūs demokratijos keliai, dažnai virstantys nedorumo šunkeliais be garbės, sąžiningumo ir teisybės, nusikaltimai ar didėjantis bėgimas iš Tėvynės, grasantis kiekiu viršyti net sovietinius trėmimus. Į tokią realybę ateina Dievas silpno ir pažeidžiamo kūdikio pavidalu.
Apaštalas Jonas apie šį kasmet pasikartojantį įvykį paliko tokį liudijimą: "Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė... Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų ir ji atėjo į šį pasaulį." (Jn 1,4-5.9)
Laiko, kitokių aplinkybių barjeras išnyksta. Dievas ateina į mūsų gyvenimo tamsą - šį vargingą, retom džiaugsmo akimirkom praskaidrinamą krutėjimą pasaulyje ir apšviečia jį, atskleisdamas gyvenimo paslaptis, nauja jėga įkvėpdamas naujiems tiesos ir meilės darbams. Jo šviesa skirta visiems, kurie nuoširdžiai jos trokšta ir priima. Ne visuomeninė padėtis, rangai ar titulai atveria kelią į šviesą, bet širdies paprastumas, atvirumas tiesai ir nuoširdumas. Jis pasibeldžia į sielos duris kaip kūdikis savo paprastumu ir silpnumu skatindamas sutikti ir priimti Jį be įtarumo, apsimetinėjimo ar savanaudiškumo, priimti su pasitikėjimu ir meile. Kūdikis jau savimi pripildo kilniausiais jausmais taip parengdamas kelią tolimesniam bendravimui meilės ir pasitikėjimo dvasioje.
Jis nuolat ateina atkurti ir atnaujinti pasaulį. Žmogaus pastangos siekti laimės bei kurti geresnę ateitį nėra Jam svetimos ar nepriimtinos. Dievas palaiko tikrą pažangą visose gyvenimo srityse - ar tai būtų kasdieniai namų ruošos darbai ar sudėtingų elektroninių sistemų kūrimas. Jis skatina geriau pažinti pasaulio paslaptis, ieškoti, atrasti ir taip išpildyti Kūrėjo paliepimą eiti ir apvaldyti pasaulį. Taigi, dangus yra visiškai čia pat, arčiau mūsų, nei mes manome. Neapčiuopiamas dieviškasis pasaulis harmoningai persipina su žemiškuoju. Tik žmogų slegia bėda, kad pats sujaukęs šią harmoniją, pasiklysta kūrinijoje, kol sutrikęs pakelia akis į dangų ir prašo pagalbos atkurti tvarką. Kaledų laikas liudija, kad Dievas nesislepia ten, aukštai. Jis seniai vaikšto tarp mūsų, nors dažnai lieka nesuprastas, atstumtas ir vienišas.
Kaip tada, taip ir dabar, Dievo gimimas yra nuostabos priežastis. Daugelyje religijų kalbama apie Dievo įsikūnijimą įvairiose paslaptingose jėgose, didinguose ženkluose, o Jėzus ateina į pasaulį pačiu netikėčiausiu būdu - ateina kaip žmogus. Jis atsisako savo didybės, begalinės galios, apriboja save materialiu kūnu ir tampa pažeidžiamu kaip ir visi. Keistas kūrėjo apsireiškimas, bet ar gali būti kitoks, labiau žmogui suprantamas, būdas prakalbinti jį ir pačiam būti suprastam?
Todėl mūsų geresnio kitokio gyvenimo viltys nėra tuščios. Jos turi tvirtą pagrindą, kurio regima išraiška yra Kalėdos. Gėrio širdyse yra dar daug ir jo išraiška tampa nuoširdžios kalėdinės dovanos, labdaringi renginiai, įkūnijantys artimo meilę bei norą dalytis, o šeimos narių ar bičiulių bendrystė prie Kūčių stalo, kur atleidžiama ir prašoma atleidimo, dalijamasi duona ir šilčiausiais jausmais, byloja apie sielos gelmėse gyvuojantį tikrųjų vertybių ilgesį.
Tik nežinau kodėl, pasibaigus švenčių laikui, širdis užšaldo žvarbus kasdienybės rūpesčių, užmaršties ar abejingumo vėjas. Tačiau viliuosi ir tikiu, kad esame pajėgūs būti atsakingais už save ir kitus, nesavanaudžiais, gailestingais ir išmintingai kurti asmeninę bei bendrą gerovę.
Kalėdų naktį gimęs Kūdikis beldžiasi į kiekvienos širdies duris ir tiesia žiburį. Jis apšviečia ir sušildo. Širdyje įvyksta naujas gimimas. Geresnio žmogaus ir geresnio gyvenimo.
