Blizgučiams energijos nešvaisto
Tuo metu, kai turgaus prekystalius ir prekybos centrus šturmuoja tautiečiai, Kalėdų šventimui, kaip skelbiama, nusiteikę išleisti nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų, uždarose vienuolijose - pats susikaupimo, rimties ir maldų pikas.
Čia niekas nesuka galvos, į kokį blizgantį popierių gražiau supakuoti dovanas, kokios spalvos kaspinais dabinti kalėdinį vainiką virš durų. Šventiniams blizgučiams vienuolės nešvaisto nei laiko, nei energijos.
“Norite pasakyti, kad nepuošėte net kalėdinės eglės kur nors bendrosiose vienuolyno patalpose? - pasiteiravome Basųjų karmeličių vienuolijos vyresniosios. - Nekepėte kūčiukų? Neapkabinėjote langų karpiniais ir girliandomis?”
“Ne, - nusijuokė Paštuvoje įsikūrusio moterų vienuolyno vyresnioji sesuo. - Mes laukiame šventės tyliai, ramiai, susikaupusios. Esame uždaras vienuolynas, todėl svečių, ypač šiomis dienomis, nenorėtume kviestis”.
Vyresnioji Basųjų karmeličių vienuolijos sesuo pabrėžė: “Mūsų vienuolynas - maldos vienuolynas”. Todėl, leido suprasti ji, nederėtų blaškyti ir trikdyti seserų adventiškos rimties.
Toli nuo parduotuvių apgulties
Supratę, kad keptos kalėdinės žąsies recepto iš Basųjų karmeličių vienuolijos seserų nesužinosime, nes jų Kalėdų stalas bus gerokai asketiškesnis, nutarėme prašytis į svečius pas Kauno senamiestyje įsikūrusias Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuoles.
Tačiau pozuoti dienraščio fotokorespondentui paskutinėmis advento dienomis nepanoro ir jos. “Vargu, ar mes susirinksime prie bendro stalo, - paaiškino “Kauno dienai” telefonu atsiliepusi sesuo. - Daugelis mūsų Kūčių vakarienę valgysime su tais, kuriems padedame, kuriais rūpinamės”.
Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolės Kalėdoms vienuolijos irgi ypatingai nedabino. Didžiausia puošmena čia - ne spalvotos lempelės, žybsinčios ant eglės šakų, o malda ir Kalėdų stebuklo apmąstymai.
Seserys nepatiria, ką reiškia dovanų ir maisto produktų šlavimo iš parduotuvių lentynų bumas, jos visai nesuka galvų, ar ant Kūčių stalo bus 12 patiekalų. Svarbiausias švenčių akcentas joms - ne vaišės, bet geroji žinia: gimė žmonijos Atpirkėjas.
Dangaus daugiau nei žemės
Ar Kalėdos ir Naujieji metai, užtvindantys pasauliečių gyvenimą pramogomis, draugų apsilankymais, artimųjų susibūrimais, vienuolijų seserų širdyse nepasėja liūdesio? Ar neapninka mintys apie už stalo susirenkančią šeimą, kurios merginos, pasirinkusios vienuolystę, savanoriškai atsisakė?
“Vienuolystė - tai Dievo darbas, - paaiškino 35 m. sesuo benediktinė Celina. - Dievas pakviečia žmogų pasirinkti tokį kelią. Aš, stengdamasi gyventi vis arčiau Dievo, išgirdau tą kvietimą. Tai ypatingas vidinis pojūtis, suvokimas. Žmogus ne iš karto pripažįsta tokią Dievo valią, turi praeiti laiko, kad įsitikintum, ar tikrai galėsi eiti vienuolystės keliu. Aš įsitikinau, supratau, kad tai tikrai mano kelias. Tuo dabar labai džiaugiuosi. Ir kasdienybėje, ir per šventes”.
Sesuo Celina apsisprendė stoti į vienuolyną besimokydama paskutiniame Šiaulių universiteto kurse. Jos išsilavinimas - teologijos licenciatas.
“Mano vardas Celina, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia “dangus”, - kalbėjo Kauno seserų benediktinių kongregacijos sesuo. - Kai man būna sunku, aš pažiūriu aukštyn ir pagalvoju: dangaus yra daugiau negu žemės. Dievo malonės daugiau nei mano rūpesčių”.
Švenčia pirmiausiai širdyje
“Šventes mes pasitinkame kaip visi žmonės - džiugiai. Gal tik daugiau meldžiamės, turime vieną kitą papildomą maldą, - pasakojo sesuo Celina. - Svarbiausia, kad mes, vienuolės, švenčiame pirmiausiai širdyje, susitaikydamos su sąžine, su savimi ir pasauliu. Per Kūčias mes dalyvaujame ypatingose susitaikymo ir padėkos Dievui pamaldose”.
“Ir kūčiukus kepame, ir eglutę puošiame, - patikino vienuolė benediktinė. - Žinoma, pirmiausiai pasirūpiname kalėdaičiais, kad jie būtų palaiminti, nes jais mes, 40 vienuolijos seserų, dalysimės per Kūčių vakarienę”.
Svarbiausias prieššventinis seserų benediktinių darbas - prakartėlė. “Bažnyčioje mes kiekvienais metais įrengiame mažą Betliejuką. Stengiamės, kad jis būtų gražus”, - sakė sesuo Celina.
“Nereikia manyti, kad vienuolių gyvenimas labai liūdnas, - kalbėjo ji. - Kai ateina šventė, ji švenčiama ir vienuolyne”.
Dėvi ir džinsus
Į “Kauno dienos” klausimą, kaip atrodo už storų vienuolyno sienų vykstančios, sakykime, naujametės linksmybės, sesuo Celina atsakė: “Kalėdos yra ir pasaulietinė, ir bažnytinė šventė. Naujieji metai - taip pat, bažnyčioje jie minimi kaip Mergelės Marijos, Dievo Motinos šventė. Naujųjų metų mes sulaukiame besimelsdamos. Tada išeiname stebėti miesto fejerverkų, o paskui - kai kurios seserys dar pažiūri televizorių, kai kurios eina miegoti, nes kita rytą - anksti keltis”.
“Bet iki tol suspėjame ir padainuoti, ir pagroti, ir pasilinksminti” - užtikrino vienuolė, papasakojusi, kad, nors pats patogiausias drabužis asmeniškai jai yra juodas sesers benediktinės abitas, vienuolių drabužinėse galima rasti ir džinsų.
“Nėra poreikio kažkur eiti, kai viską turime namie, - tarė sesuo Celina, paklausta, ar jaunoms vienuolėms per šventes nepritrūksta miesto šurmulio, žmonių, ar jos nepasvajoja, kaip smagu būtų ištrūkti pasišokti į kurį nors klubą. - Mes mokame džiaugtis ir be naktinių klubų. Tik mūsų džiaugsmas - kitoks. Tai džiaugsmas Dievu ir Dieve”.
Nėra laiko kūčiukams kepti
Triukšmingiausia prieš Kalėdas buvo pas seseris salezietes, Palemone įsikūrusiame Marijos krikščionių pagalbos dukterų instituto vienuolyne. Jame veikiančio dienos centro vaikai iš šeimų, priklausančių socialinės rizikos grupei, apsilankius “Kauno dienai” buvo ką tik papietavę ir klegėjo taip, kad buvo vos įmanoma susišnekėti.
“Tiesą pasakius, pasirengti Kūčioms ir Kalėdoms turėjome mažai laiko, - nusišypsojo sesuo Irutė, linktelėjusi zujančių po kambarį vaikų pusėn. - Net kūčiukų nekepėme. Aš jų tiesiog nupirkau”.
Užtai patys vaikai, papuošę dienos centro patalpas savo kalėdiniais karpiniais, padedant seserims vienuolėms, išsikepė angelų ir besmegenių formos meduolių. Išgirdę, kad kalbama apie jų gamybos skanėstus, du berniukai kaipmat nubėgo į virtuvę ir išdidžiai atnešė po padėklą su meduoliais.
“Tuoj puošime eglę, - paaiškino sesuo Irutė. - Kol kas plastmasinė mūsų eglutė dar nesumontuota, nes nenorėjome, kad ji būtų papuošta iš anksto. Vaikai turi išmokti laukti šventės”.
Broliai ir seserys vaišinsis kartu
Paklausta, kokios šventės laukia saleziečių, sesuo Irutė papasakojo, kad netoliese esantys vyrų ir moterų saleziečių vienuolynai turi gražią tradiciją Kūčių vakarienei vykti vieni pas kitus į svečius.
“Pernai broliai atėjo pas mus, šiemet į svečius eisime mes”, - paaiškino vienuolė. Vaišėmis, sakė ji, rūpinasi šeimininkai - tie, pas ką valgomos Kūčios. “Esame viena saleziečių šeima, tai visi ir susėdame prie šventinio stalo, - kalbėjo sesuo Irutė. - Mūsų vaišės būna gana paprastos: iš pradžių, žinoma, kalėdaičiai, paskui - žuvies, grybų patiekalai. Net nežinau, ar ant bendro mūsų stalo būna tie 12 tradicinių valgių, ko gero, - ne. Bet juk ne valgis svarbiausia, o pabuvimas kartu, bendra malda”.
Šiemet į brolių saleziečių rengiamą Kūčių vakarienę seserys vesis vieną savo dienos centro vaiką. Pernai prie vienuolių šventinio stalo sėdėjo trys vaikai. “Ne visi jie gali Kūčias valgyti savo namuose, - paaiškino sesuo Irutė. - Ne paslaptis, kad kartais mūsų centro vaikams geriau pasisvečiuoti kur nors kitur”.
“Vakare geriam, ryte blaivomės!” - juokdamasis pakartojo girdėtą suaugusiųjų šūkį vienas iš 25 seserų saleziečių globotinių.
Su globotiniais - smagiau
Naujuosius metus seserys salezietės šiemet sutiks triukšmingai - su dienos centro vaikais. Jau dabar vienuolyno patalpose vyksta to vakaro programos aptarimai ir šventinių numerių repeticijos.
“Turime ir kompiuterį, ir televizorių, - paaiškino sesuo Irutė, - bet prie ekranų vaikai neknapsos. Gal tik naktį, kai mažiukai jau bus suguldyti, leisime vyresniesiems pažiūrėti kokį filmą ar koncertą. Bet net neįjungus televizoriaus mes Naujųjų metų vakarą rasime, ką veikti, - žaisime žaidimus, žiūrėsime šventinius šiai progai parengtus pasirodymus”.
“Nepasigesiu linksmybių už vienuolyno sienų, - kalbėjo džinsais ir megztiniu vilkinti 33 m. sesuo Irma, mums besišnekant, kartu su vaikais pradėjusi montuoti Kalėdų eglutę. - Laukti Kalėdų, švęsti Naujuosius metus vienuolyne kartu su vaikais man labai smagu”.
