Ka­lė­das benamiai švęs ant ši­lu­mos tra­sos dang­čio

Vi­si gy­ve­no „kras­nuc­ho­je”

Vla­das, Sta­nis­lo­vas, Al­gis ir Bog­da­nas gy­ve­no va­di­na­mo­jo­je „kras­nuc­ho­je” – pras­tos re­pu­ta­ci­jos sos­ti­nės Sa­va­no­rių pros­pek­to ra­jo­ne. „Kras­nu­cha” jis nuo so­vie­ti­nių lai­kų, nes va­di­no­si Rau­do­no­sios ar­mi­jos pros­pek­tu.

Vla­das, Sta­nis­lo­vas, Al­gis ir Bog­da­nas tu­rė­jo bu­tus, dar­bus, žmo­nas. Vi­so to da­bar nė­ra.

So­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je Af­ga­nis­ta­ne tar­na­vęs Vla­das iš ki­še­nės išt­rau­kia rak­tą, pri­riš­tą su­maz­gy­ta vir­ve­le. Jis – nuo bu­to, ku­ria­me kaž­ka­da gy­ve­no. Da­bar ten įsi­kū­ru­si jo mo­te­ris. Kaip, ko­dėl te­ko išei­ti iš nor­ma­laus būs­to, Vla­das ne­no­ri kal­bė­ti.

„Nu­si­bo­do”, – mos­te­li jis ran­ka.

Kar­tą Vla­das bu­vo grį­žęs pas mo­te­rį. Bet il­gai neišt­vė­rė. Ir vėl at­si­dū­rė ant ši­lu­mos tra­sos dang­čio įreng­to­je pa­šiū­rė­je.

Al­gis gy­ve­ni­mo vė­ty­tas ir mė­ty­tas.

„Aš – vo­kie­tis”, – ne­ti­kė­tai pri­si­pa­žįs­ta be­na­mis. Vo­kiš­kai jis ne­mo­ka nė žo­džio.

Po ka­ro su mo­ti­na kla­jo­jo po Ru­si­ją, at­ke­lia­vo į Lie­tu­vą. Čia ir li­ko.

Ki­ti du be­na­miai – bu­vę sta­ty­bi­nin­kai. Ko­dėl pra­ra­do dar­bą, ne­rei­kia nė klaus­ti. Vei­duo­se pa­ra­šy­ta.

Tik mo­te­ris ne­kal­bi. Vi­du­je kal­ban­tis su be­na­miais ji pa­slau­giai iš­len­da iš pa­šiū­rės. Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta, kad jos duk­tė ne­ži­no, kur ir kaip mo­ti­na gy­ve­na. Da­bar ži­nos.

Vie­nas ki­tam lin­ki svei­ka­tos

Bog­da­nas iš spin­te­lės pa­šiū­rė­je išt­rau­kia pu­sę „Pa­lan­gos” duo­nos ke­pa­lo, ke­le­tą mės­ga­lių po­lie­ti­le­ni­nia­me mai­še­ly­je. Tiek pie­tums už­ten­ka pen­kiems žmo­nėms. Ant pa­šiū­rės po­lie­ti­le­ni­nio sto­go pa­dė­ta viš­ta. Sup­ran­ta­ma, kad šal­dy­tu­vo be­na­mių būs­te nė­ra. Bet jo žie­mą ir ne­rei­kia.

„Kep­si­me viš­tą, gal ko­kių sal­du­my­nų nu­si­pirk­si­me, man­da­ri­nų. Va ir bus mums Ka­lė­dos”, – var­di­jo Sta­nis­lo­vas. Ar bus deg­ti­nės? Be abe­jo.

Viš­tai kep­ti tiks lau­ke pas­ta­ty­ta ap­rū­ku­si kros­ne­lė. Tik ma­ty­ti, kad ji re­tai nau­do­ja­ma – jau daug snie­go ant jos.

Tie­sa, tor­tą be­na­miai val­gė ke­lios die­nos prieš Ka­lė­das. Vi­si ke­tu­ri val­ka­tos tu­ri pa­do­ru­mo ne­kal­bė­ti, iš kur jis. Tor­tas ne­vog­tas, ne­pirk­tas. Jo tru­pi­nių dar li­kę ant ne­di­de­lio sta­lo. Juos Vla­das nub­rau­kia ran­ka.

Pri­si­min­ti Ka­lė­dų iš anks­tes­nio gy­ve­ni­mo be­na­miams nė­ra no­ro. Pak­laus­ti apie tai jie nu­ty­la.

„Kas bu­vo, jau bu­vo, kam ait­rin­ti šir­dį? Da­bar vie­nas ki­tam mes lin­ki­me tik svei­ka­tos. O jei jos ne­bus – et, ša­kų miš­ke daug”, – ste­bė­ti­nai ra­miai ta­ria Al­gis.

Kas­dien – tas pats marš­ru­tas

Ši­lu­mos tra­so­je, virš ku­rios be­na­miai su­si­ren­tę pa­šiū­rę, vien šie­met ras­ti du ne­gy­vė­liai. Jie – bu­vę Vla­do, Sta­nis­lo­vo, Al­gio ir Bog­da­no drau­gai.

Po to įėji­mą į tra­są ši­lu­mos tie­kė­jai už­vi­ri­no. Bet dang­tį nu­kel­ti ga­li­ma. Tuo ir pa­si­nau­do­jo be­na­miai.

Pa­šiū­rės gy­ven­to­jai tik vie­nu da­ly­ku ir gi­ria­si. Įėjus į vi­dų tvoks­te­li ši­lu­ma. Nors pa­šiū­rės sie­nos iš po­lie­ti­le­no ir lent­ga­lių, vi­du­je ga­li­ma vaikš­čio­ti tik su marš­ki­nė­liais.

Mat at­kė­lus dang­tį iš po­že­mių tvoks­te­li ši­lu­mos ban­ga. Net šal­čiau­sią nak­tį be­na­miai ne­šą­la.

„Ki­ti di­džiau­sius pi­ni­gus už ši­lu­mą mo­ka. O mes šil­do­mės ne­mo­ka­mai. Pas mus net tris­de­šimt laips­nių ši­lu­mos bū­na”, – gy­rė­si Bog­da­nas.

Bet kiek­vie­ną ry­tą ten­ka anks­ti ris­tis į lau­ką iš šil­tos pa­šiū­rės.

Kol li­ki­mo drau­gai nes­pė­jo, rei­kia apei­ti šiukš­lių kon­tei­ne­rius, na­mų kie­mus, su­rink­ti me­ta­lo lau­žą, bu­te­lius, ma­ku­la­tū­rą.

Vla­das, Sta­nis­lo­vas, Al­gis ir Bog­da­nas pa­si­da­li­ję marš­ru­tus, ku­rie jau ne vie­nus me­tus ne­si­kei­čia. Bet me­ta­lo vis ma­žė­ja, bu­te­lių – taip pat. To­dėl ten­ki­na ir de­šim­ties li­tų už­dar­bis.

Gal per Ka­lė­das žmo­nės iš­mes dau­giau to, ką ga­li­ma par­duo­ti ar su­var­to­ti? „Ne, tik­rai ne. Kon­tei­ne­riai bū­na pil­ni tik pra­rū­gu­sios miš­rai­nės ir agur­kų”, – ne­links­mai ta­ria Vla­das.