Derybos dėl daugiamečio ES biudžeto išties buvo ilgos ir sunkios, kompromiso dėl jų metų viduryje pasiekti nepavyko tuo metu ES pirmininkavusiam Liuksemburgui. Pagrindinė problema buvo Europos Komisijos ketinimas numatyti maksimalų galimą ES biudžeto dydį bei didžiausių donorių nenoras finansuoti tokius planus.
Maksimalus dydis, kurį gali siekti ES biudžetas yra 1,24 proc. ES BVP. Tiesa, iki šiol jis niekada net ir planuose nebuvo pasiekęs maksimalių ribų – šių metų rekordinis 106 mlrd. eurų biudžetas sudaro tik 1,004 proc. išsiplėtusios ES BVP. Planuodama naująją finansinę perspektyvą 2007-2013 m. bei atsižvelgdama į pastarojo ir artėjančio ES plėtros etapų sąlygojamas problemas, metų pradžioje Europos Komisija (EK) pasiūlė palaipsniui didinti ES biudžetą nuo 1,17 proc. ES BVP 2007 m. iki 1,24 proc. ES BVP 2013 m.
Šie pasiūlymai būtų reiškę dar didesnes ES senbuvių įmokas, kurios, daugiausiai per bendras ES politikas, tokias kaip bendroji žemės ūkio (BŽŪP) ir struktūrinės politikos būtų atitekę skurdžiausioms naujosioms valstybėms narėms bei Prancūzijai. Atsakydamas į neigiamas reakcijas, metų pradžioje Liuksemburgas pasiūlė 1,06 proc. ES BVP dydžio biudžetą. Šis pasiūlymas taip pat nerado pritarimo birželio Vadovų taryboje. Liepos mėnesį pirmininkavimą ES perėmusios Jungtinės Karalystės premjeras paskelbė apie būtinybę peržiūrėti pačius ES biudžeto principus, tačiau konkretų pasiūlymą pateikė tik gruodį. Pasiūlymas nebuvo originalus – juo iki 1,03 proc. BVP (849,3 mlrd. eurų) siūlyta mažinti biudžetą, visų pirma – paramą žemės ūkiui bei naujųjų valstybių narių plėtrai.
Po ilgų derybų ES vadovams pavyko sutarti, jog parama naujosioms narėms bus padidinta 7 mlrd. eurų. Naujasis septynių metų ES biudžetas sieks 1,045 proc. ES BVP (kalbama, kad tokį rodiklį derybų metu pasiūlė Vokietijos kanclerė) arba 862,3 mlrd. eurų. Iš šios sumos apie 40-45 mlrd. eurų sudarys jau sumažėjusi D.Britanijos kompensacija. Parama naujosioms ES valstybėms narėms viso sieks 157 mlrd. eurų.
2007-2013 m. ES biudžetiniai įsipareigojimai (mlrd. eurų)
| Komisijos pasiūlymas | Liuksem- burgo kompro- misas | Šešta- dienio susi- tarimas | Proc. pokytis nuo EK pasiūlymo | Proc. pokytis nuo Liuksem- burgo kompromiso | |
|---|---|---|---|---|---|
| 1a Konkurencingumas augimui ir užimtumui | 121,687 | 72,010 | 72,010 | -40,80% | 0% |
| 1b Sanglauda augimui ir užimtumui | 336,308 | 306,508 | 308,119 | -8,38% | 0,50% |
| 2. Gamtinių išteklių saugojimas ir valdymas | 400,294 | 377,801 | 362,105 | -9,54% | -4,15% |
| 3. Pilietybė, laisvė, saugumas ir teisingumas | 14,724 | 11,000 | 10,270 | -30,25% | -6,64% |
| 4. ES kaip globalus partneris | 62,770 | 50,010 | 50,010 | -20,30% | 0% |
| 5. Administracinės išlaidos | 57,670 | 50,300 | 50,300 | -12,80% | 0% |
| Viso | 993,453 | 867,629 | 852,814 | -12,67% | -1,71% |
Pastaba: skaičiavimai neapima kompensacijų valstybėms narėms ir vadinamųjų lankstumo rezervų, todėl rezultatai yra šiek mažesni nei visa biudžeto suma.
Europinės vienybės triumfas: laimėtojai ir pralaimėję
Besidžiaugiant pasiektu kompromisu, sulig kuriuo, EK pirmininko J.M.Barroso žodžiais, ES „išvengė paralyžiaus“, vertėtų atidžiau pažvelgti į kai kuriuos susitarimo aspektus. Kompromisu numatomas biudžeto padidėjimas bei galimybė lanksčiau naudoti jo lėšas atrodo viliojančiai, tačiau jau čia susiduriama su niūria realybe – tik mažesnioji šių lėšų dalis teks skurdesnėms naujosioms valstybėms narėms.
Pasiektasis kompromisas atkartoja jau anksčiau išryškėjusias ES problemas. ES biudžetas dažai kritikuojamas per didelio orientavimosi į praeitį (parama žemės ūkiui) ir per menko dėmesio ateičiai (mokslui ir tyrimams). Šiuo požiūriu pasiektasis kompromisas nedaug skiriasi nuo ankstesniojo. Britų variante šiek tiek mažinamas finansavimas kaimo plėtrai, kultūrai, jaunimui, sveikatai ir vartotojų apsaugai, nedaug didinamos išlaidos sanglaudos politikai. Kalėdinę dovanėlę gavo ir mokslininkai – ES vadovai nusprendė, jog 2013 m., lyginant su 2006 m. ES išlaidos mokslo tyrimams bus padidintos 75 proc.
Greta šių skaičių lieka nepastebėta įdomių detalių. Savo pirmininkavimą britai pradėjo kalbomis apie poreikį mažinti išlaidas žemės ūkiui. Pagrindiniams BŽŪP naudos gavėjams prancūzams priminus apie 2002 m. susitarimą iki 2013 m. nemažinti šių išlaidų, britai tuo pasinaudojo kaip argumentu išsaugoti iš ES gaunamą kompensaciją. O biudžeto mažinimui buvo rastas kitas šaltinis – pasiūlymas „sumažinti paramą aštuonioms naujoms narėms ne daugiau nei dešimčia procentų“. Tiesa, naujosios narės sugebėjo atsikovoti didžiąją dalį šio kąsnio, tačiau tai aiškiai parodė kieno sąskaita didžiosios ES valstybės labiausiai linksta siekti kompromisų.
Ne mažiau įdomi yra ir D.Britanijos gaunamos biudžeto kompensacijos istorija. Šią kompensaciją, mokamą visų, net ir pačių skurdžiausių, ES narių, britai gauna už tai, kad nesinaudoja ES paramos žemės ūkiui mechanizmais. Didėjant ES narių skaičiui bei augant jų ekonomikai, auga ir kompensacija. Šeštadienio ryte pasiektas kompromisas numato, kad britai atsisakys apie 10,5 mlrd. eurų kompensacijos sekančioje finansinėje perspektyvoje. Tačiau atidžiau pažvelgus matyti, kad net ir nepaisant šio sumažinimo britų 2007-2013 m. gaunama kompensacija bus net šiek tiek didesnė nei gaunama dabar.
Greta šios problemos, naujojoje finansinėje perspektyvoje numatoma tam tikra netiesioginė kompensacija daugiausiai į ES biudžetą sumokančioms valstybėms narėms (Vokietijai, Nyderlandams, Švedijai ir Austrijai), sumažinant jų į ES biudžetą mokamą dalį nuo PVM įplaukų (Vokietijos atveju tai gali siekti iki 1 mlrd. eurų).
Nenuostabu, kad pasiektas biudžetinis kompromisas nesulaukė didelio entuziazmo tarp paskutinį žodį turinčio tarti Europos Parlamento (EP) narių. Tiek EP pirmininkas socialistas J.Borellis, tiek kitam politinio spektro kraštui atstovaujantys Žaliųjų grupės pirmininkai D.Cohn-Benditas ir M.Frassoni akcentavo, kad Tarybos sprendimas toli gražu neatitinka parlamento lūkesčių. Net ir kur kas nuosaikiau pasiektą kompromisą įvertinę liberalai pažymėjo, kad biudžeto tvirtinimas parlamente taps rimtu ES institucijų sąveikos išbandymu. Todėl nuo naujų metų pirmininkavimą ES perimsiančios Austrijos laukia tikrai nelengvas metas.
Gerieji europiečiai ir Europos pinigai
Derybos dėl ES biudžeto parodė, kad Europos Sąjunga nėra ta idealistinė bendruomenė, kaip neretai mėgstama pateikti. Didžiosios ES valstybės aršiai gynė savo nacionalinius interesus, nuošalyje palikę gražius Europos solidarumo, bendrumo ir vienybės šūkius.
Gruodžio 16 d. trijų Baltijos valstybių premjerai paskelbė bendrą pareiškimą, raginusį sprendimą dėl finansinės perspektyvos grįsti solidarumo, lygybės ir sąžiningumo principais, neskriaudžiant neturtingiausių naujųjų ES narių. Šiuo pareiškimu tarsi buvo bandoma realybėje pritaikyti vieno originaliausių Europos integracijos teoretikų, vokiečio F.Schimelfennigo ES, kaip vertybių bendruomenės, koncepciją. Ja teigiama, kad dėl ES vertybinio prado, būtina bet kokios europinės iniciatyvos sėkmės sąlyga yra lojalumo vertybėms akcentavimas. Tuo tarpu tie, kas nesugeba net ir egoistiškiausių savo interesų užmaskuoti europietiško lojalumo šūkiais, sukelia abejinių dėl savo tinkamumo būti bendruomenės nariais ir ilgainiui gerokai daugiau pralaimi.
Derybose dėl ES biudžeto šis modelis tiko iš dalies. Britai sukandę dantis sutiko atsisakyti penktadalio ("Financial Times" skaičiavimais – iki ketvirčio) prieš pora dešimtmečių išsikovotos biudžeto kompensacijos, naujoji Vokietijos kanclerė žaibiškai surado 100 mln. eurų Lenkijos regionų finansavimui, Lietuva, kuri BBC korespondento Marko Mardello teigimu, antrą valandą šeštadienio nakties „buvo nelaiminga“ dėl siūlyto kompromiso, taip pat nerodė ambicijų jį vetuoti. Šios valstybės parodė „gerųjų europiečių“ pavyzdį – britai sutiko su spaudimu sumažinti daug nesutarimų kėlusią kompensaciją, vokiečiai pagerino po G.Schroederio vadovavimo pašlijusį savo įvaizdį, Lietuva nesiryžo savarankiškai eskaluoti konflikto ir reikalauti daugiau.
Kitą vertus, Europos „blogiukai“ – Prancūzija ir jos pavyzdžiu pasekusi Lenkija nepabijojo ryžtingai ginti savo pozicijas, nepaisant to, kad jų reikalavimai finansuoti neefektyvų žemės ūkį gan keistai atrodė jau keletą metų deklaruojamų Lisabonos strategijos tikslų dėl konkurencingos, žinių ekonomika pagrįstos ES kūrimo fone.
Visų šių derybų rezultate ES iš esmės nesumažino finansavimo vis labiau socialine tampančiai Bendrajai žemės ūkio politikai, Lenkija gaus papildomus, vos ne iš dangaus nukritusius vokiškus milijonus eurų savo regionų plėtrai.
Todėl visiškai suprantamos J.Chiracko pagyros britų pasiūlymams ir pasiektam kompromisui – šiuo atveju prancūzai užsitikrino sraunų ES lėšų šaltinį bei gerą gyvenimą savo žemdirbiams bent jau iki 2013 m.
Derybose dėl finansinės perspektyvos naujosios neturingosios ES valstybės narės buvo silpnesniųjų pozicijoje – tai susiję ne tiek su mažesnėmis jų galimybėmis bei patirtimi, kiek su paramos iš šio paties ES biudžeto poreikiu. Norint kuo efektyviau įsisavinti ES paramą, reikia žinoti jos konkrečius dydžius. Todėl spartus susitarimas buvo būtinas jau vien tam, kad būtų galima pradėti planuoti finansinius srautus.
Pasiekto biudžetinio kompromiso naudą Lietuvai galiam vertinti dvejopai. Išties suprantamas valstybės vadovų pasitenkinimas pasiektu, užsitikrintas aiškumas ir galimybė ramiai planuoti ES finansų srautus. 2007-2013 m. ES biudžete Lietuva užsitikrino užtikrinamas pakankamai neblogą (nors ir vis vien pusantro-du kartus mažesnį lyginant su kai kuriomis ES senbuvėmis) finansavimą žemės ūkiui ir regioninei plėtrai.
Kitą vertus, net ir šis finansavimas gali ženkliai sumažėti 2007 m. prie ES prisijungus Bulgarijai ir Rumunijai, nes biudžetiniame kompromise nėra numatyta lėšų šių šalių žemės ūkio plėtrai. Nemažų abejonių kelia ir 2008-9 m. numatyta biudžeto peržiūra, kuri, anot Komisijos pirmininko J.M.Barroso turės būti atliekama „be jokių tabu“.
Tačiau kol kas Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A.Brazauskas džiaugiasi, jog būsimojoje finansinėje perspektyvoje Lietuvai teks daugiau nei 36 mlrd. litų, o tao reiškia, kad vienas į ES biudžetą įmokėtas litas sugrįš penkiais. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva daugelyje sričių gan sėkmingai įsisavina pastarojoje finansinėje perspektyvoje jai skirtą finansavimą, tikėtina, kad narystė ES ir toliau išliks išties naudingu investiciniu projektu. Šį teiginį patvirtina ir palyginimas su kaimynais – net ir gerokai kietesnės pozicijos besilaikiusios Lenkijos pajamos iš ES išlaidas viršys tik tirs su puse karto.
Kitą vertus, šeštadienio nakties susitarimu Lietuva gavo gerokai mažiau nei buvo siūloma Liuksemburgo kompromisu. Lietuvos derybininkams taip galima reikšti priekaištus dėl to, kad mūsų šiauriniai kaimynai išsiderėjo papildomą regioninės politikos finansavimą (tiesa, nedidelį – 35 eurus gyventojui) visu 2007-2013 m. laikotarpiu, tuo tarpu Lietuva tarp papildomai ES remiamų regionų neminima. Kitą vertus, tokie yra kompromiso kaštai ir Lietuva, išlaikiusi dar vieną europinės realybės egzaminą, užsitikrino nemažą vis dar į praeitį orientuoto ES biudžeto kąsnį, nuo kurio panaudojimo priklausys kurioje barikadų pusėje mes stovėsime derybose dėl 2014-2021 m. finansinės perspektyvos – ar kartu su į praeitį orientuotais ES, kaip paramos žemės ūkiui institucijos apologetais ar kartu su konkurencingos ir pažangios Europos šalininkais.
