aA
Rašau laiškutį tautiečiui į JAV. Galvoju, kad kiek apie politiką parašysiu, ir išeina: “Čia, pas mus, visi gaudo Brazauską ir pardavinėja naftą...” Ir tą pačią akimirką suvokiu, kad yra tik vienintelis būdas pratęsti sakinį: “..tai yra, viskas taip pat, kaip ir tada, kai tu išvažiavai prieš dešimt metų”.
Gintaras Beresnevičius
Gintaras Beresnevičius
© DELFI
Juokingiausia, kad viskas taip ir yra. Ir prieš penkiolika metų, ir prieš penkis – visi gaudė Brazauską ir entuziastingai pardavinėjo naftą. Šiandien tas pats. Iš kur lietuviams tiek drąsos kartotis?

  • Carte Blanche bet kokiam veiksmui
  • Kiek pozicijų?
  • O gal Tauta tepaieško Vidurio Kelio?

    Kalbuosi su vienu žmogumi, komentuodamas Prezidento pranešimą ir sakau: “Žiū, kaip šmaikščiai A. Brazauskas “išdūrė” V. Adamkų.” Tasai yra prezidentininkas ir klausosi LNK žinių bei komentarų, ir sako, kad aš esu neteisus, nes tai Adamkus “išdūrė” Brazauską. Bet čia prieina trečias pašnekovas ir pasako, kad neteisūs mes abu. Iš tikrųjų tai Adamkus su Brazausku “išdūrė” A. Kubilių.

    Mes labai juokiamės, bet galiausiai sutinkame, kad, ko gero, taip ir yra.

    O politikos laukas visose šiose kalbose, ne tik mano, primena lėlių teatro ar Šėpos teatro personažų apkalbinėjimus. Anekdoto veikėjų veiksmus. Viskas taip pakyrėjo, kad visi elgesiai politikų terpėje atrodo kaip anekdotų apie Štirlicą serija. Niekas netiki, kad politikoje gali būti kas esmiškai naujo. Štirlicas išduria Miulerį, Miuleris su Bormanu išduria Štirlicą, Bormanas su Štirlicu išduria Miulerį.

    Personažai keičia ne savo charakterius, o sąjungas. Ir tos sąjungos sudaromos vienam siužetui. Siužetui pasibaigus, sąjunga parsiskirsto, bet veikėjai tie patys.

    Iš Lietuvos emigruojama. O negrįžtama gal dėlto, kad pargrįžus čia bus atrastas tas pats šeimyninės rangos kombinatas. Viskas kartojasi. Gaudomas Brazauskas ir pardavinėjama nafta. Ką mes be šių dviejų istorinių personažų darytume, galva neišneša.

    Kaip kažką išjudinti, galva neišneša. Negi mes įgriuvome į anekdoto vidų?

    Bet kokiu atveju, mūsų politika vykdoma ir daroma pagal tuos pačius principus, pagal kuriuos veikia absurdo anekdotų herojai.

    Carte Blanche bet kokiam veiksmui

    Dabar tarpukelė, kiek ji truks? Gal keliolika dienų, gal metus ar du – bet pasirinkimas privalus. Ar bent jau išjudėjimas iš kryžkelės. Nors per skambi ta kryžkelė, čia greičiau vertėtų rašyti “šalikelė” ar “akligatvis”, - bet norisi tarti, kad tas sustingimas toks įkyrus, kad bet kas, bet koks veiksmas jau būtų šis bei tas. Bet koks padorus veiksmas. Ar iniciatyva. Kad kažkas dėtųsi...

    Lietuva dabar galėtų išstoti su iniciatyva – naujoje ES Konstitucijoje įrašyti krikščionybę kaip vieną iš Europos sudėtinių dalių. Atnaujinta iniciatyva. Lai tai pirmą dieną atrodytų, jog tai išsišokimas. Bet prie to neskatinama prisijungtų Lenkija. O kodėl gi neleptelėjus?

    Po įvykių Prancūzijoje tapo aišku, kad jei Turkijos priėmimui prireiks ES šalių referendumų, jie nubalsuos prieš. Galimas dalykas, žaidimai baigėsi. Europa lyg ir manėsi, kad dar turi apie dvidešimt metų iki Sienos statybos pradžios, bet atrodo, kad jau dabar laikas sienos statybai.

    Pradžiai gal apie imigrantų getus, bet išorinės sienos priežiūra labai staigiai tapo opiu klausimu. Kaip ir reikalas baigti su liberaliais imigracijos įstatymais ir viltimi, kad socialinės pašalpos įveiks teroristinę romantiką.

    Lietuvoje vieni už, kiti prieš. Vis šioks toks užsiėmimas. Tik mūsų susipriešinimai juokingi. Anekdotiški. Tik greta Štirlico ir jo draugų Lietuvos vidaus politikoje veikia dar dvi personažų grupės – gėjai ir žydai. Kodėl? O todėl, kad tai anekdoto žanras. Gėjus ir žydas čia atlieka svetimojo vaidmenį. Bet kol kas tai vis dar anekdoto sfera.

    Po trejų? Penkių? Dešimties? metų gėjų ir žydų vietą tvirtai užims imigrantai. Supriešinta visuomenė? Interneto komentaruose kaunamasi galingai, gėris ir blogis pateikinėja savo argumentus, paskalomis dalijasi ir anekdotais. Apie esmę šnekama retai, bet kur tos esmės ieškoti, jei yra tik gėris ir blogis, o vieta, kurioje esi, pasirenkama privačiu apsisprendimu. Ir po to jos laikomasi. Ne taip jau blogai. Ir kaip sakau, visuomenė užsiėmusi. Ir gali imti sau kelti egzistencinius klausimus, tarkime ar gėjų ir lesbiečių paradas pažemintų lietuvių tautą? Na, tada kažkas su ta tauta netvarkoje. Ką ji, pati norėtų išsirikiuoti įkandin? Tegul eina ir praeina.

    Konservatoriai meta kablį ir žiūri, kibs – nekibs? Didelė dauguma kimba, piktinasi ir rėkia. Vadinasi, prarijo masalą. Konservatoriai įgys mandatą gainioti gėjus, įkandin V. Tomkaus? V. Tomkus – V.Aleknaitė-Abramikienė? Tandemas rimtas. Bet ką daryti, jei pozicija-opozicija, kairė-dešinė neegzistuoja? Kai vidaus politikoje nėra priešininko, reikia žūtbūtinai atrasti priešą. Vidinį pasislėpusį kenkėją. KGB-istai atsibodo, ar ką?

    Gėjų vaikymasis tai fundamentalistinė laikysena. Tai ėjimas paskui lenkus ir G. W. Bushą? Bet G. W. Bushas, mielieji, Amerikoje pralošė. Fundamentalizmas turi būti bent jau elegantiškas. O elegantiški dažniausiai būna gėjai.

    Kiek pozicijų?

    Mes gana rimtai traktuojame vieningos tautos mitologemą. Visa tauta turi būti arba fundamentalistai, arba nupezėję tolerantai. Arba tu už JAV, arba tu su rusu. Kito žanro nėra. Gal gerai būtų turėti Lietuvoje du politinius visuomeninius blokus, dirbančius ir vienoje ir kitoje kryptyje ir ieškančius naudos Lietuvai o ne kaip įspirti kolegai lietuviui dėl to, kad jis serga už kitą komandą. Vieni mūsų gali žaisti prancūziškom kortoms, kiti būti amerikonais, - tai praplėstų ir mūsų galimybes Europoje.

    O juk treti gali būti skandinavai, sakykime. Kol kas mūsų visuomenė suderinta taip, kad paklusniai įsitempia, išgirdusi “Vašingtonas”. O gal tegu politikai tamposi, mes gi gyvename Europoje.

    Ir beje, kol visuomenė bijo atsibusti europiečiais, tol ir mūsų užsienio politika yra ribota; ir be to, labai reikėtų diskusijų apie Europos raidą, nes mes kažkada bent jau savo kelią ar kelis galimus kelius turėtume persvarstyti. O šiaip tai pliuralizmo trūksta. Tai ir kelia bereikalingas audras ir emocijas, važiuojančias visai kiton pusėn, nei mums reiktų.

    Judėjimas prieš nekontroliuojamą imigraciją turi būti Lietuvoje, lygiai kaip mums privalomai reikalingi ir antiglobalistai su simpatijomis visokioms mažumoms. Lygiai kaip ir fundamentalistai, kurie prižiūrėtų, kad tos mažumos nepadeginėtų priemiesčių.

    Už bendrą reikalą dviem keliais? Už bendrą reikalą kad ir visais keturiais. Už G. W. Bushą pasisakyti Lietuvoje turi būti lygiai taip pat patriotiška kaip ir už kairiuosius anarchistus. Nes pasaulis daugialypis ir daugianytis.

    Fundamentalistams reikia pastebėti, kad G. W. Bushas patyrė krachą. Ir išorėje, ir viduje, JAV gaudo terorizmo pamėklę, bet užmetė santykių su Kinija (šviežas JAV prezidento vizitas buvo katastrofa) ir Lotynų Amerika problemas, nuo ko dabar pačios sunkai kenčia; kitas JAV prezidentas turės visą savo kadenciją skirti atitaisyti bent daliai to, ką sugriovė G. W. Bushas. Fundamentalistai nebūna protingi. Aistra ir nuoširdumas nėra politiko dorybė.

    Ne už ir prieš, o ir taip, ir kitaip. Ir trečiaip, jei norisi.

    O dėl tolerancijos ir gėjų paradų? Imigrantų popinimo? Prancūzijos riaušių ar sprogimų Londone bei Madride pavyzdys rodo, kad tolerancija neatsiperka. Geriausia politika imigrantų atžvilgiu – neturėti imigrantų, ypač ne iš “artimojo užsienio”. Neleisti susiformuoti getams mūsų didmiesčių miegamuosiuose rajonuose.

    Beje, kad ir kaip besiraukytume ir niurgztume, pasaulinio atšilimo laikotarpiu Lietuva saugumo požiūriu yra rojus; bei uraganų, nei...tpfu tpfu tpfu... Bet visi atšilimai mums tik į naudą. Tik neišsivažinėkime iš to rojaus, nes bus kas čia apsigyvena.

    Konservatoriai bando fundamentalizmą. G. W. Busho eksperimentą su JAV visuomene; matyt, kad kol neaišku, kur kas kryps, nei fundamentalizmas, nei radikali tolerancija.

    Kol kas ir viena ir kita orientacija susimovė kruvinai. G. W. Bushas Irake, tolerantai Londone ir Paryžiuje.

    O gal Tauta tepaieško Vidurio Kelio?

    Filosofiniai jo pagrindai dar tebūnie atdidėti, o kol kas praktikoje – laikas statyti saugiklius ir vienai ir kitai krypčiai. Ir fundamentalizmas ir tolerancijos perteklius – negerai.

    Argi tai kelias, jei kiekvienas iš tų dviejų veda į aklavietę?

    Londonas – vietiniai sprogdintojai, - galima buvo pasiguosti, kad tai išimtys, nesusipratimas, dabar viskas baigta; koketavimo era pasibaigė ir Europai reikia ne atsargiai priverti duris, o jas skubiai užtrenkti. Ties tomis ribomis, kur ji šiandien baigiasi – Ukraina. Turkijos projektas nebeturi prasmės.

    Ir tolimesnė veikla galima tik atgaminus saugiklį, Europai leidžiančiai tokia būti, Konstitucijoje įrašant krikščioniškąjį pradą. Būtent tas punktas prancūzams dabar leistų elgtis ir jaustis kitaip. Ne ramiau, bet žinant, kokie dabar dera žingsniai.

    Bet kas gali mus išgelbėti?

    Formaliai Ponas Dievas. Bet kol iki to neprieita, imigracijos stabdymas ar greičiau prevencija. Nacionalizmas kaip kol kas veikliausia savigynos forma. Juolab nacionalizmas tikrai atsigaus ir Prancūzijoje, tikriau tariant, legalizuosis kita leksika. Ne politkorektška, o Le Peno stiliaus. Ir čia mes niekuo dėti.

    Bet kam naudinga sumaištis Islamo kvartaluose Prancūzijoje? Juk tikrai ne islamistams ir net ne teroristams – jiems dar per anksti, Bin Ladeno septynių dalių planas dar tik antroje fazėje; išstojimai per ankstyvi nes šiandien Europa dar pajėgi apsiginti. Klausimas be atsako. Vienintelis atsakas – ne mintijimas, o veiksmas. Laikas mažų mažiausiai patraukti pavojaus signalo rankeną.

  • www.DELFI.lt
    Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.