Keista ir paslaptinga šventė, suskaldžiusi tautą; paprastų žmonių vienybės prieš Kremliaus bajorus diena. Taip kai kurie nepriklausomi Rusijos laikraščiai vertina šventę, kurią ši valstybė švenčia šiandien.
“Lapkričio 7-ąją, kuri pastaruoju metu buvo vadinama Susitaikymo ir santarvės diena, valdžia perkėlė ir suteikė naują pavadinimą neatsiklaususi tautos. Dabar turime Tautos vienybės dieną - lapkričio 4-ąją, kurios esmė nėra aiški daugumai piliečių, todėl didele dalimi paslaptinga”, - nurodo laikraštis “Gazeta”.
Patvirtindamas savo žodžius, laikraštis pateikia sociologinės apklausos, kurią surengė Jurijaus Levados analitinis centras, duomenis. Du trečdaliai piliečių apgailestauja, kad iš jų buvo atimta lapkričio 7-oji. Daugiau nei pusė respondentų nežinojo, kaip pavadinta naujoji šventė. Ir tik 8 proc. apklaustųjų galėjo pasakyti, kokia šventė nuo šiol bus minima lapkričio 4-ąją.
Istorikai priešinosi
Tautos vienybės diena, dar vadinama interventų lenkų ir lietuvių išvijimo iš Maskvos diena, Rusijos valdžios nuomone, simbolizuoja, kad tą vėlyvą 1612-ųjų rudens dieną pagaliau baigėsi dramatiškas istorinis tarpsnis, gavęs Sumaišties pavadinimą.
Tačiau dalis Rusijos istorikų priešinosi lapkričio 4-osios pavertimui svarbiausia valstybine švente, nes naujasis caras Michailas Romanovas buvo išrinktas tik po metų, o rusai tarpusavyje kariavo dar šešerius.
Kiti istorikai ragino pasirinkti kitą datą, nes, jų nuomone, negalima manipuliuoti visuomene, stumti ją į konfrontaciją su kitomis tautomis, šiuo atveju, su lenkais ir lietuviais.
Dmitrijai apsišaukėliai
XVI-XVII amžių sandūroje Lenkijos karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje atsirado du apsišaukėliai, kurie apsimetė caro Ivano Rūsčiojo (Žiauriojo) sūnumis, tariamais sosto paveldėtojais. Kiekvienu atveju lenkai ir lietuviai jais pasinaudojo ir du kartus buvo užėmę Maskvą.
Pirmasis Dmitrijus apsišaukėlis net buvo paskelbtas Rusijos caru. Tačiau netrukus kilo maištas, naujasis valdovas buvo nužudytas ir sudegintas, o pelenai supilti į patrankos vamzdį ir iššauti.
Po to į Maskvą buvo nugabentas kitas Dmitrijus apsišaukėlis. Tai įvyko 610 metais, kai Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė vėl užėmė Kremlių ir jame įsitvirtino. Karalius Zigmantas Vaza norėjo, kad Rusijos valdovo soste sėdėtų jo sūnus Vladislovas.
Netrukus prieš interventus prasidėjo sukilimas, kuriam vadovavo Kuzma Mininas ir Dmitrijus Požarskis. Lenkų ir lietuvių būriai atsidūrė apsuptyje. 1612 metų vasarą jų padėtis dėl maisto stygiaus tapo kritiška, ir jie nutarė pasiduoti. Tai buvo lapkričio 4-ąją.
Pasidavusieji gavo garantiją, kad jiems bus leista sugrįžti į tėvynę. Tačiau taikos susitarimas buvo sulaužytas: dalis karių buvo nužudyti, kiti - uždaryti kalėjime.
Istorikas Alfredas Bumblauskas sako, kad taip tragiškai baigėsi “paskutinis lietuvių ir lenkų ekspansijos į Rytus žygis”.
Rusijos politikai šį žygį dabar panoro ideologizuoti, tačiau nepriklausoma šios šalies žiniasklaida teigia, kad dėl sumaišties buvo kalti patys Maskvos bajorai.
Bajorų intrigos
Laikraštis “Novaja gazeta” taip pat kritikuoja valdžios sumanymą lapkričio 4-ąją paversti svarbiausia Rusijos valstybine švente.
“Lapkričio 4-oji - tautos vienybės prieš Kremliaus bajorus diena. Ir nors Valstybės Dūmos dokumentuose nurodoma, kad 1612 metų lapkričio 4-ąją savigynos pajėgų kariai šturmu užėmė Kremlių, išvaduodami Maskvą iš interventų lenkų ir lietuvių, istorikai vos ne vienu balsu tvirtina: “Sumaišties metu lenkai ir lietuviai buvo tik penktas vežimo ratas”.
Sumaištį Rusijoje sukėlė ir valstybę prie sunaikinimo ribos pastūmėjo kunigaikščiai-bajorai. Tai buvo bajorų intrigos”, - rašo “Novaja gazeta”.
Kiti laikraščiai su sarkazmu pastebi, kad istoriškai svarbus ir momentas, kai iš Rusijos buvo vejami Napoleono kareiviai. Bet dabar Rusijos ir Prancūzijos prezidentai - dideli bičiuliai, todėl prancūzus vadinti interventais lyg ir negražu. Kitas dalykas - lenkai ir lietuviai.
