Prezidento rinkimų rezultatai manęs asmeniškai vis dėlto nedžiugina, ir štai kodėl. Donaldas Tuskas – santūrus ir inteligentiškas politikas, bet dėl to kiek bespalvis ir beveidis. Tuo tarpu Lechas Kaczyńskis - tipiškas populistas, nevengiąs demagogijos, paženklintas provincialumo. Už jį balsavo vargingesnioji, tamsesnioji, sodietiška Lenkija, kuri nepajėgė prisitaikyti prie naujos ekonominės sistemos ir europinių papročių. Kaczyńskio šūkiai - patriotizmas, religija ir tradicinės vertybės, o tai, deja, gali reikšti šovinizmą, obskurantizmą ir atsilikimą. Būdinga, kad Tuską labiau rėmė tautinės mažumos, taip pat ir Punsko-Seinų lietuviai.
Tradicinis lenkų nacionalizmas Kaczyńskio valdomoje šalyje gali sustiprėti. Tarp jo šalininkų, kurie dabar pradeda užimti valdžios vietas, nestinga asmenų, tęsiančių endekų tradiciją, kuri Lenkijos mažumoms ir kaimynams niekada nebuvo palanki. Lechas Wałęsa, nors ir dešinysis, neslepia savo nepasitenkinimo rinkimų rezultatais ir Kaczyńskį palaiko tik reliatyviai.
Kaczyńskio partija "Teisė ir teisingumas" pasisako už mirties bausmę, reiškia nepasitikėjimą rinka ir europinėmis struktūromis. Beje, Varšuvoje prieš pat antrąjį rinkimų turą buvo pranešta, kad gėjų grupė rengėsi susprogdinti mieste trylika bombų. Tai buvo pigi provokacija – bombos pasirodė netikros, o grupė prasimanyta. Bet tai pagerino Kaczyńskio padėtį, nes jis reikalauja tvarkos, „moralinės sveikatos“, neslepia savo priešiškumo seksualinėms mažumoms. Žodžiu, jo programoje esama fašistinio prieskonio, kurį iš dalies, tikėkimės, galima paaiškinti priešrinkimine retorika. Antra vertus, toje programoje nestinga primityvių socialistinių šūkių - jų net daugiau, negu kairiųjų programose. Donaldo Tusko partija "Piliečių platforma" galėtų sudaryti atsvarą šioms nerimą keliančioms tendencijoms, bet "Teisė ir teisingumas", bent jau šiandien, nelinksta su ja dalytis valdžia.
Lechą Kaczyńskį nedviprasmiškai palaikė kraštutinė dešinė - ultrakatalikiško "Marijos radijo" klausytojai, Andrzejaus Lepperio "Savigyna" ir Romano Giertycho "Lenkų šeimų lyga". Nors Kaczyńskis juos vadina "idėjiškai tolimais sąjungininkais", jis yra jiems vis dėlto skolingas. Jei naujoji vyriausybė nevykdys jų postulatų, susilauks aršių ir gana pavojingų priešų (taip savo metu atsitiko Lechui Wałęsai). Ar užteks jėgų tam atsispirti - klausimas atviras.
Lenkams, žinoma, įkyrėjo pokomunistinė valdžia, su kuria, dažnai ne be pagrindo, siejamas nedarbas, prasiskolinimas, korupciniai ir liustraciniai skandalai. Ta valdžia įvarė visuomenei apatiją (prezidento rinkimuose dalyvavo vos pusė turinčių tam teisę). Daugeliui kelia vilčių Lecho Kaczyńskio pažadai "apvalyti Lenkiją", likviduoti komunistinį paveldą, atlikti griežčiausią liustraciją. Šnekama apie Ketvirtąją respubliką; ji priešinama Trečiajai, siejamai su Adamo Michniko vardu. Bet Adamas Michnikas, vienas iš naujosios Lenkijos ideologų, buvo, šiaip ar taip, tikras intelektualas tolerantas (ir, beje, ištikimas Lietuvos bičiulis). Ar jam prilygs dabartiniai vadovai, dar nežinia. Valymai, net būtiniausi, neturi pažeisti demokratijos principų, o tam kol kas garantijų stinga. Be to, korupcija ir neaiškūs ryšiai su Rytais anaiptol nėra kairiųjų monopolis. Dažno dešiniojo antieuropinė laikysena veikia ne kieno kito, o rytų kaimyno naudai.
Lenkijos užsienio politika Rusijos, Baltarusijos ir Vokietijos atžvilgiu nuo šiol žada būti griežtesnė. Tatai irgi ne vieną džiugina. Bet konfliktų eskalacija rytiniame Europos pakraštyje niekam nepageidautina, o ypač mažesniosioms valstybėms.
Lietuvoje Kaczyńskio laimėjimą linkę labai gerai vertinti dešinesniųjų pažiūrų žmonės, kurie norėtų, kad panašia linkme plėtotųsi ir Lietuva. Bijau, kad jie gali apsivilti: Lenkijos dešiniųjų pergalė nebūtinai išeis mums į sveikatą, ypač turint omenyje Vilnijos ir Seinijos reikalus. Žinoma, bet kokios prognozės būtų per ankstyvos. Norisi tikėtis, kad Lechui Kaczyńskiui užteks atsakomybės bei valstybinio instinkto, vairuojant savo šalį ir vengiant nereikalingų konfrontacijų tiek jos viduje, tiek išorėje.
