aA
Lietuviai yra ir buvo vieni didžiausių euroentuziastų tarp bendrijos narių, tačiau tiek verslui, tiek valdžiai tuo metu, kai stojome į Europos Sąjungą, buvo tuo taip sunku patikėti, kad jie ėmėsi netradicinių priemonių.
Kad pakeltų lietuvius nuo sofos, ėmėsi netradicinių priemonių
© DELFI / Orestas Gurevičius

Referendumas dėl narystės ES vyko dvi dienas. 2003 metų gegužės 11 diena. Dar prieš 19 val. parduotuves „Minima“, „Media“, „Maxima“ bei „T Market“ visoje šalyje apgulė pirkėjai. Referendumo dalyvio lipduką pateikę pirkėjai už vieną centą galėjo nusipirkti vieną šių prekių -1,5 litro talpos butelį gaiviojo gėrimo, butelį lietuviško alaus, lietuvišką šokoladinį batonėlį ar skalbimo miltelių pakuotę.

Pilietiškumo akciją bendrovė „VP Market“ paskelbė sekmadienio rytą. „Šeštadienį vakare pamatę, jog rinkėjų aktyvumas referendume nedidelis, nutarėme, kad reikalingos ir mūsų pastangos“, – tuomet „Lietuvos rytui“ kalbėjo bendrovės „VP Market“ generalinis direktorius Ignas Staškevičius.

Sostinės centre esančioje parduotuvėje „Maxima“ pirkėjų antplūdis prasidėjo likus pusvalandžiui iki akcijos pradžios. Vos įėję į parduotuvę vilniečiai teiravosi, kur sudėtos akcijai skirtos prekės. Didžiausias jų būrys susirinko prie skalbimo miltelių lentynos.

„Tai štai kas sekmadienio vakarą gali pakelti lietuvį nuo fotelio“, – spaudai kalbėjo panevėžiečiai, vakare užsukę į prekybos centrą „Maxima“.

Būtų pasisekę ir taip

Liudas Mažylis
Liudas Mažylis
© DELFI / Domantas Pipas

Istorikas prof. Liudas Mažylis yra įsitikinęs, kad referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje būtų pavykęs ir be miltelių ir alaus.

„To meto politinis elitas supanikavo. Ne todėl, kad rezultatas būtų negatyvus, visi žinojo, kad Lietuva laikosi labai eurooptimistiškai ir tikrai balsuos pozityviai, bet Lietuva tada buvo instituciškai pasirinkusi labai griežtas dalyvavimo normos taisykles. Pačias griežčiausias iš visų to meto stojusių valstybių. Jeigu nesusirenka 50 proc. su viršum dalyvių referendumas laikomas neįvykusiu“, – komentavo L. Mažylis.

Pasak istoriko, siekiant padidinti aktyvumą to meto valdžia ėmėsi pačių įvairių priemonių, kurios ir žmonėms tuo metu atrodė dirbtinės, pavyzdžiui, kas lietuvių tradicijai nebūdinga – balsuoti dvi dienas.

„Šeštadienį balsavom, ir iš karto supanikavo valdžia, kad šeštadienį subėgo balsuoti tik 18 procentų. Mechaniškai padaugino iš dviejų. Akivaizdu, bus 36 procentai. Per mažai. Referendumą pralaimime net jam neįvykus. Tada ėmėsi tų dirbtinių priemonių“, – apie to meto nuotaikas pasakojo L. Mažylis.

Istoriko nuomone, jų buvo imtasi visiškai be reikalo, todėl, kad, pagal tradiciją, pagrindinė žmonių dalis ateina balsuoti sekmadienį, ir jų atėjo pakankamai, o „VP Market“ akcija buvo perteklinė.

„Ir ji tiek visiems atrodė perteklinė, kad jau penkiolika metų praėjo, ir visi prisimena daugiau tą akciją negu referendumą ir patį stojimo optimizmą. Juk mes tai eurooptimistai buvome, ir jais likome“, – sakė L. Mažylis.

Šį reiškinį tyrinėjęs mokslininkas teigė, kad euroskepticizmo nuostatų buvo tarp marginalinių politinių jėgų.

„Ne tarp Seimo pozicijos, ne tarp Seimo opozicijos, o tarp mažai atstovaujamų visuomenės grupių ir keleto nesvarbių politinių partijų. Jų tarpe buvo gana aktyvaus euroskepticizmo, manau, tai yra normalus reiškinys kiekvienoje visuomenėje. Bet tarp pagrindinių politinių partijų buvo pilnas sutarimas, kad į Europą integruotis reikia“, – sakė L. Mažylis.

Kelionė į ES prasidėjo anksčiau

Tačiau pati šalies kelionė narystės Europos Sąjungoje link prasidėjo gerokai anksčiau. Bendradarbiavimas su ja prasidėjo praktiškai iškart atstačius nepriklausomybę. 1990 metų rugsėjį šalyje lankėsi Europos Parlamento delegacija, 1991 metų sausio 24 dieną priimta rezoliucija smerkianti Rusijos agresiją Baltijos šalyje.

Tų pačių metų rugsėjį pradėtos derybos dėl Europos Bendrijos (EB) ir Baltijos šalių prekybos ir bendradabiavimo sutarčių, kurias pasirašant Baltijos šalys iškėlė asociacijos su EB klausimą.

1994 metų vasario 7 dieną, ES Tarybai patvirtinus Komisijos mandatą deryboms dėl laisvos prekybos sutarčių su Baltijos šalimis, Lietuva, kartu su kitomis Baltijos ir Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis, de facto pripažintos kandidatėmis į ES.

1995 metų gegužę įsipareigota suderinti Lietuvos įstatymus su šios sutarties nuostatomis dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Šis klausimas skausmingai – bandant inicijuoti referendumus sutiktas tiek tada, tiek 2014-aisiais, kai buvo naikinami ribojimai.

Tarp aršių apribojimų įsigyti žemę užsieniečiams naikinimo kritikų buvo ir dabartinis valstiečių žaliųjų vadovas Ramūnas Karbauskis. „Parduodami žemę užsieniečiams žlugdysime smulkiausius ūkininkus“, – „Žinių radijo“ laidoje 2013 metų gruodį kalbėjo R. Karbauskis.

Valstiečių partija nebuvo arši euroskeptikė. 2000 metais R. Karbauskis yra išplatinęs pareiškimą, kad Valstiečių partija „niekada nėra pasisakiusi prieš Lietuvos stojimą į ES, tačiau mano, kad stojimui šalis turi tinkamai pasiruošti – išsiderėti kuo palankesnes sąlygas, ypač savo šalies žemės ūkiui“.

Reiškiančių abejonių dėl vykstančių procesų buvo ir tarp kairiųjų politinių pažiūrų atstovų. Česlovas Juršėnas, kalbėdamas neeiliniame Seimo posėdyje 1996 m. kovo 11 d. jis sakė pastebįs lietuvių norą lėkti į Europą „lyg plaštakės į šviesą pamiršdami galvą“ ir teigė, kad „žengiant į Europą reikia rodyti daugiau orumo, turėti savo poziciją, labiau pasitikėti savais ekspertais, kad neatsitiktų taip, jog buvusią priespaudą pakeistume kito pasaulio kosmopolitinėmis, pragmatinėmis nuostatomis, masinė kultūros surogatu“.

Tačiau toje pačioje kalboje jis narystę ES įvardijo, ir kaip būtinybę, esą pasirinkimas tik dvejopas: arba ES, arba „trempiama šakelė“.

Dešiniųjų tautinių pažiūrų atstovas signataras Romualdas Ozolas kalbėjo grėsmes susijusias su nepriklausomybe ir suverenitetu. Pasak jo, valdantieji turi prisiimti atsakomybę už valstybės globalizacinę integraciją.

2000 metais pradedamos oficialios derybos su Lietuva, kurios baigiamos 2002 m. gruodžio 13 d. Be žemės pardavimo užsieniečiams klausimų aistras dar kurstė diskusijos dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo.

Kritikos derybos procesui yra išsakę ir ekspertai, pavyzdžiui, ekonomistas Gitanas Nausėda 2003 metais kalbėjo, kad Lietuvos atstovai važiuodavo į ES institucijas „beginkliai“. Esą, jei pavyzdžiui
Prancūzija investavo daug laiko ir išteklių pasiruošimui, Lietuvos politikai daugiausia ką gali sau leisti „per savo padėjėją „susižvejoti“ kokį nors teisės aktą ar žinutę laikraštyje“.

Ekonomistas paaiškino, kad kritika deryboms nereiškia, kad jis buvo prieš patį veiksmą – stojimą į ES.

„Buvo tokia situacija, kai mes stipriai vėlavome derybų procese ir pasikeitus derybininkams buvo mėginama uždaryti, gal net su tam tikru komjaunuolišku įkarščiu kaip galima greičiau, derybinį skyrių. Ir bent jau Ignalinos atominės elektrinės uždarymo klausimu ir šiandien visuomenėje kirba mintis, kad gal buvo galima derėtis kiečiau ir išsiderėti ilgesnį pereinamąjį laikotarpį ir galbūt tai būtų reiškę ilgesnį pasirengimo laiką pereiti prie naujo status quo energetikos sistemoje“, – kalbėjo G. Nausėda pripažindamas, kad dabar šie klausimai jau tėra teoriniai.

Nelaukė išskėstomis rankomis

Petras Auštrevičius
Petras Auštrevičius
© DELFI / Karolina Pansevič

2001–2002 m. vyriausiasis derybininkas derybose dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje Petras Auštrevičius leido suprasti, kad narystė ES šaliai nebuvo savaime suprantamas ir iš anksto nulemtas faktas, kuriam išsipildyti nereikia jokių pastangų.

„Mūsų laimei, kad mes buvome ne vieni ir bendras Rytų ir Vidurio Europos valstybių reikalavimas arba pasiryžimas integruotis į Vakarų Europos politines ir saugumo struktūras buvo labai stiprus. Mes buvome tame tarpe, bet buvo reali rizika. 1990 metų Lietuvoje pirmasis etapas nebuvo ištisai sėkmingas ir tą iliustravo didžiulės baimės Lietuvoje, ypač politiniuose sluoksniuose, imtis radikalesnių reformų iki pabaigos, padaryti jas geriausiu įmanomu būdu, buvo didžiulis vėlavimas, atsižvelgiant į visa tai, mes laviravome ties pavojinga laiko riba, ir buvo galimybė, kad mes nebūtume tame pirmajame dešimtuke, kuris įstojo 2004 metais“, – sakė P. Auštrevičius.

Pasak jo, būta realios rizika, kad galėjome atsidurti ir kitame naujų narių trejetuke, tai yra įstoti į ES kartu su Bulgarija ir Rumunija. Buvęs vyriausiasis derybininkas prisiminė, kad ir ES senbuvės buvo negailestingai reiklios.

„Buvusios ES narės suprato, kad prie jų prisijungs didžiulis būrys kitų. 15 narių buvo, 10 jungėsi, jos suprato, kad tai gali keisti iš esmės organizacijos funkcionavimo kultūrą, kuri joms buvo svarbi, ir tas reiklumas padaryti darbus iki pabaigos ir pasiekti bent pakenčiamą narystės funkcionalumo lygį buvo pagrindinis reikalavimas“, – sakė P. Auštrevičius.

Pasak jo, „kuo labiau į Vakarus, tuo noras plėstis ir matyti naujas nares blėso“.

„Šalia gerų ir gražių paplekšnojimų per petį, kad „mes jus remiame, ir jūs einate teisingu būdu“, mes tą dalyką pastoviai girdėdavome. Šaltas politinis cinizmas ir grynas išskaičiavimas visada duodavo apie save žinoti. Todėl nereikia manyti, kad mes buvome vien tik geidžiamas ir laukiamas kūdikis ir naujas narys, galbūt, kiti matė mus nariais ne 2004 metais, o kiek vėliau“, – sakė P. Auštrevičius.

Bet, pasak jo, gerai tai, kad buvo narių ir kitaip nusiteikusių, kurios „suprato mūsų regiono specifiką, lūžio zonos reikšmę, kad mes iš esmės keičiame geostrateginę didelio regiono padėtį, sustipriname Vakarų klubą ir atsistumiame nuo to, kuris visuomet galimas reiškia galimas kylančias rizikas ir pavojus jiems“.

„Mūsų regiono valstybės didžiąja dalimi buvo tos, kurios tikrai labai partneriškai, netgi broliškai dalinosi informacija, patarimais ir reikalinga parama. Tada reikėjo ir paramos, ir draugiško paskatinimo, ir gero žodžio, kuris kartais būdavo netgi stipresnis nei vieno ar kito darbo nuveikimas. (…) Nuo to prasideda ir tikros partnerystės vėliau tapus ES nare pradžia“, – sakė P. Auštrevičius.

Dabartinis parlamentaras nuomonę pakeitė

Laurynas Kasčiūnas
Laurynas Kasčiūnas
© DELFI / Karolina Pansevič

Lietuvoje įsiliejimo į bendriją procesas irgi turėjo iššūkių. 2003 metais, referendumo išvakarėse, susikūrė euroskeptikų judėjimas „Už nepriklausomą Lietuvą“, kurio iniciatyvinei grupei be amžiną atilsį aršaus kovotojo prieš saugiklių dėl žemės pardavimo užsieniečiams naikinimą Pranciškaus Šliužo, nacionalisto Mindaugo Murzos buvo ir tuomet studentu buvęs dabartinis parlamentaras Laurynas Kasčiūnas. Jo nariai gąsdino ekonominiu sąstingiu ir tautinės valstybės nykimu.

L. Kasčiūnas sako, kad dabar, pagal šiandieninius savo įsitikinimus, jau nebūtų pasirinkęs dalyvauti tokio judėjimo veikloje ir vadino tai „jaunystės sprendimu“.

„Akivaizdu, kad ES yra strategiškai svarbi. Aišku, NATO yra svarbiausia mūsų organizacija, bet aišku, kad narystė ES atitinka mūsų gyvybinius interesus. Tik visą laiką yra esminis klausimas, kokia – ta ES, ir kad mes nebūtume tik tie, kurie tirpsta ES, ir tik periminėja žaidimo taisykles, bet ir galėtume formuoti savo politiką. Dėl to aš niekada nebūsiu federacinės Europos, Europos supervalstybės šalininkas, visada pasisakysiu už tautų Europos idėją“, – kalbėjo politikas.

Lietuvos ir dar 9 šalių stojimo sutartys buvo pasirašytos Atėnuose 2003 m. balandžio 16 dieną. Iš Lietuvos pusės ją pasirašė tuometis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis. Ceremoniją stebėjo prezidentas Rolandas Paksas.

Referendumo išvakarėse išryškėjo ekonominio euroskepticizmo apraiškos. Po referendumo pasirodo straipsniai, kuriuose jau įvardinami ir neigiami aspektai Lietuvai: „Bananų verslui rašomas mirties nuosprendis“, „Vadovėliams – Europoje neregėti barjerai“, tačiau bendrai vyravo teigiama informacija. Tą patvirtino ir istorikas prof. L. Mažylis savo monografijoje, kur pažymėjo, kad susidarė įspūdis, jog teigiama informacija buvo brukama, o žinių apie ES dar trūko.

Tuo tarpu valdantieji nėrėsi iš kailio, kad referendumas įvyktų – po šalį važinėjo Eurobusas su ES integracijos ekspertais, buvo rengiamos krepšinio varžybos, viktorinos, diskusijos, reklaminė agitacija spaudoje.

Lietuvoje referendumas įvyko gegužės 10-11 dienomis, už narystę ES balsavo 91,07 proc. balsavusių piliečių iš 63,37 proc. balsavusių. Rezultatai išskyrė Lietuvą iš kitų būsimų narių savo teigiamų balsų kiekiu.

Nedalyvavo šalies vadovai

Istorinę Lietuvos stojimo į ES sutartį Seimas ratifikavo 2003 metų rugsėjį. Prieš sutarties ratifikavimą pasisakė tik du Seimo nariai – Lietuvos liaudies sąjungos „Už teisingą Lietuvą“ vadovas Julius Veselka ir jaunalietuvių lyderis Stanislovas Buškevičius.

„Lietuvos stojimas į ES nėra naujas kelias. Tai senas Lietuvos ponijos, Lietuvos elito kelias“, – piktinosi J. Veselka.

Tačiau opozicinės Tėvynės sąjungos-konservatorių frakcijos seniūnas Andrius Kubilius stebėjosi, jog ratifikuojant istorinę sutartį Seime nebuvo prezidento R. Pakso, premjero A. Brazausko, kitų Vyriausybės narių. Ratifikuojant sutartį taip pat nedalyvavo ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas.

Visi trys aukščiausieji šalies vadovai antradienį buvo išvykę į užsienį.

Liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūnas Eligijus Masiulis kritiškai įvertino Seimo skubėjimą ratifikuoti sutartį.

„Akivaizdu, jog visa Lietuvos stojimo į ES istorija yra skubėjimo istorija. Tai demonstruoja, jog nemaža mūsų visuomenės ir elito dalis paviršutiniškai suvokia procesus. Šitas skubėjimas tik didina visuomenės nepasitenkinimą stojant į ES“, – teigė E. Masiulis.

Remiantis Eurobarometro duomenimis, Lietuvos gyventojai, vertindami galimus narystės Europos Sąjungoje privalumus, buvo laikomo didesniais optimistais nei vidutiniškai kitų naujų valstybių narių. Narystės palaikymas ir ES narystės nauda 1999- 2004 m. kito optimizmo link. Prieš referendumą dėl narystės palankių vertinimų skaičius Lietuvoje buvo pasiekęs maksimumą (septyni iš dešimties gyventojų manė, kad narystė bus naudinga) tuo tarpu euroskeptikų skaičius buvo 13 proc.

Ateitis būtų buvusi miglota

2001–2002 m. vyriausiasis derybininkas derybose dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje mano, kad jei Lietuva nebūtų tapusi ES nare, ji būtų patekusi į pilkąją zoną.

„Žinoma, mes būtume ne vieni, tokių valstybių būtų daugiau, nes sunku būtų įsivaizduoti, kad Lietuvos nepriėmimas būtų tik mums taikomas. Tai reikštų nepilnos, galbūt, asocijuotos narystės, platesnių politinių ryšių palaikymą, bet jokiu būdu ne sėdėjimą prie vieno stalo Briuselyje su valstybėmis narėmis“, – sakė P. Auštrevičius.

Pasak politiko, tokiu atveju ekonominė plėtra nebūtų tokia palanki, mūsų taip, kaip dabar, neįsileistų į vidaus rinką, pas mus pačius būtų mažiau motyvacijos reformoms.

„Viskas vyktų lėčiau ir būtų labai nereikalingi vidaus aiškinimaisi, ir aš įsivaizduoju, kad antieuropietiški elementai, kurių Lietuvoje niekada nestigo, būtų dar garsesni, jie rėktų apie mūsų antrarūšiškumą, ir bendrai vidinės dezinformacijos laukas būtų stipriai išsiplėtęs Lietuvoje. Galbūt, būtų susikūrę ir tam tikros politinės partijos“, – sakė P. Auštrevičius.

Jo teigimu, politiškai tai reikštų nuolatinį žvalgymąsi į Rytus – raginimą būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Pasak politiko tas reiškia tam tikrą nevisavertiškumą – bandymą stovėti abiejuose upės krantuose su rizika galiausiai nukristi į ją.

„Iš saugumo pozicijų tai būtų reiškę didesnį Rytų dalyvavimą mūsų vidaus reikaluose. (…) Toks merdėjimas man būtų panašus į pastovų blaškymąsi, kas deja mūsų nacionaliniam charakteriui yra kai kada būdingas, o jei mus būtų įvėlę į tokią savotišką skrydžio trajektoriją, tai iš jos ištrūkti mums būtų ypatingai sunku dėl istorinių aplinkybių“, – sakė P. Auštrevičius.

Prilygtume Balkanams

Gitanas Nausėda
Gitanas Nausėda
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Pasak ekonomisto G. Nausėdos, Lietuva, ko gero, bene labiausiai pasinaudojo ES naryste, kaip potencialu sparčiai augti.

„Pagal Bendrą vidaus produktą vienam gyventojui, jei 2004 metų duomenimis, buvome apie 50 proc. ES vidurkio, tai per tuos metus (iki 2014 metų – DELFI) išaugome iki virš 70 proc. ES vidurkio, ir tai yra didžiulis pasiekimas“, – sakė G. Nausėda.

Ekonomistas teigimu, tiek ES pinigų panaudojimo, tiek ekonomikos augimo prasme padarėme didžiulį žingsnį į priekį.

„Dabar net sunku atsakyti į klausimą, kur mes dabar būtume, į kokią šalį mes būtume panašūs, jei šito nebūtų atsitikę. Aš jau atmetu visas geopolitines šito dalyko versijas, kaip mes būtume atrodę santykiuose su rytiniu kaimynu, nes toks mūsų neapsisprendimas veikiausiai būtų padaręs mus labai saldžiu kąsniu nebūtinai karinėms atakoms, bet, pavyzdžiui, hibridiniam veiksmams arba propagandai. Ekonominiu požiūriu labiau būtume panašūs į kurią nors nelabiausiai išsivysčiusią Balkanų šalį“, – sakė G. Nausėda.

Pasak jo, tai būtų turėję ne itin gerų pasekmių mūsų konkurencingumui, mūsų pramonės stiprumui.

„Nes, sutikite, net sunku įsivaizduoti, kokiu režimu būtų vykusi mūsų prekyba su ES. (…) Tikrai turbūt nebūtume gebėję tokiu mastu atsigręžti į Vakarus ir prekiauti Vakaruose, veikiausiai didesnę dalį savo prekių vežtume į Rusijos rinką arba trečiųjų šalių rinkas“, – teigė G. Nausėda.

Ekonomistas neabejoja, kad narystė ES suteikė postūmį mūsų ekonomikai, net jeigu kažkas dėl to iškrito iš rinkos, bankrutavo.

„Tai, turbūt, yra išgryninimo rinkoje, kas yra stipriausias, procesas, ir jis rinkos ekonomikoje yra neišvengiamas ir tam tikru mastu netgi naudingas“, – sakė G. Nausėda.

Lietuviai – euroentuziastai

Lietuviai vis dar lieka didesni euroentuziastai nei vidutiniai europiečiai. 2017 metų Eurobarometro duomenimis, savo šalies narystę Europos Sąjungoje teigiamai vertina 57 proc. europiečių, tai – 4 proc. punktais daugiau nei pernai. Lietuvoje narystę ES remia 65 proc. gyventojų. Labiausiai savo šalies narystę bendrijoje remia liuksemburgiečiai, airiai, olandai ir vokiečiai, o mažiausiai (apie trečdalis) – čekai, graikai, italai ir kroatai.

Be to, 56 proc. piliečių jaučiasi artimi Europos Sąjungai, tai – 5 proc. punktas daugiau nei pernai. Visgi gerokai daugiau jų teigia, kad jaučiasi artimi savo miestui (87 proc.), regionui (87 proc.) ir valstybei (91 proc.). 57 proc. lietuvių jaučiasi artimi Europos Sąjungai – tai artima ES vidurkiui.
Dauguma bendrijos piliečių mano, jog ES turėtų ryžtingiau spręsti problemas įvairiose srityse – nuo saugumo ir migracijos iki ekonomikos ir socialinės politikos. Palyginti su praėjusiais metais, žmonių, manančių, kad ES daro nepakankamai spręsdama terorizmo, migracijos, mokesčių sukčiavimo ir nedarbo problemas, dalis sumažėjo.

Dauguma bendrijos piliečių mano, jog ES turėtų ryžtingiau spręsti problemas įvairiose srityse – nuo saugumo ir migracijos iki ekonomikos ir socialinės politikos. Palyginti su prieš tai buvusiais metais, žmonių, manančių, kad ES daro nepakankamai spręsdama terorizmo, migracijos, mokesčių sukčiavimo ir nedarbo problemas, dalis sumažėjo.

Apie daugiau svarbių šalies proveržio idėjų bus diskutuojama „Didžiosios idėjų ir pokyčių konferencijos” metu.

Ši konferencija yra dedikuota nacionalinei iniciatyvai Idėja Lietuvai. Nacionalinė iniciatyva Idėja Lietuvai, suvienijusi šalies valdžią, žiniasklaidą, ekspertus ir visuomenę žengia į naują etapą.

Vasario 1 dieną vyksiančioje „Didžiojoje idėjų ir pokyčių konferencijoje", dalyvaujant Lietuvos prezidentei, Seimo pirmininkui ir ministrui pirmininkui, bus paskelbta pradžia įgyvendinti 3 idėjas, kurios reikalingos Lietuvai suklestėti per ateinančius 100 metų. Konferencijoje – užsienio šalių proveržio patirtys ir sėkmės istorijos, specialūs jungtiniai žymių lietuvių pranešimai. Dalyvaukite: www.idejalietuvai.lt/konferencija Sekite IDĖJA LIETUVAI naujienas Facebook‘e: www.facebook.com/IdejaLietuvai

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.