Pseudoįvykiai, pagal D. Boorstiną, pasiekia ir paveikia žmonių sąmonę ne todėl, kad kažkas įvyko, o todėl, kad kažkas paskelbta. Pseudoįvykis yra ne spontaniškas, kaip žemės drebėjimas ar avarija, bet kažkieno suplanuotas, surežisuotas ir pakištas daiktas, kaip antai interviu arba pranešimas spaudai. Jis įgyja prasmę nei iš savęs, o iš pranešimo apie save. Jo vertė matuojama jo sklaida. Pseudoįvykiui svarbus ne tiek klausimas „ar tai tikra”, kiek klausimas „ar tai verta dėmesio”.
Jo santykis su realybe – dviprasmiškas, ir būtent ši dviprasmybė daro jį įdomų stebėtojams. Susidomėjimą avarija lemia jos realūs padariniai, tuo metu pseudoįvykis, kaip antai interviu ar linksniuojamo politiko spaudos konferencija, domina kaip tik auditoriją dirginančia abejone dėl pranešimo atitikimo tikrovei ir pranešėjo motyvų. „Ar pranešimas iš tiesų atitinka tai, kas turima galvoje? Be šios dviprasmybės pseudoįvykis nebūtų labai įdomus” (Daniel Boorstin, The Image: A Guide to Pseudo-events in America).
Sauliaus Skvernelio pasisakymas apie santykių užmezgimą su Rusija visiškai atitinka šį klasikinį pseudoįvykio apibrėžimą. Signalas rinkėjams – dviprasmiškas, teikiantis peno skirtingoms interpretacijoms. Visi tuoj puolė jį nagrinėti ir komentuoti, ieškodami pseudoatsakymo į pseudoįdomų klausimą – ką iš tiesų turėjo galvoje S. Skvernelis, šitaip kalbėdamas?
Nebuvo nieko – jokio dėmesio verto įvykio: nei Lietuvos užsienio politikos nesėkmės fakto, nei įvykusios ar staiga šiomis dienomis atsiskleidusios krizės santykiuose su Rusija, nei kokios nors nelaimės ar staigaus nuosmukio dėl prasto ryšio su šia valstybe. Nieko. Net jokio prieštaravimo dabartinei prezidentės vykdomai užsienio politikai, nes premjeras iškart pareiškė, kad jo ir prezidentės užsienio politikos principai iš esmės sutampa.
Taigi premjero pareiškimas dėl Rusijos – pasisakymas apie nieką dėl nieko. Bet viešojoje erdvėje – tarsi sprogusi bomba: visi aktyviai komentuoja, skaito kaip apie Euroviziją ir jaučiasi arba sužeisti ir papiktinti, arba išgirdę seniai lauktą žinią ir pamaloninti. Kuo? Žinia apie nieką?
Čia kaip iš Daniilo Charmso repertuaro: „Gyveno vienas rudaplaukis žmogus, kuris neturėjo akių ir ausų. Jis neturėjo ir plaukų, todėl rudaplaukiu buvo vadinamas sąlygiškai. Kalbėti jis negalėjo, nes neturėjo burnos. Nosies taip pat neturėjo. Jis neturėjo net rankų ir kojų. Ir pilvo jis neturėjo, ir nugaros neturėjo, ir stuburo neturėjo, ir jokių vidurių neturėjo. Nieko neturėjo! Todėl neaišku, apie ką čia šnekama. Geriau jau mes apie jį daugiau nekalbėsime.”
Dviprasmiškas, nieko tikra neišreiškiantis ir negrindžiantis, sparčiai sklindantis ir prieštaringai bei entuziastingai interpretuojamas pseudoįvykinis svajonių prezidento kalbėjimas apie nieką – tai D. Charmso rudaplaukis žmogus. „Geriau jau mes apie jį daugiau nekalbėsime”? Tačiau analitikai sako, kad S. Skvernelis pasiuntė savo rinkėjams žinią. Esą dabar vadinamosios centro kairės rinkėjai, norintys glaudesnių santykių su Rusija, S. Skvernelyje geriau atpažins savo būsimą prezidentą. Vadinasi, svarstomas pasisakymas – politiškai prasmingas ir turiningas?
Nieko panašaus. Prasminga politinė komunikacija ir manipuliacija – vis dėlto netapatūs dalykai. Prasmingos komunikacijos požiūriu, S. Skvernelio pasisakymas yra vidujai prieštaringas ir niekinis.
Jis yra vidujai prieštaringas, nes jungia nesujungiamus dalykus: pritarimą D. Grybauskaitės politikai, kurios principai esą sutampa su premjero principais, ir reikalavimą keisti D. Grybauskaitės politiką radikaliai priešinga – ryšių su Rusija (kurių dabar visai nėra) užmezgimo – kryptimi.
Jis yra niekinis, nes ryšių užmezgimas su Rusija, kaip jau daugybę kartų kalbėta ir ilgos patirties įrodyta, priklauso ne tiek nuo Lietuvos, kiek nuo Rusijos. Gerų ryšių su Rusija nėra ne todėl, kad Lietuvos užsienio politika – antirusiška, o todėl, kad Rusijos užsienio politika – šovinistinė, militaristinė ir imperinė, už vadinamuosius gerus ryšius reikalaujanti iš kaimyninių šalių politinio, ekonominio ir moralinio nuolankumo ir paklusnumo.
Ar S. Skvernelis pasirengęs mokėti tokią kainą? Greičiausiai – ne, nes juk sako, kad ligšiolinės užsienio politikos vertybės ir principai neturėtų keistis. O jei nesikeis, tai ir Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu nesikeis. Mėginti megzti glaudžius ryšius su dabartinės politikos nekeičiančia Rusija – tai tas pats, kas mėginti pasikalbėti ir padiskutuoti su televizoriaus ekranu, kuriame matote kalbantį Vladimirą Putiną.
Tad svarstomas S. Skvernelio pasisakymas apie Rusiją yra veikiau ne racionalus ir prasmingas politiko žodis racionaliems valstybės piliečiams, o grynų gryniausia manipuliacija minios instinktais ir nuspėjamomis reakcijomis į emocinius dirgiklius. Pavlovo refleksai: uždegate šviesą – šuniui nutįsta seilė. Pasakote „geresni santykiai su Rusija” (nors nuo jūsų tie santykiai beveik nepriklauso, o keisti Lietuvos užsienio politikos principų neplanuojate), ir minia pajunta malonų dirgiklį – tai, kad esate savas ir vertas jos balso per rinkimus. Tai net ne žinia, o žinios imitacija – politinės minties drabužiu aprengtas visiškas minties nebuvimas, veikiantis kaip degtinės butelio pažadas skausmingas pagirias išgyvenančiai miniai.
Ir visą šį pasityčiojimą iš racionalios politinės komunikacijos vainikuoja dar didesnis absurdas: kito kandidato į prezidentus – Vygaudo Ušacko – kritika pseudoįvykius savo veido prakaite kuriančiam vyriausybės vadovui.
„Kaip po vakar nuskambėjusio premjero S. Skvernelio pasisakymo atrodome savo kaimynų ir užsienio partnerių akyse? Mažų mažiausiai keistai ir neprofesionaliai. Premjeras tarsi reiškia nepasitenkinimą Lietuvos užsienio politika ir pasiunčia signalą apie norimas permainas Rytų fronte”, – piktinasi V. Ušackas.
Viešpatie, už ką tu mus taip baudi.
Atkreipkite dėmesį: 2014 metais, skaitydamas paskaitą KTU, S. Skvernelio didysis kritikas V. Ušackas supeikė Lietuvos žiniasklaidą kaip tik už tai, kad ji nepakankamai prorusiška. „Pas mus žiniasklaida ganėtinai vienpusiškai pateikia žinias apie Rusiją. Labai daug neigiamos informacijos ir nepakankamai yra šiek tiek balansuotos objektyvios nuomonės“, – tąsyk aiškino politikas.
Nepamirškite: 2008 metais, tapęs užsienio reikalų ministru Andriaus Kubiliaus vyriausybėje, V. Ušackas iškart pareiškė atversiąs „naują puslapį santykiuose su Rusija”. Kuo šis jo pareiškimas skiriasi nuo S. Skvernelio ištarmės apie ryšių užmezgimą? Iš esmės – niekuo. Tas pats manipuliavimo įrankis truputį kitokioje pakuotėje.
Tas pats jaukas politikos invalidams ir komunikacijos teletabiams, kuriems žinia yra ne tiek argumentuotas racionalus turinys, kiek malonus arba nemalonus pojūtis, atsirandantis viešinant tam tikrų žodžių ir vaizdų kombinacijas.
Prisiminkite: 2009 m. rugsėjį grupė Seimo Užsienio reikalų komiteto narių nusiuntė kreipimąsi ministrui pirmininkui A. Kubiliui, kuriame atkreiptas dėmesys į ydingus užsienio reikalų ministro inicijuojamos Rytų politikos ypatumus.
Pasak dokumentą pasirašiusių parlamentarų, V. Ušackui būnant ministru, Lietuva pirmą kartą buvo sukritikuota Europos Komisijos pareigūnų už vienašališkas pastangas smarkiai liberalizuoti vizų režimą Kaliningrado srities gyventojams. Šio liberalizavimo siekė Rusijos valdžia.
Anot kreipimosi autorių, reaguodamas į Valstybės saugumo departamento (VSD) pateiktas neigiamas išvadas dėl vizų režimo liberalizavimo, V. Ušackas tvirtinęs, jog VSD paprasčiausiai siekė šitokiu būdu pasididinti finansavimą iš valstybės biudžeto.
Dokumente, be kita ko, minima Gruzijos parlamento užsienio reikalų komiteto pirmininko kritika Lietuvos užsienio politikos atžvilgiu. Gruzijos politiko teigimu, Lietuva, anksčiau aktyviai kėlusi Rusijos agresyviai spaudžiamų Rytų Europos valstybių problemas ES lygiu, V. Ušackui tapus ministru nutilo ir atsisakė ankstesnės Rusiją erzinusios politikos.
Štai jums Lietuvos prezidento rinkimų kampanijos ir apskritai mūsų dabartinės politikos kvintesencija.
Vienas kandidatas į prezidentus sako, kad reikia draugauti su Rusija, su kuria mūsų prezidentė nedraugauja.
Bet jo politikos principai vis tiek kažkodėl sutampa su prezidentės politikos principais. Kitas kandidatas į prezidentus, anksčiau ir žodžiais, ir darbais siekęs draugystės su Rusija, susilaukęs kritikos dėl savo prorusiškumo net tarptautiniu lygiu, dabar jau kritikuoja savo prorusišką konkurentą už tas, kad šis – prorusiškas. Abu aiškina, kad reikia gerinti santykius su Rusija, bet piktinasi vienas kitu.
Tokių politikų žodžiais tikinčios prezidento rinkimų auditorijos plevena kažkur anapus tiesos kaip siekinio, intelekto kaip būtinybės ir tikrovės kaip vienintelio tvirto pagrindo. Pseudoįvykio algoritmas ir patrauklumas valdo šią iliuzijų karalystę. Joje, kaip sakė D. Boorstinas, „įžymybė yra žmogus, kuris žinomas dėl savo didelio žinomumo”. Čia svarbu ne tai, ar turime reikalų su tikrais dalykais, o tai, ar jie verti masių dėmesio. Potencialių kandidatų į prezidentus reitingai – iškalbingi. Populiariausi tarp jų yra kaip tik tie įžymūs žmonės, kurie žinomi dėl savo didelio žinomumo.
Idant jaustųsi saugios šiame prasmės šešėlių ir stiprių dirgiklių pasaulyje, didžiausios rinkėjų grupės laikosi tvirtai įsikibusios į savo įžymiųjų vedlių skvernus.
Su rinkėjais bendraujama kaip su policijos šunimis ar dresuotomis žiurkėmis – ne tiek politinėmis žiniomis ir idėjomis, kiek signalais. Apklausose pirmaujantys „kandidatai” į prezidentus nesivargina garsiai ir artikuliuotai reikšti savo nuomonių apie tikrus įvykius – antai gėdingą Lietuvos balsavimą Jeruzalės klausimu arba mūsų šalies laikyseną ES bandant bausti Lenkiją už šios per didelį suverenitetą.
Jie nesirungia idėjomis ir koncepcijomis, kaip traukti Lietuvą iš masinės emigracijos bėdų liūno. Jiems daug paprasčiau gyventi politinių iliuzijų ir pseudoįvykių pasaulėlyje, kur jie, siųsdami primityvius signalus naivių klausytojų smegenims, gali tikėtis tapti dalies rinkėjų gelbėjimosi šiaudais ar gelbėtojų skvernais.
