Iki šiol daugiau nei prieš metus vykusių riaušių pasekmės vis dar nėra pašalintos. Beveik 2.000 riaušių metu nukentėjusių žmonių tebėra pabėgėliai, o įtampa tarp albanų daugumos ir serbų mažumos išlieka stipriu destabilizuojančiu faktoriumi.
Būtent tokiomis aplinkybėmis Jungtinių Tautų misijos (UNMIK) valdomame Kosove bandoma kurti stabilumą, kuris čia jau daugiau nei šešis metus išlieka labai trapus. Neseniai lankydamasis minėtame Kosovska Mitrovica mieste pats galėjau tuo įsitikinti. Šiame susiskaldžiusiame mieste esantis serbus ir albanus skiriantis tiltas, o tiksliau jo prieigos, yra pati “populiariausia” neramumų vieta, kurie čia vyksta beveik kasdien. Užsieniečiams primygtinai patariama vengti šios vietos arba pereiti tiltą greitai ir per daug nesižvalgant į šalis. Dalis mane lydėjusių žmonių to nepadarė ir labai greitai sulaukė griežtų perspėjimų iš tiltą saugojusių policininkų pusės. Vėliau tą pačią dieną sužinojau, kad maždaug po dviejų valandų mus įspėję pareigūnai vietinių serbų buvo apmėtyti akmenimis.
Šiek tiek kitoks vaizdas yra Prištinoje – Kosovo administraciniame centre. Nors čia situacija ir ramesnė nei Kosovo šiaurėje esančioje Mitrovicoje, tačiau beveik prieš kiekvieną svarbesnį vizitą mieste griaudėja sprogimai. Per pastaruosius tris mėnesius jų buvo mažiausiai penki. Nors tokių sprogimų metu niekas nežuvo ir nebuvo sužeistas, tačiau be abejonės tai buvo aiškus signalas tarptautinei bendruomenei apie tai, kaip sunku bus spręsti Kosovo statuso problemą.
Specialus JTO generalinio sekretoriaus Kofi Anano pasiuntinys Kosove Kai Eide yra paskirtas tam, kad įvertintų Kosovo pažangą ir atitikimą taip vadinamiems “Standartams Kosovui”. Šie standartai reikalauja žmogaus teisių laikymosi, diskriminacijos pašalinimo, administracinių pajėgumų sukūrimo ir kitų dalykų, kurių įgyvendinimas Kosove vyksta pakankamai lėtai. Nuo to, kaip atrodys galutinė Kai Eide ataskaita, priklausys Kosovo galimybės gauti didesnę autonomija arba galbūt net tapti nepriklausoma valstybe. Panašu, kad bent jau šiuo momentu Kosovo gyventojų daugumą sudarantys albanai nesutiks su jokiu tarptautinės bendruomenės sprendimu, išskyrus nepriklausomybės suteikimą.
Situacija faktiškai yra patinė, kadangi suteikus Kosovui nepriklausomybę to paties galėtų pradėti reikalauti serbai (Republika Srbska) Bosnijoje ir Hercegovinoje arba albanai Makedonijoje. Vakarų Balkanuose dažniausiai tai reiškia karą. Iš kitos pusės, jei nepriklausomybė nebūtų suteikta, Kosove galėtų prasidėti neramumai, palyginus su kuriais 2004-ųjų kovo riaušės atrodytų kaip vaikų žaidimai. Britų kariai jau dabar yra sustiprinę savo kontingentą Kosove dislokuotose NATO pajėgose (KFOR), tačiau net ir didesni pastiprinimai vargu ar galėtų suvaldyti staiga iš esmės pablogėjusią situaciją.
Kaip sakė Lietuvoje neseniai viešėjęs Danijos tarptautinių studijų instituto profesorius Hakanas Wibergas, belieka tikėtis, kad Kosovo gyventojai, kaip kadaise švedai, per vieną arba dvi kartas iš konfliktuoti linkusių virs taiką mylinčiais. Tačiau klausimas, kaip tuos gyventojus suvaldyti iki to laiko, išlieka. Tarptautinė bendruomenė ir kartu Lietuva turės į šį klausimą atsakyti ir dar kartą permąstyti savo pasišventimą galutiniam Kosovo klausimo išsprendimui. Didelė tikimybė, kad mūsų politikams teks priimti dar vieną nelengvą sprendimą dėl mūsų karių siuntimo į misiją užsienyje, o mūsų piliečiai dar kartą savęs paklaus – kodėl gi mums turėtų rūpėti tas Kosovas?
