Ar gali būti kitaip, jei dabar jau aišku, kad naujasis Prezidentas į Daukanto aikštę atjos ant Vyčio nugaros? Ar išmetęs lauk raitelį, ar šalia jo įsispraudęs – į formos ir turinio subtilumus lietuviai nesigilina. Lietuviams svarbiausia yra įtaiga.
Kas yra įtaiga? Apibrėžimą pateikia vienas iš Vyčio šalininkų, nepriklausomybės Akto signataras Liudvikas Narcizas Rasimas: „Paminklo Romui Kalantai, kuris turėjo simbolizuoti okupacijos nepakeliamą naštą asmenybei ir tautos pasiryžimą tęsti kovą dėl laisvės, Kaune sukurti nepavyko. Taip, gražiai sutvarkyta aikštė, kurią ir taip reikėjo sutvarkyti. O kur įtaiga? Jos nėra. Trūksta paminklo“.
Taigi, tautai, sukilusiai Vyčio, reikia įtaigos. Ir kol kas absoliutus nugalėtojas yra Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Visiškai paradoksali padėtis. Patriotai ir kiti dešinieji dabar kalba, kad štai V. Matijošaitis tai vyras, tai politikas – nei jis procedūrų reikalauja, nei jis komisijas žaidžia. Jei yra rimtas reikalas, o Vytis juk – rimtas reikalas, ima ir padaro. Dar prieš kurį laiką šiems žmonėms liežuvis nebūtų apsivertęs taip kalbėti, nes gi V. Matijošaitis buvusį Kauno merą konservatorių Andrių Kupčinską vadina visišku nevykėliu, o konservatorių valdymą – Kauno nelaime. V. Matijošaičio organizacija kartu su R. Karbauskio valstiečiais iššlavė Kauno konservatorius ne tik iš miesto valdžios, bet ir iš Seimo.
Ir dar ką tik dešinieji ir jų šalininkai laidė piktas replikas abiejų pusėn. Mat vieno verslas – iš Rusijos ir su Rusija, o kito – R. Karbauskio – taip pat iš dalies. Juk per rinkimus ir po rinkimų konservatoriai kėlė klausimus dėl R. Karbauskio verslo sąsajų su Rusijos oligarchais ir nešiojo įvairius popierius.
Betgi, matai, kaip pasaulis pasisuko – ir R. Karbauskis, ir V. Matijošaitis, pasirodo, patriotai. Už Vytį. Vienas išguitą kažkokių tai leftistinių modernistų Arūno Sakalausko raitelį triskart padidinęs pažadėjo pastatyti Kaune. Kitas gi viešai puolė tvirtinti, kad jokių ten kalvelių būti Lukiškių aikštėje negali, nes nebus nieko, kas prieštarautų teisės aktams. O teisės aktams kalvelė prieštarauja – anot Kultūros paveldo departamento, Lukiškių aikštės vertybė yra būti lygia aikšte.
Bet dar yra premjeras Saulius Skvernelis.
Atrodo, jis suprato neįvertinęs Vyčio svarbos Prezidento rinkimams. Tiesiog iki momento, kai buvo paskelbti konkurso rezultatai, niekas nenumanė, kad naujasis Prezidentas jos ant Vyčio. Iki tol tai buvo eilinis žinybinis konkursas, kuris, biurokratiškai žiūrint, turėjo viską sustatyti į savo vietas.
Būtų numanęs tai S. Skvernelis anksčiau, nebūtų ten jokios savivalės ir jokių menininkų įžvalgų, o juo labiau šiuolaikinių.
Taigi, dabar sako premjeras, jau be juokelių, liūdnu veidu: greičiausiai Lukiškių aikštėje mes nieko nepastatysime. Vytis nujotas, o kalvelės statyti neleidžia patriotai, būsimi rinkėjai. Ir įdomiausia, kaip S. Skvernelis aiškina, kodėl nieko nepavyks Lukiškių aikštėje pastatyti. Pasirodo, ne todėl, kad vyriausybinė komisija priėmė ne tą sprendimą. O todėl, kad pasikeitė Seimo Kultūros komiteto pirmininko R. Karbauskio nuomonė. Gal ir būtų stovėjęs Vytis Lukiškių aikštėje, nes, suprask, jis už Vytį balsavęs, betgi Kultūros komitetas atliko savarankišką tyrimą ir koncepcija pasikeitė.
Šiandien gi premjeras tvirtina, kad Seimo iniciatyva reikalauti, kad Lukiškių aikštėje būtų statomas tik Vytis, jau prieštarauja teisės aktams.
Sakysite, jokios logikos? Tikrai jokios logikos nei laiko, nei argumentų prasme. Nes šiandien logika viena – Prezidento rinkimai, o vienas įtakingiausių rinkimų vadeles laikančių žmonių yra vis dar R. Karbauskis. Taip, susipainiojęs tarp Gretos Kildišienės draugių ir klasiokų, bet ir Seime, ir dalyje S. Skvernelio Vyriausybės jis įtakingiausias, vis dar galintis lengvai paskandinti pačius gražiausius S. Skvernelio ketinimus.
Tikrai Seimo narys A. Gumuliauskas be R. Karbauskio žinios nesiėmė gaivinti Vyčio idėjos Lukiškių aikštėje. Kartais R. Karbauskiui nereikia pačiam kalbėti. Ką jis galvoja, rodo jo ir jo bendražygių veiksmai, o ne žodžiai. Dabar gi Seimas, subūręs karbauskininkus ir dešiniuosius patriotus, tokius, kaip ant Vyčio dar turintį vilties užšokti Žygimantą Pavilionį, vieną dieną tiesiog diskredituos S. Skvernelio Vyriausybės komisijos sprendimą dėl Lukiškių aikštės paminklo ir iš premjero Vytį atims pačiu nepalankiausiu momentu – per šimtmečio minėjimo renginius, turinčius tapti jo, kaip Vyriausybės vadovo, tramplinu į naujus rinkimus. Kultūros ministrė yra tik pėstininkė didžiajame žaidime. Jos vardo greitai išvis niekas neprisimins.
Ar jums reikia dar vieno įtikinamo argumento, kaip greitai ir lengvai gali R. Karbauskis paskandinti S. Skvernelį? R. Karbauskiui užtenka pasiųsti keletą savo Seimo narių, pavyzdžiui, Mindaugą Puidoką ir Agnę Širinskienę, ir jie pateikia Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisas, kuriomis stambiems ūkininkams yra kompensuojama už Vyriausybės iniciatyva naikinamas mokestines lengvatas. Lengvatų išskirtinėms grupėms eliminavimas yra Finansų ministro Viliaus Šapokos ir premjero vienas didesnių pasiekimų, bent jie norėtų tuo girtis, o, pasirodo, R. Karbauskio rankos tokios ilgos, kad realiai šį projektą dėl galimybės stambiems ūkininkams žemę, netgi įsigytą atgaline data, nurašyti į sąnaudas sukurpė pati Finansų ministerija.
Štai jums ir pinigų trūkumas vaikų skiepams nuo meningokoko... Kaip gi dabar atrodo šiame kontekste S. Skvernelio piktinimasis, kad šantažo jis nepakęsiąs ir kad pinigų atlyginimams kelti nėra?
Bet ir to neužtenka. R. Karbauskis su savo Seimo Pirmininku Viktoru Pranckiečiu vis dažniau susitinka su V. Matijošaičiu. S. Skvernelis erzinasi. Jam labai nepatinka, nes supranta, kad vyksta derybos. Vytis yra tik įrankis. Svarbiausia – kokia bus Vyčio dėka išauginta V. Matijošaičio kaina, kai ateis toji apsisprendimo diena, kam joti į rinkimus.
O tie visuomenininkų žaidimai – tik dūmų uždanga. Tiesa, labai naudinga dideliems žaidimams pridengti ar žaidimus pradėti. Šiandien galiausiai išvis nebeaišku, kuris fondas už kurį Vytį renka pinigus. Atsiverskite ir jūs dviejų fondų, renkančių pinigus Vyčio projektui, puslapius. Vienas yra vadovaujamas Jono Buroko, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininko, kito gi pirmininko pavaduotoju prisistato Vilius Kavaliauskas, buvęs premjero Algirdo Mykolo Brazausko patarėjas. J. Buroko fondo atstovai aiškina, kad jie nieko bendra su V. Kavaliausko fondu neturi. Bet abiejų fondų puslapiuose – tas pats A. Sakalausko raitelis. O gal A. Sakalauskas gali ne tik didinti, bet ir klonuoti savo raitelius?
Kad ir kaip nevienareikšmiškai būtų vertinamas V. Kavaliauskas, bet jo fondo suburta visuomeninė komisija – įspūdinga. Jau ką reiškia vien V. Adamkaus, ne vieno disidento ir politinių kalinių ir tremtinių organizacijų atstovų pavardės. Nors štai, pavyzdžiui, profesorius Vytautas Landsbergis jau ir sąmokslo elementą įžiūri. Gal, sako, specialiai čia taip padaryta, specialiai visokių diskredituojančių pavardžių atsirado Vyčio projekte, kad tik Vyčio nebūtų.
Kad ir kaip ten būtų, fondai skirtingi, bet juos vienija vienas bendras leitmotyvas – jei tu prieš Vytį, tu nemyli Lietuvos.
Kurį laiką galima žaisti tokiais skambiais pareiškimais, gal pinigų daugiau sukrenta. Bet akylesnis žmogus turėjo pastebėti, kad jo meile Lietuvai buvo labai sumaniai pasinaudota. Nes kad ir kiek kartų kartosi šią mantrą, tai nėra tiesa. Ir niekada nebuvo ir, tikiuosi, nebus.
Jokie įtaigūs paminklai Lietuvos nuo okupacijos ar išdavysčių, politinio cinizmo ir žaidimų, neapsaugojo.
