Melas nepavyko, ir tą žiemą pleišto tarp Laisvės idėjos ir savisaugos neįkalė. Niekas taip ir nepatikėjo, jog Nepriklausomybės gynėjai yra žudikai. Per vienybę pasiekėme laisvę.
Praeitis sutiko ateitį
Po ketvirčio amžiaus dabar jau mes patys kylame vieni prieš kitus dėl to, kas geriau Lukiškių aikštėje įamžintų laisvės kovas. Nors kulkos nešvilpia, padėtis yra pavojinga, nes kova vyksta ne su priešu, o savo pačių stovykloje. Kova ne dėl pačios idėjos įamžinimo, bet tarsi tik dėl jos įamžinimo būdo, – o griaunama darosi pati idėja. Valią priešintis lengviausia palaužti, aptrupinus ginamą idealą. Kalbu ne apie raitelį ar kalvą, o apie Laisvę.
Atkurtoji Lietuvos respublika yra europietiška demokratinė šalis pagal teisės aktus ir siekia tokia būti faktiškai. Konkurse dėl paminklo buvo pasirinktas modelis, pagal kurį balso teisę turėjo ir visuomenė, galėjusi pasisakyti lygia greta su vertinimo komisijos nariais. Komisija, kurios kompetencijos spręsti niekas neginčija, parėmė Andriaus Labašausko siūlomą kalvą partizanams atminti, prieš balsavus tik vienos patriotinės organizacijos atstovui ir nedalyvavus istorikui Alfredui Bumblauskui.
Antrą vietą užėmė Audriaus Sakalausko „Laisvės karys“, kurį plačiai vadina Vyčiu, nors man jis panašesnis į padidintą figūrėlę iš vaikų žaidimo kareivėliais. Matyt, toks autoriaus braižas, nes panašų įspūdį man kelia to paties skulptoriaus prieš Vyriausybės rūmus stovintis paminklas, vaizduojantis Vincą Kudirką.
„Laisvės karį“ žadėta pastatyti iš suaukotų lėšų. Tas pats buvo žadėta dėl V. Kudirkos paminklo. Baigėsi tuo, kad Vyriausybei teko pakloti beveik milijoną eurų. Patyrimas rodo, kad svarbu prastumti, o tada niekur nesidės, ir sąskaitos bus apmokėtos.
Pirmosios ir antrosios vietos laimėtojai yra tos pačios Dailės Akademijos auklėtiniai, tik vienas baigęs prieš 30 metų, o kitas – prieš 3 metus. Skirtumas tarp abiejų Laisvės kovų įamžinimo būdų rodo, kokį kelią per tą laiką įveikė akademija, kaip pakito meninio įprasminimo suvokimas, atitinkantis bendras pasaulines meno raidos tendencijas.
Skirtumas ir idėjos pristatymo metoduose: jaunoji karta ateina tiesiog su kūrybiniu darbu, be jokių papildomų užnugarių. Vyresnioji karta apsiautusi savo stovyklėlę patriotizmo monopolio gvardija ir specialiųjų žaidimų ryšiais, per kuriuos gaunamas bičiulio, tuometinio premjero, Algirdo Butkevičiaus parašas. Iš tokių ryšių sąveikos staiga randasi aikštė su vieta paminklui, dėl kurio dar nepriimtas sprendimas.
Stebuklas, bet laimėjo ne tas, kuriam buvo paruošta dirva. Buldozerio principas nesuveikė. Laimėjo darbas be buldozerio.
Neabejoju, kad dar prie sovietų treniruoti užkulisinių intrigų meistrai taip lengvai nenusileis. Juk paklibinta sena tvarka, kai atsakymas paruošiamas dar prieš klausimo nagrinėjimą. Dabartinis rezultatas rodo, jog palaipsniui netenka savo esminės svarbos ryšiai, pažintys, vis dar dažnai nulemiančios sprendimus arba nedarymą, dėl kurių vėliau stveriamės už galvos ir taisome.
Vytis ir žaliukai
Neseniai Valentino Mitės radijo laidoje „Studija 50“ prisiminiau, kad Kaune mokykloje paslapčia ant kaklo nešiodavome smetoninę sidabrinę 10 litų monetą su draudžiamu Vyčiu. Valentinas patvirtino, kad tą pačią madą turėjo ir vyresniųjų klasių moksleiviai Vilniuje. Vytis mums ženklino atimtą Nepriklausomybę. Tačiau tai nereiškia, jog ženklinimas negali keistis, išprašius lauk okupantus ir prabėgus dešimtmečiams laisvėje.
Visuomenės balsavimas parodė, jog kalvos variantą remia dauguma balsavusiųjų iki 35 metų, kurie augo laisvėje ir neturi draudimų patirties, o Vytį nori regėti aikštėje tie, kam virš 56 metų, t. y. tie, kurie jaunystėje turėjo slėpti jį po marškiniais. Neleidote net po kaklu nešioti – dabar pastatysime pagrindinėje aikštėje!
O tie, kurie galimai įduodavo slėpusius Vytį, dabar nori paslėpti už jo savo praeitį. Neva kuo didesnis paminklas, tuo didesnė mano meilė Lietuvai. Net septynių metrų aukščio! Ir tuo didesnis tamsus paminklo šešėlis ant senų neištikimybės nuodėmių savo tautiečiams. Lieka graži, nuopelnais spindinti pusė.
Vytis nuo seno žinomas kaip heraldinė figūra. Kitaip tariant, jo vieta buvo ant vėliavos, ant skydo ar atspaude. Tikrai žinoma, kad jį naudojo Jogailos brolis Vygantas 1388 m., matyt, kaip savo tėvo didžiojo kunigaikščio Algirdo ženklą. Herbas vadintas „Pogonia“, išvertus „Vijimu“, arba „Vytimi“, ir jį turėjo kunigaikštystę į rytus plėtęs Algirdas. Jo brolis Kęstutis, gynęs vakarines sienas nuo kryžiuočių, savo ženklu turėjo pėstininką su kardu ir skydu. Vytį visai Lietuvai įtvirtino toliau kunigaikštystę plėtęs Vytautas, perėmęs jį iš Jogailos. Todėl teigti, kad Vytis žymi gynėją, o ne lietuviškos imperijos žemių didintoją, yra interpretacijos reikalas.
Prieškario idėja pastatyti didžiulį Vytį Kaune taip ir nebuvo įgyvendinta. Iškiliausi to meto skulptoriai suvokė, kad heraldikos ženklą, naudojama plokštumoje, yra labai sudėtinga ir rizikinga versti tūriniu trimačiu objektu, nes gali išeiti ne skulptūra, o simbolio parodija.
Be to, Vytis dar nebuvo apšlakstytas pokario partizanų, tuometės respublikos gynėjų krauju, todėl dar nebuvo toks svarbus. Vietoj Vyčio patriotiniam sutelkimui buvo akcentuotas Vytautas Didysis ir jo 500-sios mirties metinės 1930 m.
Gynėju Vytį pavertė pokario partizanai, vartoję šį vardą vienos apygardos pavadinime, nešioję šį ženklą drauge su trispalve. Mūsų elitiniai kariai tiesiogiai save kildina iš miško brolių, ir tik geriausi iš geriausiųjų tarp jų gauna teisę vadintis žaliukais ir nešioti atitinkamą antsiuvą.
Būtent partizanai ir jų kova yra modernios Lietuvos esminė ašis, atraminis stulpas Respublikos valstybingumui. Dėl šios priežasties būtent partizanai buvo labiausiai juodinami prie sovietų, o partizanų atminimas yra intensyviai puolamas revanšistinės Rusijos informaciniame kare.
Besiginčijant dėl nepatinkančių estetinių sprendimų pravartu apsidairyti, ar įsikarščiavus neatsiduriama anoje fronto pusėje.
