"Emigruok arba mirk. Toks jų moto", - pažymėjo Alioune Tine - Senegale įsikūrusios žmogaus teisių gynimo organizacijos RADDHO vadovas.
"Mūsų regėtos tragedijos nesulaikys žmonių. Jie puikiai žino, kad rizika milžiniška. Niekas neprivers jų apsigalvoti ir likti namie. Jie apimti nevilties", - sakė jis.
Dalis emigrantų bėga nuo karo Konge, Dramblio Kaulo Krante, Liberijoje ar Siera Leonėje. Kiti tikisi pabėgti nuo skurdo Malyje ar Burkina Fase.
Emigrantai keliauja keliais maršrutais. Autobusais vyksta iki Senegalo sostinės Dakos, tada į Mauritaniją, per Alžyro ir Maroko dykumas. Pakeliui jie kenčia karštį, šaltį, badą, troškulį. Neretai juos apiplėšia ar nužudo banditai.
Kiti emigrantai keliauja į Agadezo miestą Nigeryje, iš kur kontrabandininkai per Libiją juos nugabena prie Viduržemio jūros pakrantės. "Jie rizikuoja gyvybėmis, atsisako orumo. Tokios kelionės - tikra savižudybė, nes nemažai migrantų miršta nuo bado dykumuose", - pažymėjo A. Tine.
"Tie žmonės neturi darbo. Jie nebetiki Afrikos ateitimi. Todėl emigrantai aukoja viską, kad pasiektų savo išsvajotą Eldoradą", - pridūrė jis.
Nemažai emigrantų miršta ir žūva pakeliui, o išsvajotoji Europa juos sutinka ypač šaltai. "Pavyzdžiui, Ispanijoje jų gyvenimas labai sunkus. Emigrantai iš Afrikos negauna darbo, badauja, su jais elgiamasi žiauriai", - sakė A.Tine ir pridūrė: "Jie paaukoją viską, kad pasiekų tikslą. Bet naujų namų neranda. Verčiau jau liktų Afrikoje".
