Negana to, kritikai netruko susipliekti tarpusavy. Skilo į „knygos mylėtojus“ ir „taip jai ir reikia“ šalininkus po „Alma littera“ sprendimo išimti Vanagaitės knygas iš prekybos. Į paviršių ėmė lįsti ir rudas antisemitinis gaivalas, įsivaizduodamas, matyt, kad dabar tai jau tiems žydams duosim.
Tai, kad arkliai lekia greitėjančia zovada, rodo ir tai, kad iš Amerikos laišku į įvykius reagavo T. Venclova, ir taip, kaip rašytojas reagavo. Bičiulio Tomo pasakymas, kad „Vanagaitės pjudymas jam labai primena sovietinius laikus“ buvo dar vienas bandymas išlėkti posūkyje. Kas jau kas, o T. Venclova geriau už mus visus žino, kas yra „sovietinių laikų pjudymas“, o kas tik taip vadinamas.
Bet, tarkim, kad kažkiek tiesos tame yra. Ar tai reiškia, kad turėjome tylomis nuleisti abiejų garsenybių tapšnojimą į taktą su Putino propaganda? Suspausti užpakalius ir tylėti tik todėl, kad Vanagaitė yra išleidusi knygą apie lietuvių dalyvavimą žydų genocide?
Jei kažkam atrodo, kad neturėjome reaguoti, tai, mąstydami pagal analogiją, būtume priversti pripažinti, kad tebesame „sovietinė“ visuomenė. Kuri buvo įpratinta tylėti net tada, kai ant jos galvų tuštinamasi.
Bet isterijos buvo per daug?
Negalima nesutikti. Lietuvis, kaip rašė S. Šalkauskis, yra romaus būdo, bet priveiktas pasirodo esąs reaktyvus. Bet kurioje diskusijoje labai greitai prarandame šaltą galvą. Štai socialdemokratai – jau tokie bebrai buvo, o kai tik prasidėjo vidaus kova, tiek partijos jaunimas, tiek aksakalai arklius paleido taip, kad dar ir po metų pabirusias detales rankiosis.
Ar įmanoma pristabdyti arklius rusiškos propagandos vežimų prigrūstame istorijos greitkelyje? Ne tik vaikantis Statkevičiaus ir Vanagaitės paleistas šmėklas. Apskritai. Ar reikia išvis stabdyti? O gal ne? Ką daryti su propaganda?
Ir prieš Statkevičiaus, ir prieš Vanagaitės pasitaškymus tas klausimas kybojo. Užtektų prisiminti „baltąsias pėdkelnes“ ir laiką, kada šis Kremliaus propagandistų mitas paleistas į apyvartą.
Tačiau tik prieš pusketvirtų metų, kai Rusija užgrobė Krymą ir pasiuntė tankus ir kareivius į Donbasą žudyti ukrainiečių, staiga paaiškėjo, kad tai ne Kremliaus pakvailiojimai. Kad tai rimta. Kad po propagandinių atakų seka mirtį nešantys tankai, „gradai“, „bukai“.
Natūralu, kad staiga užkluptas žmogus instinktyviai šoka gintis. Valstybė, ypač ta, kuri neturi jokios geros bendravimo su Rusija patirties, reaguoja taip pat, kaip ir netikėtai užkluptas žmogus. Atsirado piliečių grupių, valstybinių komisijų ir kitokių darinių kovai su rusiška propaganda.
Tokia reakcija natūrali. Ypač natūrali dėl to, kad politikai buvo taip nustekenę krašto apsaugą, jog su 0,8 proc. BVP gynybai kariuomenė jau tik imitavo tokia esanti. Natūralu, kad prisiminėm 1940-ųjų birželį. Natūralu, kad tą juodąjį birželį dar ilgai baisiausiuose sapnuose matysim. Laisvės netekimas, ir dar valdžiai gėdingai pabėgus, – stigma, kuri atsilieps ir penktoj kartoj.
Lietuvai reikėjo tokio sukrėtimo. Lietuva jį gavo. Ką daryt toliau? Ką daryti su šlykščia Maskvos propaganda, su bandymais perrašyti mūsų istoriją? Tęsti kovą? O gal laikas nustoti kovoti su Rusijos propaganda?
Skamba beveik taip pat šventvagiškai, kaip ir Vanagaitės pareiškimai apie nukankintą partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą. Bet tai klausimas, kurį būtina svarstyti. Tačiau jei jau nekovoti su propaganda, ką su ja daryti? Ir kaip reaguoti į tokius pareiškimus kaip Statkevičiaus ir Vanagaitės?
Laimėti karo su propaganda neįmanoma. Negana to, kovodami patys tampame – norim to ar ne – propagandistais. Tai ką daryti? Propagandą reikia įvardyti. Aiškiai, tiksliai ir be isterijos. Geriau su humoru. Įvardyti ir apeiti. Taip, kaip apeiname nekultūringo savininko ciūcio paliktą šunšūdį.
Būtent taip – įvardyti ir palikti. O ne diskutuoti TV pokalbių laidose – šunšūdis tai buvo ar ne šunšūdis? Kažkam atrodo, kad šunšūdis, o kažkam ne. Taip iš dalies legitimuojame propagandą. Paleidžiame į apyvartą. Nekritiškiems, politikos ir istorijos neraukiantiems žmonėms kuriame iliuziją, kad galėjo būti ir taip, ir kitaip, o kas čia žino? Štai net T. Venclova rašo – kas čia žino?
Bet žmogus tuo ir ypatingas, kad ne visada gali išlikti stoišku. Yra ir bus atvejų, kai likti stoišku – blogiausia išeitis. Atvejis su ataka prieš Vanagą – kaip tik toks.
Bet šiaip jau į kiekvieną Rusijos propagandos pirstelėjimą laikas nustoti reaguoti. Darykim savo. Be atodairos į priešą. Tai, ką galime. Ką seniai turėjom padaryti. Ten, kur visi viską puikiausiai žino.
Tarkim, jei artėjant atkurtos Lietuvos šimtmečiui net sostinėje liks gatvių, pavadintų komunistų ir nacių kolaborantų vardais, Stalino pergalės aikščių ir paminklų NKVD kareivoms vos ne šventoriuose, kokia prasmė muštis dėl to, kas stovės Lukiškių aikštėje? Veidmainystė.
T. Venclova rašo, kad „asmenys, kurie viešai ir negailestingai puola Vanagaitę, naikina jos knygas ir taip toliau, teikia puikios medžiagos Putinui, bandančiam įtikinti pasaulio viešąją nuomonę, jog Lietuvoje reiškiasi fašistinės nuotaikos.“
Bet tai juk melas. Niekas Vanagaitės knygų nenaikino ir, kiek žinoma, nė nesirengia naikinti. Leidykla, kaip ir bet kuri kita privati gamintoja, yra savo produkcijos šeimininkė: nori – parduoda, nenori – atšaukia. Taip kartais dėl defektų dešimtimis tūkstančių iš rinkos išimami net „Audi“ automobiliai.
Cz. Miloszo „Pavergtas protas“, prieš 66 m. išleistas prancūzų kalba, taip ir liko „Gallimard“ leidyklos sandėly, nes jos darbuotojams atrodė, kad lenko romanas tyčiojasi iš šaunios Stalino pergalės, ir jie atsisakė knygą išvežioti po knygynus.
Ar „Alma littera“ pasielgė teisingai? Gali būti, kad ir ne. Bet privati leidykla turi teisę elgtis ir neteisingai. Kas tikrai būtų neteisinga, tai painioti tokį verslininkų biznio sprendimą (kuris brangiai jiems kainuos) su valstybės cenzūra ir kaltinti dėl to Lietuvą fašizmu.
Nebent Rusija tai gali. Bet Rusija dar ne tą gali. Ji gali žmogų nunuodyti poloniu – kaip A. Litvinenką, arba nušauti šalia Kremliaus – kaip B. Nemcovą. Todėl ką nors darant ar nedarant, drebinti kinkas, kad Rusija tai panaudos antilietuviškai propagandai, yra neracionalu. Rusija ir taip mus seniai skelbia fašistais. Protingi europiečiai supranta, kad tai nesąmonė, o propaganda įtikėjusių kvailių vis tiek neperauklėsim.
Pagaliau Lietuva dviejų garsenybių atveju nieko tokio siaubingo ir negirdėto Europai nedarė. Ar jie susilaukė represijų? Ne. O štai garsus dizaineris J. Galliano lėkė iš „Christian Dior“ mados namų meno vadovų už keletą antisemitinių frazių bare. Madų šou jo neįsileido, net cypėje pasėdėjo.
Ką jau kalbėti apie „viešą ir negailestingą puolimą“ pasaulio žiniasklaidoje. Jo nė iš tolo negalima būtų lyginti su tuo, kurį išgyveno mūsų „herojai“. Kurie dalijo interviu į visas puses ir net televizijos šou rengia. Galliano tokio „puolimo“ realiai pavydėtų.
Tai kodėl tada Lietuva negali kritikuoti tipų, kurie savo paistalais pila vandenį ant agresoriaus Putino malūno? Isterijos per daug? Buvo, nepaneigsi. Bet kam nepasitaiko? Tai ne pasiteisinimas, bet ir kultūringesnės tautos isterijos panašiose situacijose neišvengia. Nes tai žmogiška.
O jei tai nežmoniška, tai kaip pavadintume priešingą veikimą? Pavyzdžiui, jei lapkričio 9-ąją tas pats žmogus, kuris teisėtai piktinosi Statkevičiaus interviu Rusijos propagandos ruporui, su savo antra puse lyg niekur nieko ateitų į jo madų šou?
Tai būtų veidmainystė. Kaip ir girti Vanagaitės naują knygą po to, kai ji kitam Rusijos propagandos ruporui, tegu ir juokais, pasakė, kad lietuviai nustos emigruoti nebent jei Putinas okupuotų Lietuvą.
Tas pats, kas pakaruoklio namuose apie virvę kalbėti. Ir išvis juokeliai tuo metu, kai Rusija okupuoja Krymą ir dalį Donbaso, yra ne tik lėkšti, bet ir turi nusikaltimo požymių. Nes tai – kolaboravimas su visko, kas europietiška, priešu.
Antra, tai – melas. Lietuviai masiškai emigruoti pradėjo būtent tada, kai Lietuva vilko carinės Rusijos jungą. Jei ne trys Rusijos ir SSRS (kurios visų teisių perėmėja yra Rusija) okupacijos, Lietuva šiandien būtų tokia pat klestinti šalis kaip Anglija, ir niekam iš Lietuvos niekur nereikėtų išvykti dėl duonos kąsnio.
Lietuvių emigracija – tiesioginis Maskvos vykdytos mūsų ekonomikos žlugdymo, tapatybės ir pilietinės visuomenės naikinimo padarinys. To gali nežinoti lietuvis, plaunantis indus Londone. Bet kai taip kalba išsilavinusi, Suomijoje sovietų laikais ilgai gyvenusi teatrologė su pretenzijomis į rašytojas, kas tai, jei ne sąmoningas veikimas prieš savo šalį priešo naudai?
Ar neturime teisės to įvardyti? Privalome įvardyti ir palikti tą Vanagaitės nutėkštą šunšūdį taip, kad visi jį matytų iš tolo ir apeitų. O kad tai darydami neišvengėme isterijos, tai čia tikrai nėra kuo girtis. Bet tikrai nebuvo puolimo į vienus vartus. Diskursas buvo.
Todėl šūkavimai apie demokratijos pabaigą ar nuožmų puolimą – taip pat isterija, tik didesnė nei dviejų „herojų“ aršiausių kritikų. Už viską šiame gyvenime tenka mokėti. Įsivaizduokit, kartais Lietuvoj jau tenka mokėti vieša panieka net už kolaboravimą su Kremliumi ar sąmoningą kankinio partizano šmeižimą. Kur tai matyta, kai iki šiol varėm kaip norėjom ir kada norėjom?
Savišvietos procesas sunkus. Mokomės tvarkytis su zovada lekiančiais žirgais propagandos vežimų pilname greitkelyje.
Tik prieš pusketvirtų metų išmokome pavaryti arklius žingine. Išmoksime ir pristabdyti. Kad negautume baudų už greičio viršijimą. Kad neišlįstų iš pakampių šlykštūs antisemitai. Kurie, būkim biedni, bet teisingi, kartais irgi pagal komandas iš tų pačių centrų aktyvuojami.
Roma pastatyta ne per vieną dieną. Ką kalbėti apie Lietuvą, kurią su žemėmis maišo net geriausias jos dizaineris ir buvusi Ministro Pirmininko bei sostinės mero patarėja.
Bet šiaip jau turime rimtesnių problemų nei palaidi tų ypatų liežuviai. Per tas penkias dienas, kai paleidome arklius zovada, valstiečių ir ekssocialdemokratų valdžia vėjais paleido dar keletą mūsų milijonų.
Neišlėkti dėl to iš posūkio – rimtesnė priežastis pristabdyti arklius nei baimė ko nors nedaryti tik dėl to, kad tuo gali pasinaudoti Rusijos propaganda.
