Po visų stipriai perdėtų priekaištų Lietuvos politikams ir žiniasklaidai bei meilės Rusijai deklaravimo dizaineris ištaria arba į jo lūpas įdedami raktiniai žodžiai apie tai, kad situacija gali pasikeisti į gerąją pusę tik „pasikeitus valdžiai, įskaitant prezidentą“.
Komentuodami Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso vykdomą Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją tyrimą, Rusijos vadovai ne kartą yra pasakę, kad turėdamas tokių galių Kremlius pirmiausiai stengtųsi paveikti kaimyninių šalių, tokių kaip Ukraina, politinius įvykius. Tarsi kas patikėtų, kad nesistengia. Tačiau naivu būtų tikėtis daugiau ar mažiau atvirai prorusiškų politikų pergalės bet kokio lygmens rinkimuose Ukrainoje, kur dar neužgijo nuoskauda dėl Rusijos užgrobto Krymo, o Donbase kone kasdien žūsta arba sužeidžiami kariai. Bet yra ir kitų Rusijos kaimynų, pavyzdžiui, Baltijos šalys, iš kurių bent vieną atversti į Rusijos draugus Kremliui būtų ypatingai naudinga, nes tai leistų gerokai sutrikdyti visus NATO kolektyvinės mūsų regiono gynybos planus.
Dabartinė mūsų šalies vadovė, išgarsėjusi pasaulyje pavadindama Rusiją teroristine valstybe, Kremliuje yra gal net labiau nekenčiama už Ukrainos prezidentą Petro Porošenką. Juk būtent per Dalios Grybauskaitės kalbą Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje Rusijos delegacija išėjo iš salės, o tas pats „Sputnik“ ją pavadino „rusofobijos kulminacija“, bet net jam teko pripažinti, jog Lietuvos prezidentė „gerai atliko Amerikos vanagų ruporo vaidmenį“.
Propagandinė kampanija prieš mūsų prezidentę, kaip liudija VSD pažymos, prasidėjo dar pirmoje jos kadencijoje, tačiau nesugebėjo sutrukdyti jai būti išrinktai antrą kartą. D. Grybauskaitės lyderystė buvo pernelyg akivaizdi, o Kremliui net nepavyko rasti nė vieno sau patogaus kandidato, kuris galėtų su ja pasivaržyti.
Tačiau 2019 m. antroji D. Grybauskaitės kadencija baigsis ir nė vienas iš viešojoje erdvėje minimų kandidatų ją pakeisti nėra toks populiarus, kad jo pergalė nekeltų jokių abejonių. Bendras nepasitenkinimas šalies politinio elito socialinio jautrumo stoka sukuria prielaidas atsirasti naujiems „gelbėtojams“, pretenduosiantiems į tų rinkėjų simpatijas, kurie šiandien apklausose sako nežinantys už ką balsuoti arba išvis neketinantys dalyvauti rinkimuose.
Štai čia Rusijai atsiranda erdvė pritaikyti tuos veikimo būdus, kuriuos jau išbandė Vokietijoje ir Prancūzijoje. Netikrų žinių skleidimas per Kremliaus kontroliuojamas medijas ir jų sklaida socialiniuose tinkluose 2019 m. darys gerokai didesnę įtaką rinkėjams, negu 2014 m., nes per tą laiką feisbuku pradėjo naudotis dešimtys tūkstančių lengvai suklaidinamų naujų vartotojų, kuriuos apibendrintai priskirčiau „Klausimėlio“ LRT televizijos laidos personažų socialiniam sluoksniui. Nieko bendro su politika neturėjusios feisbuko grupės, surinkusios tūkstančius sekėjų, staiga pradeda politizuoti savo turinį. Pavyzdžiui, banalius anekdotus apie antrą galą keletą metų skelbęs feisbuko puslapis staiga pradeda ne mažiau kaip pusę savo turinio skirti patyčioms iš dabartinės prezidentės, NATO sąjungininkų ir laidyti „rusai puola“ stiliaus juokelius.
J. Statkevičiaus pasisakymas išsiskyrė tuo, kad jame sutilpo visos svarbiausios Kremliaus propagandos tezės, pradedant Lietuvos, kaip nepavykusios valstybės mitu: „25 metus esame laisvi, o jokių pasikeitimų! Tik į blogą pusę!“. Nacionaliniu saugumu susirūpinusių pareigūnų ir politikų pasisakymų dizaineris neneigia ir net nekritikuoja, o tiesiog nubraukia juos, kaip aktyviai politika nesidominčiam žmogui nesuprantamą triukšmo foną: „tauškalai, tauškalai ir dar kartą tauškalai“. Tuomet ateina metas sentimentaliam prisipažinimui „aš dievinu Rusiją“ ir didvyriškai pseudorezistento pozai: „niekas neuždraus man draugauti su rusais“. O pokalbį užbaigia teiginys, kurį ir reikėjo įrodyti nuo pat pradžių, kad permainos į gera Lietuvoje įmanomos tik pakeitus tik „pasikeitus valdžiai, įskaitant prezidentą“. O kol tai neįvyko, „mus nuolat puola Rusija“.
Į tą pačią schemą kuo puikiausiai įsiterpia Rūtos Vanagaitės pajuokavimas, kad vienintelis būdas išsaugoti Lietuvą nuo išsivažinėjimo – jeigu ją okupuotų V. Putinas. Grėsmė Lietuvai, kurią tik dalis klausytojų suvokia kaip realią, o kitiems, jau paveiktiems Kremliaus propagandos, ji atrodo nereali bei komiška, tarsi paūgėjusiam vaikui močiučių pasakojimai apie tamsoje tykančias laumes, apverčiama ir tampa išsigelbėjimu nuo to, kas realu, kasdien pastebima ir labiausiai verčia nerimauti – emigracijos.
Kremlius savo rinkimų kampaniją Lietuvoje jau pradėjo, tačiau dar nežinome svarbiausio jos komponento – kas taps tuo kandidatu, kuris pažadės draugauti su V. Putino režimu ir gaus jo paramą? Neabejoju, kad dabartiniame etape pretendentų gali būti net ne vienas, o kai kurie jau dabar tiria visuomenės reakciją retkarčiais tarsi netyčia prasitardami apie būtinybę gerinti santykius su Rytų kaimynais arba kritikuodami Lietuvos požiūrį į Astravo AE.
Jau dabar Kremlius susirūpino, kad jo įsikišimo į rinkimus atveju Lietuvos politinė sistema gali apsiginti pakartodama Rolando Pakso apkaltos scenarijų. Todėl laisvu save vadinantis laikraštis jau dabar suskubo pranešti, neva JAV rengiasi Lietuvos prezidento rinkimams, kurie vyks 2019 m. vasarą ir „jeigu Lietuvos prezidentas bus prorusiškas, jis bus tuojau pat techniškai ir nepriekaištingai nušalintas“.
