„Rūtos Vanagaitės pasisakymai mums yra nepriimtini ir nesuderinami su „Alma litteros“ leidyklos vertybėmis, todėl nusprendėme nedelsiant nutraukti bendradarbiavimą su R.Vanagaite ir išimti visas „Alma littera“ išleistas jos knygas, įskaitant ir ką tik pasirodžiusią knygą „Višta strimelės galva“, – pranešime žiniasklaidai sako leidyklos „Alma littera“ vadovė Danguolė Viliūnienė.
Kaip teigiama pranešime, knygos jau pradedamos išimti iš visų knygynų, prekybos vietų bei elektroninių parduotuvių ir artimiausiu metu jų neliks visose prekybos vietose. Taip pat leidyklos teisininkai jau pradėjo teisines procedūras nutraukiant bendradarbiavimą su R. Vanagaite.
Apie nutraukiamą prekybą R. Vanagaitės knygomis paskelbė ir prekybos tinklas „Maxima LT“.
DELFI primena, kad R. Vanagaitė visuotinio pasmerkimo sulaukė po skandalingų teiginių, kad Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas esą buvęs KGB agentas. Kaip penktadienį pranešė DELFI, viename renginyje Rusijoje ji neseniai pareiškė, kad vienintelis būdas stabdyti emigraciją ir išsaugoti Lietuvą – ją turėtų okupuoti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Ketvirtadienį R. Vanagaitė pristatė naujausią autobiografinę knygą „Višta strimelės galva“ ir prisipažino, kad jau metus užmezgusi romaną su pikčiausiu nacių medžiotoju vadinamu Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktoriumi Efraimu Zuroffu.
R. Vanagaitė: nežinau, kas leidykloje per naktį atsitiko
Lrt.lt susisiekus su R. Vanagaite, ši patikino neseniai sužinojusi naujieną ir ne iškart supratusi, dėl ko leidykla ėmėsi tokių veiksmų. Pirmiausia moteris maniusi, kad toks sprendimas priimtas dėl jos pasisakymo, esą Lietuvą nuo emigracijos gali išgelbėti tik ją okupavęs ir sienas uždaręs Vladimiras Putinas.
„Ką tik tai sužinojau tą dalyką. Buvo sarkastiškai pasakyta, tai, ką pasakiau apie sieną, nežinau kokia čia gali būti reakcija“, – maniusi, kad leidykla taip pasielgė dėl pasisakymo apie V. Putino Lietuvos okupaciją, kalba R. Vanagaitė.
Paaiškinus, kad leidykla taip pasielgė dėl jos pasisakymų apie A. Ramanauską-Vanagą, rašytoja nustebo: „Vakar leidykla dalyvavo iškilmingam pristatyme, nežinau, kas čia per naktį atsitiko. Prieš 10 minučių apie tai sužinojau, dar nežinau, ką darysiu, kaip į tai reaguosiu“.
A. Tapinas: aš arba R. Vanagaitė
Žurnalistas Andrius Tapinas penktadienį feisbuke pareiškė, kad raštu kreipėsi į leidyklą klausdamas, koks yra leidyklos požiūris į situaciją ir kaip ji vertina tokius R. Vanagaitės knygų reklamos metodus.
„Tokį klausimą jiems galite užduoti ir visi jūs, kurie perkate ir skaitote „Alma littera“ knygas. Daug neprašom - tik aiškios socialiai atsakingu save vadinančio verslo reakcijos.
Jeigu jiems viskas gerai ir jokios reakcijos iš „Alma Littera“ pusės nebus, tada sakau labai aiškiai – gavę daug reklamos vienam autoriui, jūs praradote kitą autorių, nes mano knygų „Alma Littera“ daugiau neleis“, – skelbė A. Tapinas.
Jo nuomone, R. Vanagaitė vykdo brutaliai cinišką savo naujos knygos reklamos kampaniją lipdama per kaulus ir šmeiždama tuos, kurie negali apsiginti.
„Mūsiškius“ vertinau kaip kontraversišką, bet reikalingą priemonę diskutuoti ir akcentuoti tamsiąsias mūsų istorijos puses, bet tai, ką ji daro dabar – pradedant partizanų vadu Vanagu ir baigiant „sarkastiškais“ pokalbiais apie Lietuvos ateitį Peterburge, primena tuos pačius jos „herojus“, prekiavusiais auksiniais žydų dantimis“, – sako A Tapinas.
Praėjus maždaug valandai po A. Tapino įrašo, leidykla paskelbė su R. Vanagaite nutraukianti bendradarbiavimą ir iš prekybos išimanti jos knygas.
Dėl R. Vanagaitės pasisakymų trūko kantrybė: ji vykdo cinišką kampaniją ir nusikaltimą
Partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą KGB agentu išvadinusi ir esą juokais lietuvių emigracijos problemą spręsti patikint okupantams pasiūliusi rašytoja Rūta Vanagaitė kelia vis didesnę pasipiktinimo bangą. Jos skandalingus pasisakymus jau siūloma įvertinti teisėsaugai.
Šią savaitę kilęs skandalas dėl R. Vanagaitės teiginių, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo sovietų užverbuotas agentas ir partizanų išdavikas toliau kursto aistras. Savo žodžių neatsiimanti rašytoja toliau tikina, jog ji niekuo dėta – esą tik cituoja KGB archyvinius dokumentus.
Bet po to, kai viešumoje pasirodė vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kaip diskusijoje dalyvaujanti R. Vanagaitė kalba ne tik apie Holokaustą, bet ir užsimena apie Lietuvos emigracijos sprendimo būdus, kilo dar daugiau emocingų vertinimų.
Rusų žurnalisto Nikolajaus Solodnikovo paklausta, ar ji mato ateitį tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tiek Rusijoje, be atgailos, R. Vanagaitė rėžė iš peties.
„Kodėl? Mes turime ateitį. Visa Lietuva išsivažinėja. Tie namai, kuriuos mes perėmėme iš žydų, kai mes juos nužudėme – aš kalbu „mes“, nes mūsų artimieji žudė, mūsų seneliai ir jų kaimynai – dabar tie namai tuštėja, nes kiekvieną dieną iš Lietuvos į Vakarus išskrenda po lėktuvą jaunų žmonių.
Vienintelis būdas išsaugoti Lietuvą – jeigu ją Putinas, sekdamas tokiomis knygomis, kaip mano, okupuotų Lietuvą ir uždarytų sienas, pas mus viskas liktų vietoje. O šiaip Lietuva tuštėja ir daugelis kalba, kad tokia mūsų lemtis dėl to, kas nutiko Lietuvoje 1941-1944 metais“, – pareiškė R. Vanagaitė.
Tiesa, paprašyta DELFI pakomentuoti savo žodžius R. Vanagaitė dar tikino, jog ji tik juokavo.
„Ką, žmonės jau humoro nesupranta? Jei Lietuva emigruoja, tai aš nemanau, kad yra kita galimybė sustabdyti emigraciją. Nebent uždarytų sienas. Nesu idiotė, kad kalbėčiau apie tai rimtai. Tai sarkazmas, bet tai yra tiesa – jei sienos yra atviros, jaunimas išsivaikščios“, – sakė R. Vanagaitė.
Rašytoją apkaltino nusikaltimo vykdymu
Tuo tarpu kai kurie ryšių su visuomene specialistai ir istorikai taip pat sutinka, kad R. Vanagaitės taktika įaudrinti visuomenę tėra jos naujos knygos reklama.
Juo labiau, kad R. Vanagaitė pati garsėjo, kaip viešųjų ryšių specialistė dirbusi su nušalintuoju prezidentu Rolandu Paksu. Kol vieni specialistai siūlo atsiriboti nuo kalbėjimo ir R. Vanagaitės reklamavimo, kiti pripažįsta, kad šį kartą nekalbėti jau nebegalima, mat esą peržengta riba.
„Pyst ir neišlaikiau. Neturiu mados aiškinti feisbuke, kas ten ant kiek durnas nesusipratęs arba durnius gint. Na, bet jei, tarkim, matai kaip žmogus niekina kapines, na negalima praeit pro šalį, reikia kviest policiją, o kol atvažiuos – pačiam veikt pagal išgales. Ir nesvarbu, kas to nusikaltėlio galvoj, ko jis prisiskaitė ir kuo tiki, gal serga.
Vanagaitės veikos atveju, nuomonės tegu būna nuomonėm, bet yra įstatymais numatyta, kur baigiasi tos nuomonės ribos ir prasideda nusikalstama veika. Šmeižtas negali būti pateisinamas, jei kažkur yra nusikaltėlių prirašytų popierėlių apie šmeižiamą žmogų, apie žmogų, kuriam tie patys nusikaltėliai išdūrė akis ir apie žmogų kuris kentėjo taip, kad sunku įsivaizduoti“, – savo paskyroje rašė agentūros „Bosanova“ direktorius Kristinas Taukačikas.
DELFI jis sakė nemanantis, jog feisbukas yra ta vieta, kur viską reikia komentuoti, tačiau šį kartą tai jau ne nuomonės, o galimai ir teisėsaugos reikalas.
„Manau, kad tai galima ir informacinių karų, ir viešųjų ryšių ginčų atveju. Pats pigiausias kabliukas, už kurio galima užkibti – reaguoti feisbuke ir bandyti ieškoti abejotinos tiesos.
Taip daroma reklama. Kitaip, nei Juozo Statkevičiaus skandalo atveju, šį kartą žaidimo taisyklės yra kitos, nes kai prasideda dalykai, susiję su, mano nuomone, nusikaltimais, tuomet reikia imtis visų įmanomų priemonių, norint tą nusikaltimą sustabdyti.
Jei kyla nemalonus triukšmas, jį reikia iškęsti – tai bus mažesnė blogybė, nei nieko nedaryti. Jei, tarkime, vyksta nusikaltimas, tai reikia įvertinti, kas yra svarbiau – ar netriukšmauti, nes pažadinsi žmones, ar pranešti“, – sakė K. Taukačikas.
Patikinęs, jog net ir nebūdamas teisininku, jis, kaip pilietis R. Vanagaitės veiksmuose įžvelgia šmeižtą, o už šią veiką jau baudžiama įstatymų numatyta tvarka. Baudžiamojo kodekso 154 straipsnis numato, kad už šmeižimą gali būti baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
Antroji dalis numato, kad tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Tiesa, trečiojoje dalyje primenama, kad už numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Pačiam K. Taukačikui abejonių nekilo.
„Tai yra absoliučiai aiškiai matoma situacija. Partizanas buvo žiauriai, nežmoniškai kankinamas, net nesinori kartotis. Ir cituoti nusikaltėlių raštelius ar pasisakymus, ir jais remtis, sakant, kad tai tėra citavimas – tai tik sąmoningas šmeižtas“, – įsitikinęs ryšių su visuomene specialistas.
Jis pripažino, kad viešuosiuose ryšiuose naudojamos įvairios metodikos, tokios, kaip juodieji ryšiai. Ir šiuo atveju, anot K. Taukačiko, sunku pasakyti, kokie buvo tikrieji R. Vanagaitės tikslai – ar apšmeižti A. Ramanauską-Vanagą, ar savireklamą, bet šmeižtą įžvelgti galima.
„Šioje vietoje baigiasi viešieji ryšiai ir prasidėjo nusikalstama veikla. Galima įtarti, kad taip ji reklamuoja savo knygą, savo asmenį, o galima kelti ir prielaidą, kad ji siekia padėti tam tikroms visuomenės ar interesų grupėms, ypač vertinant jos pasisakymą Sankt Peterburge, tad galima pamanyti, kad ji yra informacinio karo karė, kuri sąmoningai ar nesąmoningai vykdo su kremliumi susijusių struktūrų veiklą. Tvirtai teigti, žinoma, negaliu“, – sakė K. Taukačikas.
Naudojosi KGB šaltiniais, ignoruodama faktus
Pačios R. Vanagaitės teiginiai ir nenoras argumentuotai juos pagrįsti, pateikti šaltinius sukėlė didelę nepasitenkinimo bangą. Ketvirtadienį daugelis įžymių žmonių feisbuke keitėsi savo profilio nuotraukas, vietoje jų naudodami būtent A. Ramanausko-Vanago atvaizdus arba prierašus su grotažyme #AšEsuVanagas. Tokių veiksmų ėmėsi ir Lietuvos kariai, šauliai, politikai, įžymybės.
Formaliai skandalingus rašytojos pasisakymus iššaukė faktas, kad Seimo Valstybės istorinės atminties komisija siūlo 2018-uosius skelbti Sąjūdžio ir A. Ramanausko-Vanago metais.
Kitąmet bus minimos šio kovotojo už nepriklausomybę 100-osios gimimo metinės. A. Ramanauskas-Vanagas nuo 1947 m. vadovavo Dainavos apygardai, 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
1997-aisiais A. Ramanauskui-Vanagui pripažintas kario savanorio statusas. Prezidento dekretu 1998-aisiais jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, 1999-aisiais – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas.
Knygos apie žydų genocidą Lietuvoje 1941 m. „Mūsiškiai“ autorė R. Vanagaitė artimiausiu metu ketina eiti pas Seimo Valstybės istorinės atminties komisiją ir perduoti tam tikros informacijos apie A. Ramanauską-Vanagą, kurios esą „nėra viešumoje ir kurios gal net ir žydų istorikai nežino“.
„Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų – 1940 metais, atėjus rusams į Lietuvą, per pirmą sovietinę okupaciją, A. Ramanauskas-Vanagas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su NKVD.
Jis tapo NKVD agentu ir jis pats tą pripažįsta. Toliau nedirbo, bet yra užfiksuota, kad jį įtikino ir jis pasirašė su KGB sutartį. Antras faktas – jei pažiūrėsite į jo paskutines kalbas prieš jį nuteisiant, tai yra ištisos liaupsės komunizmui. Ir gali sakyti, kad kankino ar ką, bet niekas jo nekankino.
Kai sakė teisme paskutinę kalbą apie tai, kaip buvo suklaidintas, nors ir tikėjo komunizmo idealais, [kalbėjo, kad] jį suklaidino metodai, kokiais tie idealai yra įgyvendinami, ir jis labai apgailestauja.
Jei jo bausmė bus sumažinta, jis ištaisys klaidas ir dirbs komunizmo idealui ir tarybų valdžios labui. Nežinau, ar 2018 metus galima pavadinti KGB agento vardu. Žmogaus, kuris šlovina Tarybų Sąjungą. Kodėl mūsų istorikai nežiūri į visą žmogaus gyvenimo visumą, o žiūri tik į tai, kas naudinga“, – LRT.lt komentavo R. Vanagaitė.
Tokius teiginius sutašęs istorikas, Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos narys Arvydas Anušauskas ir kiti istorikai priminė, jog jis yra ištyrinėjęs A. Ramanausko-Vanago bylą, o R. Vanagaitės vertinimai yra klaidingi.
„Ji KGB bylas vertina taip, lyg jos būtų demokratinės valstybės teisenos produktas. Nieko nuostabaus, kai bylą paima žmogus, niekada netyręs istorijos, nežinantis, nei kaip tos bylos sudaromos, stenografuojamos, kas iškrenta ir kas jose atsiranda. Jai nežinomos nei klastotės, nei bandymai kompromituoti asmenį, nei paskutinių žodžių cenzūra“, – LRT.lt kalbėjo parlamentaras.
Pasak A. Anušausko, visos bylos buvo to meto diktatūros produktas ir jos skirtos ne įgyvendinti teisingumą, o pirmiausia kompromituoti pagal ideologijos diktuojamus uždavinius. Todėl tardymo protokoluose ir posėdžių stenogramose yra pakeičiamas žodynas.
Pasak A. Anušausko, A. Ramanauskas-Vanagas buvo patyręs baisiausių kankinimų – iškastruotas, išdurta akis, kankinimų metu pateko į komą. „Jis suprato, koks jo laukia „teisingumas“, – aiškino parlamentaras.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistų parengtoje A. Ramanausko-Vanago biografijoje taip pat rašoma, kad nuo pat tardymo pradžios jis buvo žiauriai kankinamas: „Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės. A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens.
Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas...“ A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. jam skirta mirties bausmė.
